XXII

Pokylis ką tik buvo prasidėjęs, kai Kiti su motina lipo plačiais, šviesos užlietais laiptais, apstatytais gėlėmis ir pudruotais liokajais su raudonais ilgais švarkais. Iš salių, nelyginant iš avilio, sklido nenutrūkstamas vienodas judančių žmonių šnaresys. Kol jos aikštelėje tarp medžių taisėsi prieš veidrodį plaukus ir sukneles, salėje orkestras užgrojo pirmą valsą, ir pasigirdo ryškūs, bet atsargūs smuikų garsai. Civilis senukas, kuris tvarkė savo žilus smilkinėlius prieš kitą veidrodį ir skleidė kvepalų aromatą, susidūrė su jomis laiptuose ir pasitraukė į šalį, aiškiai grožėdamasis jam nepažįstama Kiti. Bebarzdis jaunuolis, vienas iš tų aukštuomenės jaunikaičių, kuriuos senasis kunigaikštis Ščerbackis vadino čiučiukais, su labai giliai iškirpta liemene, bėgdamas pasitaisė baltą kaklaraištį, nusilenkė joms ir, prabėgęs pro šalį, sugrįžo kviesdamas Kiti kadrilio. Pirmasis kadrilis buvo jau pažadėtas Vronskiui, ir ji šitam jaunuoliui turėjo pažadėti antrąjį. Kariškis, segdamasis pirštinę, pasitraukė į šalį prie durų ir glostydamasis ūsus grožėjosi žydinčia it rožė Kiti.

Nors tualetas, šukuosena ir visas pasiruošimas pokyliui pareikalavo iš Kiti daug triūso ir galvosūkio, dabar ji savo įmantria tiuline suknele viršum rausvo apatinuko žengė į balių taip paprastai ir laisvai, tarytum visos tos rozetės, mezginiai, visos tualeto smulkmenos nebūtų atėmusios iš jos ir jos namiškių nė minutėlės laiko, tarytum ji būtų gimusi su šiuo tiuliu, mezginiais, su šita aukšta šukuosena, kurios viršuje buvo prisegta rožė su dviem lapeliais.

Kai senoji kunigaikštienė, prieš įeidama į salę, norėjo pataisyti jai susivijusį juostos kaspiną, Kiti truputį kryptelėjo į šalį. Jinai jautė, kad viskas savaime turi būti gražu ir gracinga ir kad nieko nereikia taisyti.

Kiti gyveno vieną iš savo laimingųjų dienų. Suknelė niekur neveržė, niekur nesmuko mezgininė pelerina, rozetė nesusiglamžė ir nenutrūko; rausvos kurpaitės su aukštais riestais kulniukais buvo smagios ir nespaudė kojelės. Tankūs šviesių plaukų kuodai ant nedidelės galvos laikėsi kaip savi. Gražiai, neišplyšdamos, užsisegė visos trys ilgos pirštinės sagutės, o ji tarsi apgijo ranką, nepakeisdama jos formos. Juodas aksominis medaliono kaspinėlis itin švelniai gulėjo ant kaklo. Kaspinėlis buvo žavus, ir namie, žiūrėdama veidrodyje į savo kaklą, Kiti jautė, kad tasai kaspinėlis kalbėte kalba. Dėl viso kito dar galėjo būti abejonių, bet kaspinėlis buvo tikrai žavus. Kiti nusišypsojo ir čia, pokylyje, žvilgtelėjusi į jį veidrodyje. Atidengti pečiai ir rankos atrodė jai šalti kaip marmuras, – tas jausmas jai ypač būdavo malonus. Jos akys spindėjo, ir raudonos lūpos negalėjo nesišypsoti, jaučiant, kokia ji patraukli. Ji nespėjo įeiti į salę ir prieiti prie minios damų, mirgančių tiuliu, kaspinais, mezginiais ir visokiomis spalvomis ir laukiančių, kada bus pakviestos šokti (Kiti dar niekuomet nebuvo stovėjusi tokioje minioje), o ją jau pakvietė valso, pakvietė geriausias kavalierius, vyriausias kavalierius pokylių hierarchijoje, garsusis pobūvių dirigentas, ceremonimeistras, vedęs, gražus ir stotingas vyriškis, Jegoruška Korsunskis. Tik ką palikęs grafienę Baniną, su kuria pašoko pirmąjį valso ratą, jis, peržvelgdamas savo valdinius, tai yra keletą porų, kurios leidosi šokti, pamatė įeinančią Kiti ir pribėgo prie jos ta ypatinga, tiktai pokylių dirigentams būdinga laisva ristele ir nusilenkęs, net nesiklausdamas, ar ji nori, pakėlė ranką, norėdamas apkabinti jos laibą liemenį. Ji apsidairė, kam čia padavus vėduoklę, ir šeimininkė šypsodamasi paėmė ją.

– Kaip gera, kad jūs laiku atvykote, – tarė Korsunskis, apkabindamas jos liemenį, – nes tas vėlavimas – tikrai nekoks paprotys.

Sulenkusi kairiąją ranką, Kiti padėjo ją Korsunskiui ant peties, ir jos mažos kojytės rausvomis kurpaitėmis greitai, lengvai ir ritmingai ėmė suktis slidžiu parketu į muzikos taktą.

– Su jumis šokdamas, tiesiog ilsiesi, – tarė jis Kiti, žengdamas pirmus, negreitus valso žingsnius. – Koks lengvumas, précision11, tiesiog žavu, – Korsunskis sakė jai žodžius, kuriuos sakydavo beveik visoms savo geroms pažįstamoms.

Pagirta Kiti nusišypsojo ir per jo petį toliau žvalgėsi po salę. Ji buvo ne naujokė, kuriai pokylyje visi veidai susilieja į vieną pasakišką įspūdį; ji nebuvo ir pobūvių nukamuota mergina, kuriai visi veidai tokie pažįstami, kad jau nusibodę; jinai buvo viduryje tarp tų kraštutinybių, – ji buvo susijaudinusi, bet drauge tiek valdėsi, jog galėjo stebėti. Ji matė, jog kairiame salės kampe buvo susispietęs aukštuomenės žiedas. Ten buvo neįmanomai apsinuoginusi gražuolė Lidi, Korsunskio žmona, ten stovėjo šeimininkė, ten savo plike spindėjo Krivinas, visuomet esąs ten, kur aukštuomenės žiedas; į tą pusę žiūrėjo jaunuoliai, nedrįsdami prieiti; ir ten Kiti akys surado Stivą, o paskui ji pamatė žavią Anos galvą ir figūrą juoda aksomine suknele. Ir jis buvo ten. Kiti nebuvo jo mačiusi nuo to vakaro, kai atsisakė tekėti už Levino. Kiti savo žvalgiomis akimis tuojau pažino Vronskį ir net pastebėjo, kad jis žiūri į ją.

– Gal dar vieną ratą? Jūs nepavargote? – paklausė Korsunskis, truputį uždusęs.

– Ne, labai ačiū.

– Kur jus palydėti?

– Čia, rodosi, Karenina... palydėkite mane pas ją.

– Kur tik paliepsite.

Ir Korsunskis, lėtindamas žingsnį, pasileido tiesiog į tą būrį kairiame salės kampe sakydamas: „Pardon, mesdames, pardon, pardon, mesdames“, ir laviruodamas mezginių, tiulio ir kaspinų jūroje, neužkliudęs nė plunksnelės, taip staigiai pasuko savo damą, jog net pasirodė jos dailios kojytės ažūrinėmis kojinėmis, o šleifas išsiskleidė nelyginant vėduoklė ir uždengė Krivinui kelius, Korsunskis nusilenkė, ištiesė savo atidengtą krūtinę ir padavė ranką, norėdamas nuvesti ją prie Anos Arkadjevnos. Išraudusi Kiti nukėlė nuo Krivino kelių šleifą ir, truputį apsvaigusi, apsidairė, ieškodama Anos. Ana vilkėjo ne violetine, kaip būtinai to norėjo Kiti, bet juoda, giliai iškirpta aksomine suknele, atidengiančia jos tekintus, tarytum seno dramblio kaulo, pilnus pečius bei krūtinę ir apvalias rankas plonomis mažytėmis plaštakomis. Visa suknelė buvo apsiūta Venecijos gipiūru. Ant jos galvos, juoduose plaukuose, – savuose, be jokių pašalinių, – buvo mažytė našlaičių pynelė, ir tokia pat prie juodo kaspino, tarp baltų mezginių. Anos šukuosena nekrito į akį. Krito į akį tik tie ją puošiantieji neklusnūs garbanotų plaukų žiedeliai, kurie visuomet truputį šiaušdavosi jos pakaušyje ir smilkiniuose. Tvirtą lyg nutekintą kaklą puošė perlų vėrinys.

Kiti kiekvieną dieną matydavo Aną, buvo įsimylėjusi ją ir vaizdavosi ją būtinai su violetine suknele. Bet dabar, pamačiusi su juoda, jinai pajuto, kad dar nebuvo supratusi, kokia Ana žavi. Jinai dabar atrodė jai visiškai kita, dar nematyta. Dabar Kiti suprato, kad Ana negalėjo būti su violetine suknele ir kad ji kaip tik todėl ir žavi, jog visuomet išsiskiria iš savo tualeto, jog jos tualetas niekuomet netraukia žvilgsnių. Ir juoda jos suknelė su puošniais mezginiais netraukė žvilgsnių; tai buvo tik rėmai, matei vien tik ją, paprastą, natūralią, grakščią ir drauge linksmą, gyvą.

Ji stovėjo, kaip ir visuomet, nepaprastai tiesiai, kai Kiti priėjo prie to būrelio, kalbėjosi su namų šeimininku, truputį pakreipusi į jį galvą.

– Ne, aš nemesiu akmens, – atsakė ji, kažko paklausta, – nors aš nesuprantu, – kalbėjo Ana toliau, gūžtelėjusi pečiais, ir tuojau pat su švelnia globėjos šypsena atsigręžė į Kiti. Greitu moters žvilgsniu permetusi jos tualetą, ji vos pastebimai linktelėjo galvą, ir Kiti suprato, jog Karenina pagyrė jos tualetą ir grožį. – Jūs ir į salę šokdama įeinate, – pridūrė ji.

– Tai viena ištikimiausių mano padėjėjų, – tarė Korsunskis, lenkdamasis Anai Arkadjevnai, su kuria dar nebuvo matęsis. – Kunigaikštytė man padeda, kad pokylis būtų linksmas ir smagus. Ana Arkadjevna, prašau valso, – tarė jis pasilenkdamas.

– O jūs pažįstami? – paklausė šeimininkas.

– Su kuo mes nepažįstami? Mes su žmona kaip balti vilkai, mus visi pažįsta, – atsakė Korsunskis. – Prašau valso, Ana Arkadjevna.

– Aš nešoku, kada galima nešokti, – atsakė ji.

– Bet šiandien negalima, – pareiškė Korsunskis.

Tuo metu priėjo Vronskis.

– Na, jeigu šiandien negalima nešokti, tai eime, – sutiko ji, nepastebėdama, kad Vronskis nusilenkė, ir greitai uždėjo Korsunskiui ant peties ranką.

„Kodėl ji nepatenkinta juo?“ – pagalvojo Kiti, pastebėjusi, kad Ana tyčia neatsakė Vronskiui nusilenkus. Vronskis priėjo prie Kiti, priminė jai pirmąjį kadrilį ir apgailestavo, kad visą tą laiką neturėjo malonumo jos matyti. Kiti grožėdamasi žiūrėjo į šokančią Aną ir klausėsi jo. Ji laukė, kol Vronskis pakvies ją valso, bet jis nepakvietė, ir Kiti nustebusi pažvelgė į jį. Vronskis paraudo ir skubiai pakvietė ją valso, bet vos tik apkabino jos laibą liemenį ir žengė pirmą žingsnį, muzika netikėtai nustojo griežusi. Kiti pažiūrėjo jam į veidą, kuris buvo taip arti jos, ir ilgai paskui, jau praėjus daugeliui metų, šitas meilės kupinas žvilgsnis, kuriuo ji tuomet pažvelgė į Vronskį ir į kurį jis neatsakė, lyg skaudi gėda raižė jai širdį.

– Pardon, pardon! Valsas, valsas! – kitame salės gale sušuko Korsunskis ir pagriebęs pirmą pasitaikiusią panelę pats leidosi šokti.

_______________