VI

Aleksejus Aleksandrovičius rugpjūčio septynioliktosios komisijos posėdyje laimėjo puikią pergalę, tačiau tos pergalės vaisiai pakirto jį. Naujoji komisija kitakilmių buičiai visais atžvilgiais ištirti buvo sudaryta ir nusiųsta į vietą nepaprastai greitai ir energingai. Tuo pasirūpino Aleksejus Aleksandrovičius. Po trijų mėnesių buvo pristatyta ataskaita. Kitakilmių buitis buvo ištirta politiniu, administraciniu, ekonominiu, etnografiniu, materialiniu ir religiniu atžvilgiais. Į visus klausimus buvo gauti puikiai išdėstyti atsakymai, ir dėl atsakymų negalėjo kilti jokių abejonių, nes jie buvo ne žmogaus minties, visuomet galinčios suklysti, bet tarnybinio veiklumo padarinys. Visi atsakymai buvo paremti oficialiais duomenimis, gubernatorių ir archijerejų pranešimais, savo ruožtu paremtais apskričių viršininkų ir parapijų dekanų pranešimais, kurie irgi buvo paremti valsčių valdybų ir parapijų dvasininkų pranešimais, todėl visi šitie atsakymai negalėjo kelti jokių abejonių. Visi tie klausimai, pavyzdžiui, kodėl kraštą ištinka nederlius, kodėl gyventojai laikosi savo tikėjimo ir panašiai, – klausimai, kurie be valdininkų pagalbos yra neišsprendžiami ir negali būti išspręsti per ištisus šimtmečius, surado aiškų, neabejojamą sprendimą. Ir sprendimas buvo Aleksejaus Aleksandrovičiaus naudai. Tačiau Stremovas, kuris jautėsi skaudžiai užgautas paskutiniame posėdyje, kai buvo gautas komisijos pranešimas, panaudojo taktiką, kokios Aleksejus Aleksandrovičius visiškai nelaukė. Stremovas, patraukęs su savimi kai kuriuos kitus narius, netikėtai perėjo Aleksejaus Aleksandrovičiaus pusėn ir ne tik karštai pritarė, kad būtų vykdomos Karenino išdėstytos priemonės, bet ir pats pasiūlė naujų, kraštutinių tos pat rūšies priemonių. Šis pasiūlymas, dar griežtesnis už tą, kurį pateikė projekte Aleksejus Aleksandrovičius, buvo priimtas, ir tada tik iškilo aikštėn Stremovo taktika. Tos kraštutinės priemonės staiga pasirodė tokios kvailos, jog vienu metu ir valstybės vyrai, ir viešoji nuomonė, ir protingosios damos, ir laikraščiai – visi ėmė griežtai smerkti tą pasiūlymą, piktindamiesi tiek pačiomis priemonėmis, tiek jų pripažintu tėvu Aleksejum Aleksandrovičium. O Stremovas pasitraukė į šalį, dėdamasis tik aklai sekęs Karenino planu ir dabar pats nustebęs bei pasipiktinęs tuo, kas padaryta. Tai pakirto Aleksejų Aleksandrovičių. Vis dėlto nei pablogėjusi sveikata, nei šeimyniniai sielvartai neprivertė Aleksejaus Aleksandrovičiaus pasiduoti. Komisijoje įvyko skilimas. Vieni nariai, su Stremovu priešakyje, teisino savo klaidą tuo, kad pasitikėjo revizijos komisija, Aleksejaus Aleksandrovičiaus vadovaujama, pristačiusia tą pranešimą, ir tvirtino, kad tos komisijos pranešimas yra nesąmonė ir tiktai tuščiai prirašytas popierius. Aleksejus Aleksandrovičius su partija žmonių, kuriems tokia revoliucinė pažiūra į kanceliarijos raštus atrodė pavojinga, palaikė revizijos komisijos duomenis. Dėl to aukštosiose sferose ir net visuomenėje viskas susipainiojo, ir nors šis dalykas visus nepaprastai domino, niekas negalėjo suprasti, kaip yra iš tikrųjų, ar kitakilmiai skursta ir žūva, ar klestėte klesti. Visa tai, o iš dalies ir toji panieka, kuri krito ant jo dėl žmonos neištikimybės, Aleksejaus Aleksandrovičiaus padėtį padarė labai netvirtą. Šitaip reikalams susiklosčius, Aleksejus Aleksandrovičius priėmė svarbų sprendimą. Komisijai stebintis, jis pareiškė prašysiąs, kad jam pačiam leistų nuvykti į vietą šio dalyko ištirti. Ir Aleksejus Aleksandrovičius, išsirūpinęs leidimą, išvyko į tolimąsias gubernijas.

Aleksejaus Aleksandrovičiaus išvykimas sukėlė daug triukšmo, juo labiau kad prieš išvykdamas jis oficialiai tam tikru raštu grąžino kelionės pinigus, kurie jam buvo išmokėti už dvylika pašto arklių kelionei ligi paskyrimo vietos.

– Man atrodo, kad tai labai kilnu, – kalbėjo Betsi su kunigaikštiene Miagkaja. – Kam leisti pinigus pašto arkliams, jeigu visi žino, kad dabar visur geležinkeliai?

Tačiau kunigaikštienė Miagkaja su tuo nesutiko, ir kunigaikštienės Tverskajos nuomonė ją net suerzino.

– Jums bepigu kalbėti, – tarė ji, – kai jūs turite tiek milijonų, o man labai patinka, kai vasarą mano vyras išvyksta daryti revizijų. Jam labai sveika ir malonu pasivažinėti, o mano jau taip sutvarkyta, kad už tuos pinigus karietą ir vežėją išlaikau.

Pakeliui į tolimąsias gubernijas Aleksejus Aleksandrovičius trims dienoms sustojo Maskvoje.

Rytojaus dieną jis važiavo vizituoti generalgubernatoriaus. Kryžgatvyje ties Gazetno skersgatviu, kur visuomet grūdasi karietos ir vežikai, Aleksejus Aleksandrovičius staiga išgirdo, jog kažkas taip garsiai ir linksmai sušuko jo vardą, kad jis negalėjo neatsigręžti. Šaligatvio kampe, trumpu madingu paltu, žema madinga skrybėle ant ausies, stovėjo Stepanas Arkadjičius. Linksmai šypsodamasis, rodydamas baltus dantis, spindinčius tarp raudonų lūpų, laimingas, jaunas, švytinčiu veidu jis ryžtingai, atkakliai šaukė, reikalaudamas sustoti. Viena ranka jis laikėsi už sustojusios prie kampo karietos lango, pro kurį kyšojo moters galva aksomine skrybėlaite ir dvi vaikų galvutės, vyras šypsojosi ir mojo ranka svainiui. Dama nuoširdžiai šypsojosi ir taip pat mojavo ranka Aleksejui Aleksandrovičiui. Tai buvo Doli su vaikais.

Aleksejus Aleksandrovičius nenorėjo su niekuo matytis Maskvoje, o visų mažiausia su žmonos broliu. Jis kilstelėjo skrybėlę ir norėjo važiuoti toliau, bet Stepanas Arkadjičius liepė vežėjui sustoti ir pribėgo prie jo per sniegą.

– Na, kaip ne gėda šitaip neduoti jokios žinios! Ar seniai? O aš vakar buvau pas Diuso ir matau lentoje „Kareninas“, bet man nė į galvą neatėjo, kad tai tu! – prabilo Stepanas Arkadjičius, įkišęs galvą pro karietos langą. – Šiaip būčiau užėjęs. Kaip džiaugiuosi, tave matydamas! – kalbėjo jis, tauškindamas vieną koją į kitą ir purtydamas nuo jų sniegą. – Kaip ne gėda šitaip nieko nepranešti! – pakartojo jis.

– Neturėjau laiko, aš labai užimtas, – šaltai atsakė Aleksejus Aleksandrovičius.

– Eime pas žmoną, ji taip nori tave matyti.

Aleksejus Aleksandrovičius atvyniojo pledą, kuriuo buvo susuptos šalčio bijančios jo kojos, ir, išlipęs iš karietos, nubrido per sniegą prie Darjos Aleksandrovnos.

– Kas gi čia, Aleksejau Aleksandrovičiau, už ką jūs mus taip aplenkiate? – šypsodamasi tarė Doli.

– Aš buvau labai užimtas. Labai džiaugiuosi, jus matydamas, – pasakė jis tokiu tonu, kuris aiškiai liudijo, kad jam nemalonu. – Kaip jūsų sveikata?

– Na, kaip mano mieloji Ana?

Aleksejus Aleksandrovičius kažką numykė ir norėjo nueiti. Tačiau Stepanas Arkadjičius jį sustabdė.

– Štai ką mes rytoj padarysime. Doli, kviesk jį pietų! Pasikviesim Koznyševą ir Pescovą ir pavaišinsime Maskvos inteligentiją.

– Taip, susimildamas, atvažiuokite, – pritarė Doli, – mes jūsų lauksime penktą arba šeštą, jei patogiau. Na, kaip mano mieloji Ana? Kaip seniai...

– Ji sveika, – raukydamasis numykė Aleksejus Aleksandrovičius. – Labai džiaugiuosi! – ir nuėjo į savo karietą.

– Atvyksite? – sušuko Doli.

Aleksejus Aleksandrovičius kažką ištarė, bet Doli negalėjo išgirsti per judančių karietų triukšmą.

– Aš rytoj užvažiuosiu! – suriko jam Stepanas Arkadjičius.

Aleksejus Aleksandrovičius įlipo į karietą ir atsisėdo taip giliai, kad nei jis nieko, nei jo niekas nematytų.

– Keistuolis! – tarė Stepanas Arkadjičius žmonai ir, pažvelgęs į laikrodį, pamojavo ranka šeimai, šitokiu būdu reikšdamas jiems savo švelnumą, ir šauniai nužingsniavo šaligatviu.

– Stiva! Stiva! – sušuko Doli nuraudusi.

Jis atsigręžė.

– Man juk reikia nupirkti paltukus Grišai ir Taniai. Duok man pinigų!

– Niekis, tu pasakyk, kad aš atiduosiu! – Jis dingo, linksmai linktelėjęs galva važiuojančiam pro šalį pažįstamam.