XIX

Tą dieną, kada Krasnoje Selo turėjo įvykti arklių lenktynės, Vronskis anksčiau nei paprastai atėjo į pulko karininkų valgyklos bendrąją salę suvalgyti bifštekso. Jam nereikėjo laikytis labai griežto režimo, nes jo svoris buvo lygus nustatytiems keturiems su puse pūdo, tačiau reikėjo ir nepastorėti, ir todėl jis vengė miltinių bei saldžių valgių. Vronskis sėdėjo, atsisegęs viršum baltos liemenės karinį švarką, abiem alkūnėmis atsirėmęs į stalą, ir, laukdamas užsakyto bifštekso, žvelgė į prancūzišką romaną, padėtą ant lėkštės. Jis žiūrėjo į knygą tik dėl to, kad nereikėtų kalbėti su įeinančiais ir išeinančiais karininkais, ir galvojo.

Vronskis mąstė apie tai, kad Ana buvo pažadėjusi susitikti su juo šiandien po lenktynių. Jisai nebuvo jos matęs tris dienas, o kadangi jos vyras grįžo iš užsienio, tai nežinojo, ar bus įmanoma pasimatyti šiandien, ir neišmanė, kaip čia sužinojus. Paskutinį kartą jis matėsi su Ana savo pusseserės Betsi vasarnamyje. O į Kareninų vasarnamį važinėdavo kiek galima rečiau. Dabar jis norėjo tenai nuvažiuoti ir svarstė, kaip tai padarius.

„Žinoma, aš pasakysiu, kad Betsi mane atsiuntė paklausti, ar ji atvyks į lenktynes. Žinoma, nuvažiuosiu“, – nusprendė jis, pakeldamas galvą nuo knygos. Vronskis aiškiai įsivaizdavo, koks bus laimingas su ja susitikęs, ir jo veidas nušvito...

– Nusiųsk ką nors į mano butą, tegu kuo greičiausiai pakinko į puskarietę trejetą arklių, – liepė jis tarnui, atnešusiam jam bifšteksą karštoje sidabrinėje lėkštėje, ir, prisitraukęs lėkštę, ėmė valgyti.

Gretimame biliardo kambaryje buvo girdėti kamuolių kaukšėjimas, šnekos ir juokas. Tarpduryje pasirodė du karininkai: vienas jaunutis, liguisto švelnaus veido, neseniai įstojęs į jų pulką iš Pažų korpuso; antras – putnus, senas karininkas su apyranke, užplukusiomis mažytėmis akimis.

Vronskis pažvelgė į juodu, susiraukė ir, lyg nepastebėjęs jų, ėmė valgyti ir drauge skaityti.

– Stipriniesi prieš darbą? – tarė putnusis karininkas, sėsdamasis greta jo.

– Matai, – susiraukęs atsakė Vronskis, šluostydamasis lūpas ir nežiūrėdamas į jį.

– Ar nebijai pastorėti? – tarė tas, pastumdamas kėdę jaunučiam karininkui.

– Ką? – piktai tarė Vronskis, su pasišlykštėjimu šiepdamasis ir rodydamas savo tankius dantis.

– Ar nebijai pastorėti?

– Padavėjau, chereso! – paprašė Vronskis neatsakydamas ir, perkėlęs knygą į kitą pusę, vėl ėmė skaityti.

Putnusis karininkas paėmė vynų sąrašą ir atsigręžė į jaunutį karininką.

– Tu pats išrink, ką gersim, – tarė jis, paduodamas jam kortelę ir žiūrėdamas į jį.

– Gal vyno, – tarė jaunasis karininkas, nedrąsiai skersuodamas į Vronskį ir stengdamasis suimti pirštais vos prasikalusius ūselius. Matydamas, kad Vronskis neatsigręžia, jaunasis karininkas atsistojo.

– Eime į biliardo kambarį, – pasiūlė jis.

Putnusis karininkas klusniai atsistojo, ir juodu nuėjo durų link.

Tuo metu į kambarį įėjo aukštas stotingas rotmistras Jašvinas ir, iš aukšto, niekinamai linktelėjęs galvą aniems karininkams, priėjo prie Vronskio.

– A! Štai jis! – sušuko Jašvinas, didele savo ranka smarkiai jam tvodamas per antpetį. Vronskis piktai atsigręžė, tačiau jo veidą beregint nušvietė jam įprasta rami, santūri ir bičiuliška šypsena.

– Protingai darai, Alioša, – tarė rotmistras skardžiu baritonu. – Dabar pavalgyk ir išgerk vieną stiklelį.

– Kad nenoriu valgyti.

– Tai neišskiriama porelė, – pridūrė Jašvinas, pašaipiai žiūrėdamas į du karininkus, kurie tuo momentu ėjo iš kambario. Jis atsisėdo šalia Vronskio, smailiu kampu sulenkęs siauromis glaudinėmis aptemptas šlaunis ir blauzdas, per ilgas tokiai kėdei. – Kodėl tu vakar neužsukai į Krasnoje Selo teatrą? Numerova buvo visai nebloga. Kur tu buvai?

– Aš pas Tverskius užtrukau, – atsakė Vronskis.

– A! – atsiliepė Jašvinas.

Jašvinas, lošikas ir lėbautojas, ne tik neturintis jokių principų, bet nemoralių principų žmogus, Jašvinas buvo geriausias Vronskio bičiulis pulke. Vronskis mėgo jį ir už jo nepaprastą fizinę jėgą, kuri daugiausia pasireikšdavo tuo, kad Jašvinas galėjo gerti kaip statinė, nemiegoti ir būti vis toks pat, ir už didelę valios jėgą, kurią jis parodydavo tiek santykiuose su viršininkais ir draugais, versdamas visus jo bijoti ir gerbti jį, tiek lošdamas kortomis, kur jis statydavo dešimtis tūkstančių rublių, ir visuomet, kad ir kiek būtų išgėręs, lošdavo taip sumaniai ir tvirtai, jog Anglų klube buvo laikomas geriausiu lošėju. Vronskis jautė, kad Jašvinas myli jį ne dėl jo vardo ir turto, bet dėl jo paties, ir ypač už tai jį gerbė ir mylėjo. Iš visų žmonių tik su juo vienu Vronskis būtų galėjęs kalbėti apie savo meilę. Jis jautė, kad vienas tik Jašvinas, nors tasai tarytum ir niekino bet kokį jausmą, kad tik jis vienas, kaip atrodė Vronskiui, galėjo suprasti, kokia galinga aistra dabar užliejusi visą jo gyvenimą. Antra vertus, jis buvo įsitikinęs, kad Jašvinas tikriausiai nemėgsta apkalbų ir skandalų, o kad jis kaip reikiant supranta šitą jausmą, tai yra žino ir tiki, jog jo meilė – ne juokai, ne pramoga, bet kažkas daug rimtesnio ir svarbesnio.

Vronskis nekalbėjo su juo apie savo meilę, bet žinojo, kad tas viską žino, viską supranta kaip reikiant, ir jam malonu buvo tai matyti iš jo akių.

– A, taip! – pasakė Jašvinas, išgirdęs, kad Vronskis buvo pas Tverskius, ir, blykstelėjęs juodomis akimis, pačiupo kairįjį ūsą ir savo bjauriu įpročiu ėmė jį kimštis į burną.

– Na, o kaip tau vakar? Išlošei? – paklausė Vronskis.

– Aštuonis tūkstančius. Bet trys netikri, vargu ar išgausiu.

– Na, gali už mane ir pralošti, – tarė Vronskis juokdamasis. (Jašvinas buvo susilažinęs, kad laimės Vronskis.)

– Nieku būdu nepralošiu. Tik vienas Machotinas pavojingas.

Ir pasikalbėjimas nukrypo į šios dienos lenktynes, apie kurias Vronskis tik ir galėjo dabar galvoti.

– Eime, aš baigiau, – tarė Vronskis ir atsistojęs pasuko prie durų. Jašvinas taip pat atsistojo, ištiesdamas savo didžiules kojas ir ilgą nugarą.

– Man pietauti dar anksti, o išgerti reikia. Aš tuojau ateisiu. Ei, vyno! – suriko jis savo sodriu, visiems gerai žinomu komanduojamu balsu, nuo kurio drebėdavo langų stiklai. – Ne, nereikia, – tučtuojau vėl sušuko jis. – Tu namo, tai ir aš su tavimi eisiu.

Ir juodu su Vronskiu išėjo.