XXV

Svijažskis buvo savo apskrities bajorų vadovas. Jis buvo penkeriais metais vyresnis už Leviną ir seniai vedęs. Namuose gyveno jo jauna svainė, labai simpatinga Levinui mergina. Ir Levinas žinojo, kad Svijažskis ir jo žmona labai norėtų išleisti už jo tą merginą. Jis buvo tuo tikras, kaip kad visuomet būna įsitikinę jauni vyrai, vadinamieji jaunikiai, nors niekados niekam nebūtų ryžęsis šito pripažinti. Levinas taip pat žinojo, kad nors jis ir ketina vesti, o iš visko sprendžiant, toji itin patraukli mergina turėtų būti puiki žmona, bet jis negalės jos vesti, kaip ir negali pakilti į dangų, net jei ir nebūtų įsimylėjęs Kiti Ščerbackajos. Ir šis žinojimas jam gadino tą malonumą, kurio tikėjosi iš savo viešnagės pas Svijažskį.

Gavęs Svijažskio laišką, kuriame bičiulis kvietė pamedžioti, Levinas tuojau pagalvojo apie tai, bet vis dėlto nutarė, kad tokie Svijažskio sumanymai – tiktai niekuo nepagrįstas jo paties spėliojimas, todėl ryžosi važiuoti. Antra vertus, sielos gilumoje jis norėjo išmėginti save, vėl pažiūrėti, ar toji mergina jam tiktų. Svijažskių šeimos gyvenimas jam atrodė itin malonus, o pats Svijažskis, visų geriausias zemstvos veikėjo tipas, kokį tik žinojo Levinas, visuomet Levinui buvo nepaprastai įdomus.

Svijažskis buvo vienas iš tokių žmonių, kuriais Levinas visuomet stebėdavosi, kurių samprotavimai, labai nuoseklūs, nors niekada nėra savarankiški, eina savo keliu, o nepaprastai aiškus, labai tvirtos krypties gyvenimas – savo keliu, visiškai nepaisydamas tų samprotavimų ir beveik visuomet prieštaraudamas jiems. Svijažskis buvo itin liberalus žmogus. Jis niekino bajorus ir daugumą jų laikė slaptais baudžiauninkais, tik bijančiais tai prisipažinti. Jis laikė Rusiją žuvusia šalimi, panašiai kaip Turkiją, o Rusijos vyriausybę – tokia bloga, jog niekuomet neleisdavo sau net rimtai kritikuoti vyriausybės veiksmų, bet vis dėlto tarnavo ir buvo pavyzdingas bajorų vadovas, o kur nors keliaudamas užsidėdavo kepurę su kokarda ir raudonu graižu. Svijažskis buvo tos nuomonės, kad žmoniškai gyventi įmanoma tik užsienyje, kur išvažiuodavo gyventi kada tik galėdamas, bet vis dėlto Rusijoje tvarkė labai sudėtingą ir patobulintą ūkį ir atsidėjęs sekė visa, kas dėjosi Rusijoje. Jis manė, kad rusų kaimietis savo raida yra tarpinė būtybė tarp beždžionės ir žmogaus, bet vis dėlto per zemstvos rinkimus mieliau už kitus paspausdavo ranką kaimiečiams ir išklausydavo jų nuomones. Jis netikėjo nei Dievu, nei šėtonu, bet buvo labai susirūpinęs dvasininkų buities pagerinimu ir parapijų sumažinimu, ypač stengėsi, kad cerkvė liktų jo kaime.

Moterų klausimu Svijažskis palaikė kraštutinius visiškos moterų laisvės šalininkus, ypač dėl moterų teisės į darbą, tačiau su žmona gyveno taip, kad visi gėrėjosi sutartiniu jų bevaikės šeimos gyvenimu, o savo žmonos gyvenimą sutvarkė taip, kad šioji nieko neveikė ir negalėjo veikti, tik rūpinosi drauge su vyru, kaip geriau ir linksmiau leisti laiką.

Jeigu Levinas nebūtų turėjęs vienos ypatybės – spręsti apie žmones kuo palankiausiai, – Svijažskio charakterį būtų apibūdinęs labai lengvai ir visai nedvejodamas; jis būtų sau taręs: kvailys arba nenauda, ir viskas būtų aišku. Bet Levinas negalėjo pasakyti ‚,kvailys“, nes Svijažskis, be jokios abejonės, buvo ne tik labai protingas, bet ir labai apsišvietęs žmogus, nuostabiai mokąs nerodyti to savo išsilavinimo. Nebuvo tokio dalyko, apie kurį jis nebūtų nusimanęs, tačiau savo žinias parodydavo tiktai verste verčiamas. Juo labiau negalėjo Levinas pasakyti, kad jis būtų nenauda, nes Svijažskis, be jokios abejonės, buvo doras, geras, protingas žmogus, kuris linksmai, žvaliai nuolatos dirbo darbą, labai vertinamą visų aplinkinių, ir jau tikriausiai niekuomet sąmoningai nedarė ir negalėjo padaryti nieko blogo.

Levinas stengdavosi jį suprasti, bet nesuprasdavo, todėl Svijažskis ir jo gyvenimas Levinui visuomet atrodė tikra mįslė.

Juodu su Levinu buvo bičiuliai, todėl Levinas leisdavo sau kamantinėti, nuodugniai tyrinėti, kuo pagrįsta tokia pažiūra į gyvenimą, tačiau iš to niekuomet nieko neišpešdavo. Kiekvieną kartą, mėgindamas įsibrauti toliau tų jo protui priimtinų kambarių, į kuriuos Svijažskis duris laikė visiems atdaras, Levinas pastebėdavo, kad bičiulis ima lyg nerimauti. Vos pastebimas išgąstis pasirodydavo jo žvilgsnyje, tarytum būtų bijojęs, kad Levinas supras, todėl jis geraširdiškai ir linksmai išsisukdavo.

Dabar, nusivylus savo ūkininkavimu, Levinui buvo malonu paviešėti pas Svijažskį. Nekalbant apie tai, kad jį linksmai nuteikdavo tie laimingi, savimi ir visais patenkinti balandėliai ir jų gražiai sutvarkytas lizdas. Levinas, nepatenkintas savo gyvenimu, norėjo prisikasti ligi tos Svijažskio paslapties, kuri gyvenimą darė tokį aiškų, pastovų ir linksmą. Be to, Levinas žinojo, kad pas Svijažskį susitiks su kaimynais dvarininkais, ir jam buvo įdomu pasikalbėti, pasiklausyti, ką jie kalba apie ūkininkavimą, apie derlių, apie darbininkų samdymą ir kitus panašius dalykus, apie kuriuos kalbėti, kaip Levinas žinojo, buvo laikoma kažkokiu labai žemu daiktu, tačiau kurie tik vieni šiuo metu atrodė Levinui svarbūs. „Gal tas buvo nesvarbu baudžiavos laikais arba nesvarbu Anglijoje. Abiem atvejais pačios sąlygos yra aiškiai nustatytos, bet mums dabar, kai visa tai apsivertė ir tik formuojasi, klausimas, kaip susiklostys šios sąlygos, yra vienintelis svarbus klausimas Rusijoje“, – galvojo Levinas.

Medžioklė prasčiau pavyko, negu tikėjosi Levinas. Pelkė buvo išdžiūvusi, ir tilvikų visiškai nebuvo. Jis vaikščiojo kiaurą dieną ir parsinešė tik tris, bet užtat grįžo iš medžioklės, kaip visuomet, puikios nuotaikos, gerokai praalkęs ir pajutęs tą ypatingą protinį žvalumą, kurį patirdavo kiekvieną kartą, gerokai pajudėjęs fiziškai. Medžiojant, tuo metu, kai jis tarsi apie nieką negalvodavo, vis ateidavo į galvą tas senis su savo šeima, ir jo padarytas įspūdis ne tik traukė dėmesį, bet ir reikalavo išspręsti kažkokį su tuo susijusį reikalą.

Vakare, geriant arbatą, buvo du dvarininkai, atvažiavę kažkokiais globos reikalais. Užsimezgė tas įdomus pokalbis, kurio laukė Levinas.

Levinas sėdėjo šalia šeimininkės prie arbatos stalo ir turėjo kalbėtis su ja ir svaine, kuri sėdėjo priešais. Šeimininkė buvo šviesiaplaukė, apvalaus veido, nedidelio ūgio moteris, kurios veide su duobutėmis nuolat švytėjo šypsena. Levinas stengėsi, jos padedamas, atspėti tokią reikšmingą jam mįslę, kurią sudarė jos vyras, tačiau jis negalėjo susikaupti, nes jam buvo skaudžiai nejauku. O skaudžiai nejauku buvo dėl to, kad priešais jį sėdėjo svainė ypatinga suknele, kurią, kaip jam atrodė, ji apsivilko tyčia dėl jo, – su ypatinga trapecijos formos iškirpte ant baltos krūtinės. Šis keturkampis iškirpimas, nors svainės krūtinė buvo labai balta, ar ypač dėl to, kad buvo labai balta, neleido Levinui laisvai galvoti. Jis vaizdavosi, turbūt klaidingai, kad tas iškirpimas skirtas jam, ir manė, jog neturi teisės žiūrėti į jį, todėl stengėsi nepakelti akių, bet jautėsi esąs kaltas jau vien dėl to, kad iškirpimas buvo padarytas. Levinui atrodė, lyg kažką apgaudinėtų, lyg turėtų kažką paaiškinti, bet aiškinti nieku būdu negalima, todėl jis nuolatos raudo, atrodė sutrikęs ir nevikrus. Jo nevikrumas užkrėtė ir gražiąją svainę. Šeimininkė, rodės, šito nepastebėjo ir tyčia ją vertė kalbėti.

– Jūs sakote, – tęsė šeimininkė pradėtą kalbą, – kad vyrui niekas, kas yra rusiška, negali būti įdomu. Priešingai, užsienyje jam linksma, bet niekuomet nebūna taip, kaip čia. Čia jis jaučiasi savo rogėse. Turi darbo ir moka viskuo domėtis. Ak, jūs dar nebuvote mūsų mokykloje?

– Mačiau... Tas gebenėmis apaugęs namas?

– Taip, tai Nastios darbas, – patikslino ji, rodydama į seserį.

– Jūs pati mokote? – paklausė Levinas, stengdamasis žiūrėti pro iškirptę, bet jausdamas, kad vis tiek matys tą vietą, nors ir nežiūrėtų į tą pusę.

– Taip, aš pati mokiau ir mokau, be to, mes turime ir puikią mokytoją. Net gimnastiką jau įvedėme.

– Ne, labai ačiū, nenoriu daugiau arbatos, – atsisakė Levinas ir jausdamas, kad elgiasi nemandagiai, rausdamas atsistojo, nes nepajėgė ilgiau kalbėti. – Girdžiu labai įdomią temą, – pasiteisino jis ir nuėjo į kitą stalo galą, kur buvo įsitaisęs šeimininkas su dviem dvarininkais. Svijažskis sėdėjo šonu į stalą, vieną alkūnę jis buvo užsidėjęs ant stalo ir ta ranka sukiojo puodelį, o kita čiupinėjo savo barzdą, prikišdavo ją prie nosies ir vėl paleisdavo, tarytum uostytų. Spindinčiomis juodomis akimis Svijažskis žiūrėjo tiesiog į žilaūsį dvarininką, kurio karšta kalba, matyt, jį linksmino. Dvarininkas skundėsi liaudimi. Levinui buvo aišku, kad Svijažskis galėtų taip atsakyti besiskundžiančiam dvarininkui, jog iš karto sugriautų visą jo kalbos prasmę, bet dėl savo padėties negali taip atsakyti ir komiškos dvarininko kalbos klausosi su malonumu.

Žilaūsis dvarininkas, matyt, buvo surambėjęs baudžiauninkas, sodžiaus senbuvis, aistringas ūkininkas. Levinui tai buvo aišku ir iš drabužių – palaikio senos mados surduto, kuris, matyt, buvo neįprastas dvarininkui, – ir iš jo protingų, paniurusių akių, ir iš sklandžios rusų kalbos, ir iš liepiamo kalbos tono, įgyto ilga praktika, ir iš to, kaip ryžtingai juda jo didelės, gražios, įdegusios rankos su vienu senu sutuoktuviniu žiedu ant bevardžio piršto.