XXVII

Levinui buvo nepakenčiamai nuobodu tą vakarą su damomis, niekuomet anksčiau jo nebuvo taip jaudinusi mintis, kad tas nepasitenkinimas ūkininkavimu, kurį dabar jautė, nėra kokia išimtis, tik jam svarbi, – visa Rusija dėl bendrų sąlygų yra atsidūrusi tokioje padėtyje, kad kitokie santykiai su darbininkais, kur jie dirbtų taip, kaip dirba pas tą kaimietį pusiaukelėje, yra ne svajonė, bet uždavinys, kurį reikia išspręsti. Ir jam atrodė, kad šį uždavinį galima išspręsti ir reikia pasistengti tai padaryti.

Atsisveikinęs su damomis ir prižadėjęs paviešėti rytoj dar ištisą dieną ir drauge nujoti į mišką apžiūrėti įdomios įgriuvos, prieš atsiguldamas Levinas užėjo į šeimininko kabinetą pasiimti knygų, susijusių su darbininkų klausimu, nes Svijažskis jam buvo pasiūlęs. Svijažskio kabinetas buvo didžiulis kambarys su knygų spintomis ir dviem stalais – vienas masyvus rašomasis stalas kambario viduryje, antras apskritas su lempa, aplink kurią žvaigždės forma buvo sudėti paskutiniai laikraščių bei žurnalų numeriai įvairiomis kalbomis. Prie rašomojo stalo buvo stovas su stalčiais, pažymėtais auksinėmis įvairių bylų etiketėmis.

Svijažskis surado knygas ir atsisėdo į supamąjį krėslą.

– Ką jūs čia žiūrite? – paklausė jis Levino, kuris, sustojęs prie apskritojo stalo, žiūrinėjo žurnalus.

– Ak taip, čia labai įdomus straipsnis, – tarė Svijažskis, pamatęs žurnalą, kurį Levinas laikė rankose. – Pasirodo, – pridūrė jis, linksmai pagyvėjęs, – kad svarbiausias Lenkijos padalijimo kaltininkas buvo visai ne Fridrichas. Panašu, kad...

Kaip paprastai, Svijažskis aiškiai ir glaustai papasakojo apie tuos naujus, labai svarbius ir įdomius atradimus. Nors Levinui dabar labiausiai rūpėjo ūkio reikalai, jis, klausydamasis šeimininko, klausė savęs: „Kas čia jam dabar? Kodėl jis domisi Lenkijos padalijimu?“ Svijažskiui baigus, Levinas nejučiom paklausė: „Ką tai reiškia?“ Tas nieko nereiškė. Buvo tik įdomu, kad „pasirodė“. Bet Svijažskis nepaaiškino ir nerado reikalo aiškinti, kodėl tai jam buvo įdomu.

– Taip, o aš labai susidomėjau piktuoju dvarininku, – atsidusęs tarė Levinas. – Jis protingas žmogus ir pasakė daug tiesos.

– Ak, ką jau čia! Užkietėjęs slaptas baudžiavos šalininkas, kaip ir jie visi! – tarė Svijažskis.

– Kuriems jūs vadovaujate...

– Taip, tik aš jiems vadovauju į kitą pusę, – juokdamasis tarė Svijažskis.

– Man štai kas labai rūpi, – tarė Levinas. – Jis sako tiesą, mūsų darbas, tai yra racionalus ūkininkavimas, nevyksta, sekasi tik lupikiškai ūkininkauti, kaip tam tylutėliam žmogeliui, arba visiškai primityviai. O kas kaltas?

– Žinoma, mes patys. Bet netiesa, kad nesiseka. Vasilčikovui sekasi.

– Gamykla...

– Bet aš vis dėlto nežinau, kuo jūs stebitės. Liaudies materialinio bei moralinio išsivystymo laipsnis yra toks žemas, jog, matyti, ji turi priešintis viskam, kas jai svetima. Europoje racionalus ūkininkavimo būdas sekasi dėl to, kad liaudis apsišvietusi, vadinasi, reikia apšviesti mūsų liaudį, štai ir viskas.

– Kaipgi apšviesti liaudį?

– Liaudžiai apšviesti reikalingi trys dalykai: mokyklos, mokyklos ir dar kartą mokyklos.

– Bet jūs patys sakėte, kad liaudies materialinio išsivystymo laipsnis yra žemas. Kuo gi čia padės mokyklos?

– Žinote, jūs man primenate anekdotą apie patarimus ligoniui: „Pamėgintumėte leidžiamųjų vaistų.“ – „Davėme – blogiau.“ – „Pamėginkite dėles.“ – „Mėginome – blogiau.“ – „Na, tada tik melskitės Dievui.“ – „Mėginome – blogiau.“ Taip ir mudu. Aš sakau „politinė ekonomija“, o jūs sakote – blogiau. Aš sakau „socializmas“ – blogiau. Švietimas – blogiau.

– Kuo gi padės mokyklos?

– Sužadins kitus liaudies poreikius.

– Šito aš niekuomet nesupratau, – karštai atsakė Levinas. – Kaip mokyklos padės liaudžiai pagerinti materialinę būklę? Jūs sakote, mokyklos, švietimas sužadins naujus poreikius. Juo blogiau, nes nepajėgs jų patenkinti. Ar sudėties ir atimties bei katekizmo mokėjimas gali padėti pagerinti medžiaginę būklę, aš niekuomet negalėjau suprasti. Užvakar pavakare sutikau moterį su žindomu kūdikiu ir paklausiau jos, kur ji eina. Ji sako: „Pas bobutę buvau, vaikui kokliušas, nešiau gydyti.“ Aš paklausiau, kaip bobutė gydo kokliušą. „Kūdikėlį pas vištas ant laktos tupdo ir murma kažką.“

– Na mat, jūs pats sakote! Norint, kad ji netupdytų vaiko ant laktos nuo kokliušo, reikia... – linksmai šypsodamasis, tarė Svijažskis.

– Ak, ne! – apmaudžiai sušuko Levinas. – Šitas gydymas man atrodo panašus į liaudies gydymą mokyklomis. Liaudis neturtinga ir neapsišvietusi – mes tą tikrai matome, kaip ta moteris mato kokliušą, nes kūdikis rėkia. Bet kodėl nuo šios bėdos – neturto ir tamsumo – padės mokyklos, taip pat nesuprantama, kaip nesuprantama, kodėl nuo kokliušo turėtų padėti vištos ant laktos. Reikia šalinti priežastis, kurios varo į skurdą.

– Na, jūs bent esate vienos nuomonės su Spenseriu, kuris jums taip nepatinka. Jis taip pat sako, kad švietimas gali būti didesnės gerovės ir gyvenimo patogumų, dažno apsiplovimo, kaip jis sako, išdava, bet ne mokėjimo skaityti ir skaičiuoti...

– Ką gi, labai džiaugiuosi arba, priešingai, visai nesidžiaugiu, kad sutinku su Spenseriu, bet aš seniai tą žinau. Mokyklos nepadės, o padės tokia ekonominė santvarka, kurioje liaudis bus turtingesnė, turės daugiau atliekamo laiko, tuomet atsiras ir mokyklų.

– Vis dėlto visoje Europoje dabar mokyklos privalomos.

– O kaipgi jūs pats, ar sutinkate su Spenseriu? – pasiteiravo Levinas.

Svijažskio akyse šmėstelėjo išgąstis, jis šypsodamasis tarė:

– Iš tiesų toji kokliušo istorija puiki! Nejaugi jūs pats girdėjote?

Levinas matė, kad nesuras ryšio tarp šio žmogaus gyvenimo ir jo minčių. Turbūt jam buvo nesvarbu, kur jį nuves jo samprotavimas, jam buvo reikalingas tik pats samprotavimo procesas. Ir jam būdavo nemalonu, kai samprotaudamas jis prieidavo liepto galą. Šito jis nemėgo ir vengė, nukreipdamas kalbą į kokį nors malonų ir linksmą dalyką.

Visi tos dienos įvykiai, pradedant nuo įspūdžio, kurį paliko kaimietis pusiaukelėje ir kuris buvo tarytum pagrindinė visų šios dienos įspūdžių bei minčių bazė, smarkiai sujaudino Leviną. Šis mielas Svijažskis, kuriam jo mintys reikalingos tik viešam naudojimui, o pats, matyt, turi kažkokius kitus, Levinui nežinomus gyvenimo pagrindus ir drauge su minia, kurios vardas legionas, vadovauja viešajai nuomonei, pasigaudamas svetimų minčių; tasai įniršęs dvarininkas, kurio samprotavimai, gyvenimo kančių sužadinti, yra visiškai teisingi, tik neteisingas pasipiktinimas ištisa klase, pačia geriausia Rusijos klase; jo paties nepasitenkinimas savo veikla ir neaiški viltis, kad galima šį tą pataisyti – visa tai sukėlė Levino sieloje didelį nerimą ir lūkestį, jog greitai viskas išsispręs.

Pasilikęs vienas jam skirtame kambaryje, gulėdamas ant spyruoklinio čiužinio, kuris netikėtai kilstelėdavo jį, vos pajudinus ranką ar koją, Levinas ilgai neužmigo. Nė vienas pasikalbėjimas su Svijažskiu, nors ir daug ką protingo pastarasis buvo pasakęs, Levinui nebuvo įdomus, o dvarininko argumentus reikėjo apsvarstyti. Levinas nejučiomis prisiminė visus jo žodžius ir galvojo, kaip būtų reikėję jam atsakyti.

„Taigi turėjau pasakyti, kad jis tvirtina, esą ūkininkauti nesiseka dėl to, kad kaimietis nepakenčia jokių patobulinimų ir juos reikia įvesti prievarta. Jeigu ūkininkauti be tų patobulinimų visiškai būtų negalima, tai būtų jūsų teisybė, tačiau šitaip ūkininkauti sekasi, bet tik tenai, kur darbininkas dirba pagal savo įpročius, pavyzdžiui, pas tą senį pusiaukelėje. Bendras mūsų ir jūsų nepasitenkinimas ūkininkavimu rodo, jog kalti mes arba darbininkai. Mes jau seniai viską sukame saviškai, europietiškai, nesiskaitydami su darbo jėgos savybėmis. Pamėginkime laikyti darbo jėgą ne idealia darbo jėga, o rusų kaimiečiu ir pagal tai tvarkykime ūkį. Būčiau turėjęs pasakyti jam, kad ūkininkauja kaip tas senis, kad surado būdą darbininkus sudominti darbo sėkme ir aptiko tą patobulinimų vidurį, kurį jie pripažįsta. Nealindami dirvos, gausite dvigubai, trigubai daugiau negu anksčiau. Padalykite pusiau, atiduokite pusę darbo jėgai, tas skirtumas, kurį jūs gausite, bus didesnis, ir darbo jėgai teks daugiau. O norint tai įvykdyti, reikia numušti bendrą ūkio lygį ir įtikinti darbininkus, kad ūkio klestėjimas naudingas jiems patiems. Kaip tai padaryti, čia jau smulkmenos, bet nėra abejonės, jog tai padaryti įmanoma.“

Ši mintis smarkiai sujaudino Leviną. Jis nemiegojo pusę nakties, svarstydamas smulkmenas, kaip galima būtų įvykdyti šitokį sumanymą. Pirma jis nesiruošė išvykti iš čia kitą dieną, bet dabar nutarė anksti rytą būtinai važiuoti namo. Be to, šita svainė su iškirpta suknele jam žadino jausmą, panašų į gėdą, lyg būtų ką blogo padaręs ir dabar gailėtųsi. O svarbiausia – jam reikėjo važiuoti neatidėliojant, reikėjo tuojau pasiūlyti kaimiečiams naują projektą, kol dar nepasėti žiemkenčiai, ir juos sėti jau naujais pagrindais. Levinas nutarė apversti aukštyn kojom visą senąjį ūkininkavimo būdą.