XIX

Vronskio gyvenimas buvo ypač laimingas dėl to, kad jis turėjo kodeksą taisyklių, tiksliai nustatančių visa, ką reikia ir ko nereikia daryti. Tų taisyklių kodeksas apėmė labai maža atvejų, bet užtat taisyklės nekėlė jokių abejonių. Vronskis, niekuomet su šiomis taisyklėmis neprasilenkdamas, niekuomet nė valandėlės nesvyruodavo, ką reikia daryti. Tos taisyklės aiškiai nurodė, kad reikia užmokėti sukčiui, o siuvėjui nereikia, kad meluoti nereikia vyriškiams, bet moterims galima, kad apgaudinėti nevalia nieko, bet meilužės vyrą galima, kad nevalia atleisti už įžeidimą, o įžeidinėti galima, ir t. t. Visos tos taisyklės galėjo būti neišmintingos, negeros, bet jos buvo neabejotinos, ir jų laikydamasis Vronskis jautėsi esąs ramus ir galįs vaikščioti aukštai iškėlęs galvą. Tik pačiu pastaruoju metu, savo santykių su Ana paveiktas, Vronskis ėmė jausti, kad jo taisyklių kodeksas nenumato visų aplinkybių ir ateityje gali iškilti sunkumų, atsirasti abejojimų, o Vronskis jau negalės rasti vadovaujamų gairių.

Dabartiniai jo santykiai su Ana ir jos vyru buvo jam paprasti ir aiškūs. Jie buvo aiškūs ir tiksliai nustatyti kodekso taisyklių, kuriomis Vronskis vadovavosi.

Ji – padori moteris, padovanojusi jam savo meilę. Jis myli Aną, todėl ji yra jam moteris, verta tokios pat ir net didesnės pagarbos kaip teisėta žmona. Vronskis veikiau būtų davęs nukirsti sau ranką, negu leidęs žodžiu ar užuomina ne tik ją įžeisti, bet ir neparodyti jai tos pagarbos, kurios tik gali tikėtis moteris.

Santykiai su visuomene taip pat buvo aiškūs. Visi gali žinoti ar įtarti, bet niekas neturi išdrįsti apie tai kalbėti. Priešingu atveju jis buvo pasiryžęs priversti kalbančiuosius nutilti ir gerbti neegzistuojančią moters, kurią jis myli, garbę.

Santykiai su vyru buvo visų aiškiausi. Nuo tos akimirkos, kai Ana pamilo Vronskį, jis tiktai savo teisę į ją laikė neginčijama. Vyras yra tiktai nereikalinga kliūtis. Be abejonės, vyro padėtis pasigailėtina, bet ką padarysi? Vyras turi tik vieną teisę – su ginklu rankose pareikalauti satisfakcijos, ir tam Vronskis buvo pasiruošęs nuo pat pirmosios akimirkos.

Tačiau pastaruoju metu atsirado naujų, vidinių santykių tarp Anos ir jo, kurių neaiškumas gąsdino Vronskį. Tik vakar ji pasisakė esanti nėščia. Ir jis pajuto, kad šioji žinia ir tai, ko ji laukia, reikalauja iš jo kažko tokio, ką nevisiškai numato tų taisyklių, kuriomis jis vadovavosi savo gyvenime, kodeksas. Ir iš tikrųjų jis buvo netikėtai užkluptas, ir pirmą akimirką, Anai pranešus apie savo padėtį, jo širdis pakuždėjo, kad reikia palikti vyrą. Vronskis pasakė, tačiau dabar svarstydamas aiškiai matė, jog būtų geriau apsieiti be šito, bet taip pagalvojęs išsigando, kad tai nemoralu.

„Jeigu aš pasakiau, kad reikia palikti vyrą, vadinasi, ji turi gyventi su manimi. Ar aš pasiruošęs tam? Kaip aš ją išvešiu, neturėdamas pinigų? Sakykim, tą reikalą galėčiau sutvarkyti… Bet kaip galiu ją išvežti, jei tarnauju? Jeigu aš pasakiau, vadinasi, reikia tam pasiruošti, tai yra turėti pinigų ir išeiti į atsargą.“

Jis susimąstė. Klausimas, ar reikia išeiti į atsargą, nukreipė jo mintis į kitą, slaptą, jam vienam žinomą, gal net svarbiausią, nors ir nuo kitų slepiamą, jo gyvenimo siekinį.

Garbėtroška buvo sena, dar jo vaikystės ir jaunatvės dienų svajonė. Nors jis nė pats neprisipažindavo, bet ji buvo tokia stipri, jog ir dabar ši aistra kovojo su meile. Pirmieji Vronskio žingsniai aukštuomenėje ir tarnyboje buvo sėkmingi, tačiau prieš dvejus metus jis padarė didelę klaidą. Norėdamas parodyti, kad nuo nieko nepriklauso, ir aukščiau iškilti, atsisakė pasiūlytos jam vietos, vildamasis, kad šis atsisakymas pakels jo vertę, tačiau pasirodė, jog Vronskio būta per daug drąsaus, ir jo daugiau niekas nejudino. Noromis nenoromis susidaręs nepriklausomo žmogaus padėtį, jis tenkinosi ja, elgdamasis labai sumaniai ir protingai, tarytum jis ant nieko nepyktų, nelaikytų savęs nuskriaustu ir tik norėtų, kad jam duotų ramybę, nes jam linksma. Iš tikrųjų Vronskiui dar nuo praėjusių metų, kai jis buvo nuvykęs į Maskvą, jau nebuvo linksma. Jis jautė, kad toji nepriklausomo žmogaus, kuris viską galėtų, bet nieko nenori, padėtis jau ima nykti, ir daug kas pradeda manyti, jog jis nieko daugiau ir negali, tik būti doras ir geras vaikinas. Jo meilė Kareninai, sukėlusi tokį triukšmą, atkreipusi visuotinį dėmesį ir jį išgarsinusi, tuo tarpu nuramino jį graužiantį garbėtroškos kirminą, tačiau prieš savaitę šis kirminas vėl pabudo ir dar labiau ėmė graužti. Jo vaikystės dienų draugas, to paties ratelio, tos pačios draugijos žmogus, kartu su juo mokęsis korpuse ir baigęs tą pačią laidą, Serpuchovskojus, su kuriuo Vronskis varžydavosi ir klasėje, ir per gimnastiką, ir išdykaudamas, ir ambicingai svajodamas apie ateitį, šiomis dienomis grįžo iš Vidurinės Azijos, kur pakilo per du laipsnius ir gavo ordiną, retai duodamą tokiems jauniems generolams.

Vos tik Serpuchovskojus atvyko į Peterburgą, apie jį žmonės ėmė kalbėti kaip apie naujai kylančią didelę žvaigždę. Vronskio vienmetis ir mokyklos draugas jau buvo generolas ir laukė paskyrimo, kuris galėjo turėti įtakos valstybinių reikalų eigai, o Vronskis, nors ir nepriklausomas, ir šaunus, ir žavios moters mylimas vyriškis, vis dėlto buvo tiktai rotmistras, kuriam leidžiama būti nepriklausomam, kiek tik jam patinka. „Savaime aišku, aš nepavydžiu ir negaliu pavydėti Serpuchovskojui, tačiau jo iškilimas rodo man, kad reikia tik mokėti laukti, ir karjera tokio žmogaus kaip aš gali būti padaryta labai greitai. Prieš trejus metus jis buvo tokioje pat padėtyje kaip ir aš… Išėjęs į atsargą, aš sudeginčiau savo laivus. Pasilikdamas tarnyboje, aš nieko nenustoju. Ji pati pasakė, kad nenori keisti padėties. O aš, jos mylimasis, negaliu pavydėti Serpuchovskojui.“ Palengva raitydamas ūsus Vronskis pakilo nuo stalo ir perėjo per kambarį. Jo akys blizgėjo itin ryškiai, ir jis jautė tą tvirtą, ramią bei džiaugsmingą dvasios būseną, kuri visuomet apimdavo jį, išsiaiškinus savo padėtį. Viskas buvo švaru ir aišku, kaip ir visada, kai jis baigdavo tikrinti savo sąskaitas. Vronskis nusiskuto, apsirengė, išsimaudė šaltoje vonioje ir išėjo.