XVIII

Nors meilės aistra sudarė Vronskiui visą jo vidinio gyvenimo turinį, išorinis jo gyvenimas nekintamai ir nesulaikomai riedėjo senais, įprastais aukštuomenės ir pulko santykių bei interesų bėgiais. Pulko interesai užėmė Vronskio gyvenime svarbią vietą ir dėl to, kad jis mylėjo pulką, ir dar labiau dėl to, kad buvo mylimas pulke. Pulke ne tik visi mylėjo Vronskį, bet jį gerbė ir didžiavosi juo – didžiavosi, kad jis, būdamas nepaprastai turtingas, puikiai išsilavinęs ir gabus žmogus, kuriam atviras kelias į bet kurį pasisekimą, galintį patenkinti jo garbėtrošką ir tuštybę, to nevertino ir labiau už viską brangino pulko ir savo tarnybos draugų interesus. Vronskis numanė, kad jo draugai šitaip žiūri į jį, todėl, mėgdamas šitą gyvenimą, jautė pareigą palaikyti šią susidariusią nuomonę apie jį.

Savaime suprantama, kad Vronskis nė su vienu savo draugu nekalbėjo apie savo meilę, nė žodžiu neprasitardavo apie tai net per smarkiausias išgertuves (beje, jis niekuomet ir nepasigerdavo, kad negalėtų susivaldyti) ir užčiaupdavo burnas tiems savo lengvabūdžiams draugams, kurie mėgindavo užsiminti jam apie meilės ryšį. Vis dėlto apie jo meilę žinojo visas miestas – visi mažiau ar daugiau teisingai spėliojo apie jo santykius su Karenina, – dauguma jaunų vyrų pavydėjo jam kaip tik to, kas buvo sunkiausia jo meilėje, – kad Karenino padėtis tokia aukšta ir todėl šitie santykiai žinomi visai aukštuomenei.

Dauguma jaunų moterų, kurios pavydėjo Anai ir kurioms jau seniai nusibodo, kad ją visi vadina teisinga moterimi, džiaugėsi, numanydamos, jog jų spėjimai pasitvirtins, ir laukė, kada įvyks viešosios nuomonės posūkis ir jos galės užgriūti ją visu savo paniekos svoriu. Jos jau ruošė purvą, kuriuo apdrabstys ją, kai ateis metas. Dauguma senyvų žmonių ir aukšto rango asmenų buvo nepatenkinti tuo bręstančiu visuomeniniu skandalu.

Vronskio motina, sužinojusi apie jo meilės ryšį, iš pradžių buvo patenkinta – ir dėl to, kad, jos supratimu, niekas taip galutinai nenušlifuoja šaunaus jaunuolio kaip meilės ryšys su aukštuomenės moterimi, ir dar dėl to, kad Karenina, kuri jai taip patiko ir tiek daug pasakojo apie savo sūnų, vis dėlto buvo tokia pat kaip ir visos gražios bei padorios (grafienės Vronskajos supratimu) moterys. Tačiau pastaruoju metu ji patyrė, kad jos sūnus atsisakė svarbios jo karjerai vietos, kuri jam buvo pasiūlyta, vien dėl to, kad norėjo pasilikti pulke, kuriame tarnaudamas galėjo matytis su Karenina, patyrė, kad dėl to juo nepatenkinti aukšti asmenys, ir ji kitaip ėmė žiūrėti į tai. Jai nepatiko dar ir tai, kad, sprendžiant iš viso to, ką ji sužinojo apie tą meilės ryšį, čia nebuvo tie žavūs ir grakštūs santykiai su aukštuomenės moterimi, kuriems būtų galėjusi pritarti, bet, kaip jai žmonės pasakojo, kažkokia verteriška, beprotiška aistra, dėl kurios jis galėjo pridaryti visokių kvailybių. Ji nesimatė su sūnumi nuo to laiko, kai jis netikėtai išvyko iš Maskvos, ir per vyresnįjį sūnų pareikalavo, kad jis atvažiuotų pas ją.

Vyresnysis brolis taip pat buvo nepatenkintas jaunesniuoju. Jis netyrinėjo, kokia čia meilė, didelė ar nedidelė, aistringa ar neaistringa, nuodėminga ar nenuodėminga (jis pats, nors ir turėjo vaikų, išlaikė šokėją ir todėl tokiems dalykams buvo atlaidus); bet žinojo, kad šita meilė nepatinka tiems, kuriems reikia įtikti, todėl ir nepritarė brolio elgesiui.

Be tarnybinių pareigų ir aukštuomenės santykių, Vronskį viliojo dar vienas dalykas – arkliai, kuriuos jis aistringai mėgo.

Šiais metais buvo paskirtos karininkų lenktynės. Vronskis įsirašė dalyvauti lenktynėse, nusipirko grynakrauję anglų veislės kumelaitę, ir jo meilė netrukdė jam aistringai, nors ir santūriai, ruoštis būsimosioms lenktynėms...

Tos dvi aistros nekliudė viena kitai. Priešingai, greta meilės, jam buvo reikalingas koks nors užsiėmimas, kuriam galėtų karštai atsidėti, atsigaivinti ir pailsėti nuo įspūdžių, kurie jį pernelyg jaudino.