XX

Visą tą dieną Ana išbuvo namie, tai yra pas Oblonskius, ir nieko nepriiminėjo: mat kai kurie jos pažįstami, spėję sužinoti, kad ji atvažiavo, jau pasirodė tą pačią dieną. Visą rytą Ana praleido su Doli ir vaikais. Ji tik nusiuntė laiškelį broliui, kad tas būtinai pietautų namie. „Parvažiuok, Dievas gailestingas“, – parašė ji.

Oblonskis pietavo namie; pasikalbėjimas buvo bendras, ir žmona, kalbėdama su juo, sakė jam „tu“, ne taip kaip anksčiau. Vyras ir žmona dar ir dabar lyg vengė vienas kito, bet jau nebuvo kalbos apie išsiskyrimą, ir Stepanas Arkadjičius tikėjosi, kad bus galima išsiaiškinti ir susitaikyti.

Tuojau po pietų atvažiavo Kiti. Jinai pažinojo Aną Arkadjevną, bet labai mažai, ir važiavo pas seserį šiek tiek prisibijodama, nes nežinojo, kaip ją sutiks toji Peterburgo aukštuomenės dama, kurią visi taip gyrė. Bet ji patiko Anai Arkadjevnai, – Kiti beregint tai pastebėjo. Ana, matyt, gėrėjosi jos grožiu ir jaunyste, ir Kiti nespėjo nė atitokti, kai jau pasijuto ne tik esanti jos paveikta, bet ir įsimylėjusi ją taip, kaip jaunos merginos gali įsimylėti ištekėjusias ir vyresnes damas. Ana nebuvo panaši į aukštuomenės damą ar į aštuonerių metų sūnaus motiną; lankstūs, lengvi jos judesiai ir pastovus veido gyvumas, kuris pasireikšdavo čia šypsena, čia žvilgsniu, veikiau būtų darę ją panašią į dvidešimties metų merginą, jeigu ne rimtos, kartais liūdnos jos akys, kuriomis Kiti stebėjosi ir drauge žavėjosi. Kiti jautė, kad Ana yra visiškai paprasta ir nieko neslepia, bet joje glūdi kažkoks kitas, aukštesnis, jai nepasiekiamų, sudėtingų ir poetiškų interesų pasaulis.

Po pietų, kai Doli nuėjo į savo kambarį, Ana greitai pakilo ir priėjo prie brolio, kuris degėsi cigarą.

– Stiva, – tarė jinai broliui, linksmai mirktelėdama, žegnodama jį ir akimis rodydama į duris. – Eik, ir tegu Dievas tau padeda.

Jis supratęs numetė cigarą ir dingo už durų.

Stepanui Arkadjičiui išėjus, ji sugrįžo prie sofos, kur anksčiau sėdėjo apsupta vaikų. Ar dėl to, kad vaikai matė, jog mama myli šią tetą, ar dėl to, kad jie patys jautė, kokia ji nepaprastai žavi, bet du vyresnieji, o paskui juos ir mažieji, kaip kad dažnai daro vaikai, dar prieš pietus stačiai lipte prilipo prie naujosios tetos ir nesitraukė nuo jos. Ir jie prasimanė lyg savotišką žaidimą, stengdamiesi sėdėti kiek galima arčiau tetos, liesti ją, laikyti jos mažą rankutę, bučiuoti ją, žaisti jos žiedu ar bent paliesti jos suknelės kraštelį.

– Nagi, kaip anksčiau sėdėjome, – tarė Ana Arkadjevna, sėsdamasi į savo vietą.

Ir vėl Griša pakišo galvą jai po ranka, priglaudė skruostą prie jos suknelės, ir berniuko veidas nušvito pasididžiavimu ir laime.

– Tai kada gi dabar bus pokylis? – kreipėsi jinai į Kiti.

– Ateinančią savaitę, ir puikus pokylis. Vienas iš tų pobūvių, kuriuose visuomet linksma.

– O ar yra tokių, kur visuomet linksma? – švelniai šyptelėjusi, tarė Ana.

– Keista, bet yra. Pas Bobriščevus visuomet linksma, pas Nikitinus taip pat, o pas Mežkovus visuomet nuobodu. Argi jūs nesate pastebėjusi?

– Ne, geroji, man jau nebėra tokių pokylių, kuriuose būtų linksma, – tarė Ana, ir Kiti jos akyse išvydo tą ypatingą pasaulį, kuris jai nebuvo prieinamas. – Man tėra tokie, kuriuose ne taip sunku ir nuobodu...

– Kaip gali jums būti nuobodu pokylyje?

– Kodėl gi man negalėtų būti nuobodu? – paklausė Ana.

Kiti pastebėjo, kad Ana žino, koks bus atsakymas.

– Todėl, kad jūs visuomet už visas gražiausia.

Ana mokėjo rausti. Ji paraudo ir tarė:

– Visų pirma, tai netiesa; o antra, jeigu taip ir būtų, tai kas man iš to?

– Jūs važiuosite į tą pokylį? – paklausė Kiti.

– Aš manau, kad negalima bus nevažiuoti. Štai šitą paimk, – tarė ji Taniai, kuri nuo jos balto, į galą plonėjančio piršto traukė lengvai nusimaunantį žiedą.

– Aš labai džiaugsiuosi, jeigu jūs važiuosite. Taip norėčiau jus matyti pokylyje.

– Jeigu teks važiuoti, tai bent galėsiu pasiguosti mintimi, kad tai padarys jums malonumą... Griša, būk geras, netaršyk, jie ir taip jau susitaršę, – paprašė Ana, taisydamasi išsipešusią plaukų garbaną, kuria žaidė Griša.

– Aš jus vaizduojuosi pokylyje su violetine suknele.

– Kodėl būtinai su violetine? – paklausė Ana šypsodamasi. – Na, vaikai, eikite, eikite. Ar girdite? Mis Gul šaukia arbatos gerti, – paragino ji, plėšte atplėšdama nuo savęs vaikus ir siųsdama juos į valgomąjį.

– O aš žinau, kodėl jūs kviečiate mane į pokylį. Jūs daug iš jo tikitės ir norite, kad visi būtų ten, visi dalyvautų.

– Iš kur jūs žinote? Taip.

– O, koks puikus jūsų amžius! – kalbėjo Ana. – Atsimenu ir pažįstu tą melsvą ūką, panašų į tą, kuris gaubia Šveicarijos kalnus. Tasai ūkas, kuris viską aptraukia tame laimingame amžiuje, kada štai tuoj ims ir pasibaigs vaikystė, ir iš to didžiulio rato, laimingo ir linksmo, kelias darosi vis siauresnis ir siauresnis, ir linksma, ir baugu eiti į tą anfiladą, nors ji atrodo ir šviesi, ir puiki... Kas nėra šito išgyvenęs?

Kiti tylėdama šypsojosi. „Bet kaipgi ji tai išgyveno? Kaip norėčiau žinoti visą jos romaną“, – pagalvojo Kiti, atsimindama, kaip nepoetiškai atrodo Aleksejus Aleksandrovičius, jos vyras.

– Aš žinau šį tą, Stiva man pasakojo, ir aš sveikinu jus, Vronskis man labai patinka, – kalbėjo toliau Ana, – aš buvau sutikusi jį geležinkelio stotyje.

– Ak, jis buvo tenai? – išraudusi paklausė Kiti. – Ką gi Stiva jums pasakė?

– Stiva man viską išplepėjo. Ir aš labai džiaugčiausi.

– Vakar važiavau su Vronskio motina, – kalbėjo ji toliau, – ir motina be paliovos šnekėjo apie jį, tai jos mylimasis sūnus; aš žinau, kokios motinos šališkos, bet...

– Ką motina jums papasakojo?

– Ak, daug ko! Juk aš žinau, kad jisai jos mylimasis, bet vis dėlto matyti, jog tai riteris... Na, pavyzdžiui, motina papasakojo, kad jis norėjęs visą savo turtą atiduoti broliui, kad jis, dar vaikas būdamas, yra pasielgęs kažkaip nepaprastai, išgelbėjęs skęstančią moterį. Žodžiu, didvyris, – pasakojo Ana, šypsodamasi ir atsiminusi tuos du šimtus rublių, kuriuos Vronskis davė stotyje.

Tačiau ji nepapasakojo apie tuos du šimtus rublių. Kažkodėl jai buvo nemalonu tai prisiminti. Ana jautė, kad čia kažkas buvo susiję su ja ir kad to neturėjo būti.

– Ji labai prašė manęs atvažiuoti pas ją, – kalbėjo toliau Ana, – ir man pačiai bus malonu pamatyti senutę, todėl rytoj nuvažiuosiu pas ją. Bet, dėkui Dievui, Stiva ilgai būna su Doli kabinete, – pridūrė Ana, pakeisdama kalbą, ir atsistojo, kaip pasirodė Kiti, kažkuo nepatenkinta.

– Ne, aš pirma! Ne, aš! – šaukė vaikai, baigę arbatą ir bėgdami pas tetą Aną.

– Visi drauge! – tarė Ana ir juokdamasi bėgo jų pasitikti, apkabino ir pargriovė visą tą krūvą knibždančių ir klykiančių iš džiaugsmo vaikų.