X
Atėjęs su Oblonskiu į viešbutį, Levinas negalėjo nepastebėti, jog Stepanas Arkadjičius atrodo truputį neįprastai, jo veidas ir visa figūra tarytum santūriai švyti. Oblonskis nusivilko paltą ir su skrybėle ant šalies įėjo į valgomąjį, duodamas įsakymus frakuotiems totoriams su servetėlėmis, kurie tiesiog lipte lipo prie jo. Linkčiodamas į vieną ir į kitą pusę pažįstamiems, kurių ir čia atsirado ir kurie jį, kaip ir visur kitur, džiaugsmingai sutiko, jis priėjo prie bufeto, žuvele užkando degtinę ir kažką pasakė sėdinčiai prie kasos prisidažiusiai garbanotai prancūzei su kaspinėliais ir mezginiais, jog net toji prancūzė nuoširdžiai nusijuokė. O Levinas tik todėl negėrė degtinės, kad jam buvo bjauru žiūrėti į tą prancūzę, kuri tarytum visa buvo sudaryta iš svetimų plaukų, poudre de riz ir vinaigre de toilette4. Jis greitai, lyg nuo nešvarios vietos, pasitraukė nuo jos. Visą jo sielą pripildė Kiti, ir jo akyse spindėjo laimės ir triumfo šypsena.
– Čia, jūsų šviesybe, prašom, čia niekas nekliudys, jūsų šviesybe, – kvietė itin prie jo limpąs senas balto gymio totorius plačiomis strėnomis ir prasiskėtusiais viršum jų frako skvernais. – Prašom, jūsų šviesybe, – tarė jis Levinui, iš pagarbos Stepanui Arkadjičiui pataikaudamas ir jo svečiui.
Švaria staltiese beregint užtiesęs jau ir taip staltiese apdengtą apskritą stalą ties bronzine žvakide, jis pristūmė aksomines kėdes ir atsistojo prieš Stepaną Arkadjičių su servetėle ir valgių kortele rankose laukdamas, ką jis įsakys.
– Jeigu liepsite, jūsų šviesybe, atskiras kabinetas tuojau bus laisvas: kunigaikštis Golicynas su dama. Šviežių austrių gavome.
– A! Austrių.
Stepanas Arkadjičius susimąstė.
– Ar nepakeistume plano, Levinai? – tarė jis, sustabdęs pirštą tam tikroje kortelės vietoje. Ir jo veidas reiškė rimtą dvejojimą. – Ar geros austrės? Žiūrėk man!
– Flensburginės, jūsų šviesybe, ostendinių nėra.
– Gal ir flensburginės, bet ar šviežios?
– Vakar gautos.
– Ką gi, ar nepradėjus nuo austrių, o paskui jau visą planą pakeisime? A?
– Man vis tiek. Man visų geriausia kopūstai ir košė; bet juk čia to negausi.
– Košės a la rius liepsite? – pasiūlė totorius, pasilenkęs prie Levino it auklė prie kūdikio.
– Ne, be juokų, ką tu išrinksi, bus gerai. Aš pačiuožiau ir išalkau. Ir nemanyk, – pridūrė jis, pastebėjęs nepasitenkinimą Oblonskio veide, – kad neįvertinsiu to, ką tu išrinksi. Aš su malonumu skaniai pavalgysiu.
– Kurgi ne! Šiaip ar taip, tai vis dėlto vienas iš gyvenimo malonumų, – tarė Stepanas Arkadjičius. – Na tai, broleli mano, duok tu mums dvidešimt, ne, per maža – trisdešimt austrių, šaknelių sriubos...
– Prentanjer, – paskubėjo totorius. Tačiau Stepanas Arkadjičius, matyt, nenorėjo suteikti jam malonumo ir nevadino valgių prancūziškai.
– Su šaknelėmis, žinai? Paskui otą su tirštu padažu, tada... jautienos pjausnį, tik žiūrėk, kad būtų geras. Ir dar viščiukų ar ko, na, dar konservų.
Totorius, atsimindamas, kad Stepanas Arkadjičius tyčia nevadina patiekalų pagal prancūzišką valgiaraštį, nekartojo paskui jį, bet suteikė sau malonumą ir išvardijo visą užsakymą pagal valgiaraštį: sup prentanjer, tiurbo sos Beaumarchais, pulard a lestragon, maseduan de friuji… – ir tučtuojau, lyg ant spyruoklių, padėjęs vieną įrištą valgiaraštį ir pagriebęs kitą, vynų sąrašą, padavė jį Stepanui Arkadjičiui.
– O ko gersime?
– Aš – ko tik nori, tik nedaug, šampano, – tarė Levinas.
– Kaip? Iš pat pradžių? O gal ir gerai. Tu mėgsti su baltu antspaudu?
– Cache blanc, – paskubėjo totorius.
– Na, duok tos markės prie austrių, o paskui žiūrėsime.
– Klausau. Kokio liepsite stalo vyno?
– Duok noir. Ne, verčiau klasikinio chablis.
– Klausau. Sūrio jūsiškio liepsite?
– Taip, parmezano. O gal tu kitą mėgsti?
– Ne, man vis tiek, – tarė Levinas, negalėdamas susilaikyti nenusišypsojęs.
Ir totorius su plevėsuojančiais skvernais nubėgo ir po kokių penkių minučių įlėkė, nešinas dubeniu austrių atvožtuose perlamutriniuose kiaukutuose ir buteliu tarp pirštų.
Stepanas Arkadjičius suglamžė krakmolytą servetėlę, užsikišo ją už liemenės ir, patogiai pasidėjęs rankas, kibo į austres.
– O neblogos, – kalbėjo jis, mažyte sidabrine šakute plėšdamas iš perlamutrinio kiaukuto plekšinčias austres ir rydamas jas vieną paskui kitą. – Neblogos, – kartojo jis, pakeldamas drėgnas ir žvilgančias akis čia į Leviną, čia į totorių.
Levinas irgi valgė austres, nors balta duona su sūriu jam buvo skaniau. Bet jis gėrėjosi Oblonskiu. Net totorius, kuris, ištraukęs kamštį, pilstė putojantį vyną į plonas, viršuje platėjančias taures, aiškiai patenkintas žvilgčiojo į Stepaną Arkadjičių ir šypsojosi, taisydamasis baltą kaklaraištį.
– O tu nelabai mėgsti austres? – paklausė Stepanas Arkadjičius, gerdamas savo taurę. – O gal susirūpinęs kuo? A?
Jis norėjo, kad Levinas pralinksmėtų. Tačiau negalėjai sakyti, kad Levinas buvo nelinksmas, veikiau prislėgtas. Jo sielos būsena buvo tokia, kad jam atrodė šiurpu ir nejauku smuklėje tarp kabinetų, kuriuose vyriškiai pietavo su damomis, tarp šitų skubančių, lakstančių žmonių; toji bronzos, veidrodžių, dujų šviesos, totorių aplinka – visa tai jam atrodė įžeidžiama. Jis bijojo sutepti tai, ko buvo kupina jo siela.
– Aš? Taip, aš susirūpinęs; be to, visa tai mane varžo, – pripažino jis. – Tu negali įsivaizduoti, kaip man, sodžiaus gyventojui, visa tai atrodo nežmoniška, tarsi to pono nagai, jį mačiau pas tave...
– Taip, mačiau, tu buvai itin susidomėjęs vargšo Grinevičiaus nagais, – juokdamasis tarė Stepanas Arkadjičius.
– Negaliu, – tęsė Levinas. – Tu pasistenk suprasti mane, pažvelk į dalyką sodžiaus gyventojo akimis. Sodžiuje mes stengiamės turėti tokias rankas, kad jomis būtų patogu dirbti; dėl to mes karpome nagus, kartais pasiraitojame rankoves. O čia žmonės tyčia augina tokius nagus, kiek tik jie gali užaugti, ir vietoje sąsagų prisikabina lėkšteles, kad jau ničnieko nebūtų galima veikti rankomis.
Stepanas Arkadjičius linksmai šypsojosi.
– Taip, tai ženklas, kad juodas darbas jam nereikalingas. Jis proto darbininkas...
– Gali būti. Bet vis dėlto man nejauku, lygiai kaip nejauku dabar, kad mudu stengiamės kuo ilgiau neprisivalgyti ir todėl valgome austres, o mes, sodžiaus gyventojai, stengiamės kuo greičiau prisivalgyti, kad galėtume dirbti savo darbą...
– Na, žinoma, – pasakė Stepanas Arkadjičius. – Bet juk toks ir yra civilizacijos tikslas: iš visko daryti malonumą.
– Na, jeigu toks tikslas, tai aš norėčiau būti laukinis.
– Tu ir taip laukinis. Visi jūs, Levinai, laukiniai.
Levinas atsiduso. Jis atsiminė brolį Nikolajų, jam pasidarė gėda ir skaudu, ir jis paniuro; tačiau Oblonskis ėmė kalbėti apie tokį dalyką, kuris tuojau jį išblaškė.
– Na, ar važiuosi šįvakar pas mūsiškius, pas Ščerbackius? – paklausė jis, stumdamas nuo savęs šiurkščius ištuštintus kiaukutus, prisitraukdamas sūrį ir reikšmingai blykčiodamas akimis.
– Taip, būtinai važiuosiu, – atsakė Levinas. – Nors man pasirodė, kad kunigaikštienė nenorom mane kvietė.
– Ką tu! Kokie niekai! Toks jos būdas... Na, paduok, brolau, sriubą!.. Toks jos būdas, grande dame5, – tarė Stepanas Arkadjičius. – Ir aš atvažiuosiu, tik man reikia į dainavimo repeticiją pas grafienę Baniną. Na, argi tu ne laukinis? Kuo paaiškinti, kad tu netikėtai dingai iš Maskvos? Ščerbackiai be paliovos manęs klausinėjo apie tave, lyg turėčiau žinoti. O aš žinau tik viena: tu visuomet elgiesi taip, kaip niekas nesielgia.
– Taip, – susijaudinęs palengva tarė Levinas. – Tu sakai tiesą, esu laukinis. Bet aš laukinis ne dėl to, kad išvažiavau, o dėl to, kad dabar atvažiavau. Dabar atvažiavau...
– O, koks tu laimingas žmogus! – nutraukė jį Stepanas Arkadjičius, žiūrėdamas Levinui į akis.
– Kodėl?
– Nartų žirgą aš pažįstu iš kažin kokių ženklų, meile degantį jaunuolį – iš liepsningų jo akių, – pareiškė Stepanas Arkadjičius. – Tau viskas dar ateity.
– O tau negi jau viskas praeity?
– Ne, dar ne praeity, bet tu turi ateitį, o aš dabartį – šiaip sau dabartį, kada šiokią, kada tokią.
– O ką?
– Negerai, ir tiek. Na, aš nenoriu kalbėti apie save, antra vertus, visko juk nepaaiškinsi, – tarė Stepanas Arkadjičius. – Ir ko gi atvažiavai į Maskvą?.. Ei, paimk! – sušuko jis totoriui.
– Tu numanai? – atsakė Levinas, nenuleisdamas nuo Stepano Arkadjičiaus savo giliai spindinčių akių.
– Numanau, bet negaliu pradėti apie tai kalbos. Jau iš to gali matyti, ar aš teisingai, ar neteisingai spėju, – tarė Stepanas Arkadjičius, žiūrėdamas į Leviną ir gudriai šypsodamasis.
– Na, ir ką tu man pasakysi? – paklausė Levinas virpančiu balsu, jausdamas, kad dreba visi jo veido raumenys. – Ką apie tai manai?
Stepanas Arkadjičius neskubėdamas išgėrė savo stiklą vyno, nenuleisdamas akių nuo Levino.
– Aš? – tarė Stepanas Arkadjičius. – Aš nieko taip netrokščiau, kaip šito, nieko! Tai gerų geriausia, kas tik galėtų būti.
– Ar tu neklysti? Tu žinai, apie ką mes kalbame? – pasitikslino Levinas, įsmeigęs akis į savo pašnekovą. – Tu manai, jog taip gali būti?
– Manau, kad gali. Kodėl negalėtų?
– Ne, tu tikrai manai, kad taip galėtų būti? Pasakyk man, ką tu manai. O jeigu, jeigu ji nesutiks?.. Ir aš net esu tikras...
– Kodėl tu taip manai? – paklausė Stepanas Arkadjičius, šypsodamasis, kad Levinas taip jaudinasi.
– Kartais man taip atrodo. Juk bus baisu ir man, ir jai.
– Na, šiaip ar taip, merginai čia nieko baisaus nėra. Kiekviena mergina didžiuojasi, jeigu jai kas pasiperša.
– Taip, kiekviena mergina, bet tik ne ji.
Stepanas Arkadjičius nusišypsojo. Jis taip gerai žinojo tą Levino jausmą, žinojo, kad jis visas merginas pasaulyje skirsto į dvi rūšis: viena rūšis – tai visos merginos pasaulyje, išskyrus ją, tos merginos turi visas žmogiškas silpnybes ir jos labai paprastos; kita rūšis – ji viena, neturinti jokių silpnybių ir stovinti aukščiau už viską, kas yra žmogiška.
– Palauk, įsipilk padažo, – patarė jis, sulaikydamas Levino ranką, kuri stūmė nuo savęs padažą.
Levinas klusniai įsipylė padažo, bet neleido valgyti Stepanui Arkadjičiui.
– Ne, tu palauk, palauk, – tarė jis. – Suprask, kad man čia gyvybės ir mirties klausimas. Aš niekuomet su niekuo apie tai nesu kalbėjęs. Ir su niekuo negaliu apie tai kalbėti, tik su tavim. Juk mudu visais atžvilgiais svetimi: skirtingi skoniai, ne tokios pažiūros, viskas; bet aš žinau, kad tu mane myli ir supranti, ir už tai aš tave labai myliu. Bet, dėl Dievo, būk visiškai atviras.
– Aš tau sakau, ką manau, – atsakė Stepanas Arkadjičius šypsodamasis. – Dar daugiau tau pasakysiu: mano žmona – nuostabiausia moteris… – Stepanas Arkadjičius atsiduso, prisiminęs savo santykius su žmona, ir valandėlę patylėjęs kalbėjo toliau: – Ji moka numatyti ateitį. Ji kiaurai mato žmones; negana to, ji žino, kas įvyks, ypač nuspėja vedybas. Pavyzdžiui, ji išpranašavo, kad Šachovskaja ištekės už Brentelno. Niekas tuo nenorėjo tikėti, bet taip įvyko. Ir ji – tavo pusėje.
– Argi?
– Taigi, ji ne tik tave myli, ji sako, kad Kiti būtinai bus tavo žmona.
Sulig tais žodžiais Levino veidas staiga nušvito šypsena, tokia graudžia, kad jam ne kiek betrūko ir apsiašaroti.
– Ji taip sako! – sušuko Levinas. – Aš visuomet žinojau, kad tavo žmona – žavi moteris. Na ir užteks, užteks apie tai kalbėti, – nutarė jis, keldamasis iš vietos.
– Gerai, bet tu sėsk.
Tačiau Levinas negalėjo sėdėti. Tvirtu žingsniu jis du kartus perėjo per mažutį it narvelis kambarį, pamirkčiojo akimis, kad kas nepamatytų ašarų, ir tik tuomet vėl atsisėdo prie stalo.
– Tu suprask, – prakalbo jis, – kad tai ne meilė. Aš buvau įsimylėjęs, bet čia kas kita. Ne mano jausmas, bet kažkokia išorinė jėga sukaustė mane. Juk aš tada išvažiavau, nes buvau įsitikinęs, kad šito negali būti, supranti, kaip negali būti laimės, kurios iš viso nesti šioje žemėje; aš kovojau su savim ir matau, kad be šito negaliu gyventi. Ir reikia nuspręsti.
– Kodėl tu išvažiavai?
– Ak, palauk! Ak, kiek minčių! Kiek visko reikia paklausti! Klausyk. Juk negali įsivaizduoti, kiek gera tu man padarei, šitai pasakęs. Aš toks laimingas, jog net pasidariau šlykštus; viską užmiršau. Šiandien sužinojau, kad brolis Nikolajus… Žinai, jis čia... aš ir jį užmiršau. Man atrodo, kad ir jis laimingas. Tai lyg koks pamišimas. Bet štai kas baisu... Štai tu vedęs, pažįsti tą jausmą... Baisu, kad mes – seni žmonės, jau turį praeitį... ne meilės, bet nuodėmių praeitį... staiga suartėjame su skaisčia, nekalta būtybe; tai bjauru, todėl negali nejausti, kad esi nevertas.
– Na, tu nedaug turi nuodėmių.
– Ak, vis dėlto, – nerimo Levinas, – vis dėlto „pasišlykštėdamas skaitau istoriją gyvenimo aš savo, drebu ir keikiu, skųsdamasis gailiai...“ Taip.
– Ką gi darysi, toks jau yra pasaulis, – tarė Stepanas Arkadjičius.
– Viena paguoda, kaip toje maldoje, kuri man visuomet patiko: atleisk man ne dėl mano nuopelnų, bet dėl tavo gailestingumo. Tik taip ir jinai man gali atleisti.
_______________