XXX

Nubėgęs ligi pusės laiptų, Levinas išgirdo priemenėje pažįstamą kosčiojimą, tačiau per savo žingsnius negalėjo aiškiai girdėti ir dar tikėjosi, kad bus suklydęs, paskui pamatė ilgą, prakaulią, pažįstamą figūrą. Nors atrodė, jog jau negalima apsirikti, bet vis dar tikėjosi, kad suklydo ir kad tas aukštas vyriškis, kuris kosčiodamas vilkosi kailinius, yra ne jo brolis Nikolajus.

Levinas mylėjo savo brolį, tačiau būti su juo drauge jam visuomet atrodė tikra kančia. O dabar, kai Levinas, paveiktas jam į galvą atėjusios minties ir Agafjos Michailovnos žodžių, buvo neaiškiai nusiteikęs ir sutrikęs, susitikti su broliu jam atrodė itin sunku. Vietoje linksmo, sveiko, svetimo žmogaus, kuris, kaip jis tikėjosi, būtų išblaškęs tą painiavą jo sieloje, Levinas turėjo susitikti su broliu, kuris jį kiaurai permato, kuris ištrauks iš jo visas slapčiausias mintis, privers jį viską pasakyti. O šito Levinas nenorėjo.

Pykdamas pats ant savęs už tokį šlykštų jausmą, Levinas nubėgo į priemenę. Vos tik iš arti pamačius brolį, tas asmeninio nusivylimo jausmas beregint išnyko, jam pagailo brolio. Ir anksčiau brolis Nikolajus atrodė jam smarkiai sulysęs ir liguistas, bet dabar buvo dar liesesnis, dar labiau sunykęs. Likę vieni kaulai ir oda.

Nikolajus stovėjo priemenėje, trūkčiodamas ilgą liesą kaklą ir traukdamas nuo jo šaliką, ir keistai, gailiai šypsojosi. Pamatęs tą šypseną, romią ir nuolankią, Levinas pajuto, kad spazmai spaudžia gerklę.

– Matai, atvažiavau pas tave, – tarė Nikolajus dusliu balsu, nė akimirkai nenuleisdamas akių nuo brolio veido. – Seniai norėjau, tik liga neleido. Bet dabar labai pasitaisiau, – kalbėjo jis, dideliais liesais delnais šluostydamasis barzdą.

– Tikrai, tikrai! – atsiliepė Levinas. Ir dar baisiau pasijuto, kai bučiuodamasis patyrė lūpomis, koks sausas brolio kūnas, ir iš arti pamatė jo dideles, keistai spindinčias akis.

Prieš keletą savaičių Konstantinas Levinas parašė broliui, kad pardavus tą nedidelę dalį, kuri dar buvo likusi jų nepasidalyta, brolis turėjo dabar gauti, kas jam priklauso – apie du tūkstančius rublių.

Nikolajus pasisakė dabar atvažiavęs tų pinigų ir norįs pabūti savo lizde, prisiliesti prie žemės ir pasisemti, kaip tie milžinai, stiprybės būsimajam darbui. Nors jis buvo dar labiau pakumpęs, nors pagal savo ūgį atrodė be galo liesas, jo judesiai, kaip ir paprastai, buvo greiti ir staigūs. Levinas jį nusivedė į kabinetą.

Brolis itin rūpestingai persirengė (anksčiau jis į tai nekreipdavo dėmesio), susišukavo savo tiesius retus plaukus ir šypsodamasis užlipo į viršų.

Nikolajus buvo labai meilus ir linksmas, toks, kokį jį dažnai matydavo Levinas vaikystės laikais. Jis net ir Sergejų Ivanovičių paminėjo be pagiežos. Pamatęs Agafją Michailovną, pajuokavo su ja ir išklausinėjo apie senuosius tarnus. Žinia apie Parfiono Denisyčiaus mirtį nemaloniai paveikė jį. Nikolajaus veide buvo matyti išgąstis, bet jis tuojau atsitokėjo.

– Juk jis jau buvo senas, – pratarė jis ir pakeitė temą. – Taigi pagyvensiu pas tave mėnesį kitą, o paskui į Maskvą. Tu žinai, Miagkovas man prižadėjo vietą, ir aš stoju tarnauti. Dabar savo gyvenimą visiškai kitaip sutvarkysiu, – kalbėjo jis toliau. – Tu žinai, aš išvariau tą moterį.

– Mariją Nikolajevną? Kaip? Už ką?

– Ak, ji – bjauri moteris! Ji man galybę nemalonumų pridarė. – Nikolajus nepapasakojo, kokie buvo tie nemalonumai. Jis negalėjo pasakyti, jog Mariją Nikolajevną išvijo už tai, kad arbata buvo per silpna, o svarbiausia už tai, kad moteris slaugė jį kaip ligonį. – Pagaliau dabar noriu visiškai pakeisti gyvenimą. Aš, kaip ir visi, esu daręs kvailybių, bet turtas – antraeilis dalykas, man jo negaila. Kad tik būčiau sveikas, o sveikata, ačiū Dievui, pasitaisė.

Levinas klausėsi ir galvojo, bet negalėjo sugalvoti, ką pasakyti. Turbūt Nikolajus pajuto tą patį, nes ėmė klausinėti brolį apie jo reikalus; ir Levinui buvo malonu kalbėti apie save, nes galėjo kalbėti neapsimesdamas. Jis papasakojo broliui apie savo planus ir darbus.

Brolis klausėsi, bet, matyt, tuo nesidomėjo.

Tie žmonės buvo tokie vienas antram giminingi ir artimi, jog mažiausias judesys, balso tonas sakyte sakė daugiau negu visa tai, ką galima išreikšti žodžiais.

Dabar juodu galvojo apie tą patį dalyką – apie tai, kad Nikolajus serga ir greitai mirs, – ir ši mintis nustelbė visa kita. Bet nei vienas, nei kitas nedrįso apie tai kalbėti, todėl viskas, apie ką tik būtų kalbėję neliesdami to dalyko, kuris tik vienas jiems rūpėjo, – viskas buvo melas. Niekuomet Levinas taip nesidžiaugė, kad baigėsi vakaras ir reikia eiti gulti. Niekuomet su jokiu pašaliniu žmogumi, per jokį oficialų vizitą nebuvo toks nenatūralus ir nenuoširdus, koks pasijuto šiandien. Nors tą nenatūralumą jautė ir smerkė pats save, bet darėsi dar nenatūralesnis. Jis norėjo verkti savo mirštančio mylimo brolio, bet turėjo klausytis ir pats kalbėti apie tai, kaip šis gyvens.

Namuose buvo drėgna ir tiktai viename kambaryje pakūrenta krosnis, todėl Levinas brolį paguldė savo miegamajame už pertvaros.

Brolis atsigulė, bet nežinia, ar jis miegojo, nes nuolat vartėsi, kosėjo, o negalėdamas atsikosėti, kažką bambėdavo. Kartais, sunkiai atsidusęs, tarstelėdavo: „Ak, Dieve mano!“ Kartais, kai skrepliai imdavo jį smaugte smaugti, apmaudžiai ištardavo: „A, velnias!“ Levinas ilgai neužmigo, klausydamasis, ką brolis veikia. Levino mintys buvo labai įvairios, bet visų minčių pabaiga buvo viena – mirtis.

Mirtis, neišvengiamas galas, pirmą kartą iškilo prieš jo akis neįveikiama ir galinga. Ir ši mirtis, esanti čia pat, gresianti jo mylimam broliui, kuris per miegus vaitoja ir iš papratimo šaukiasi be jokio skirtumo ir Dievo, ir velnio, buvo visai ne taip jau toli, kaip jam anksčiau atrodė. Mirtis grėsė ir jam – Levinas tai jautė. Ne šiandien, gal rytoj, ne rytoj, tai po trisdešimt metų, argi ne vis vien? O kas yra toji neišvengiama mirtis, Levinas ne tik nežinojo, ne tik niekuomet apie tai nebuvo galvojęs, bet nemokėjo ir nedrįso apie tai galvoti.

„Aš dirbu, noriu nuveikti kažką, bet užmiršau, kad viskas baigsis, kad yra mirtis.“

Levinas sėdėjo lovoje, susirietęs ir apsikabinęs kelius. Nuo įtempto galvojimo sulaikydamas kvapą, mąstė. Bet juo daugiau galvojo, juo aiškiau darėsi, kad abejoti negalima, kad jis iš tikrųjų buvo užmiršęs, nepastebėjęs gyvenime vienos mažos aplinkybės – jog ateis mirtis ir viskas baigsis, jog nieko nė nevertėjo pradėti ir nieko čia negalima pagelbėti. Taip, baisu, bet taip yra.

„Juk aš dar gyvas. Ką gi daryti dabar, ką daryti?“ – svarstė jis nusiminęs. Levinas užsidegė žvakę, atsargiai atsikėlė, priėjo prie veidrodžio ir ėmė apžiūrinėti savo veidą ir plaukus. Taip, smilkiniuose buvo žilų plaukų. Jis išsižiojo. Krūminiai dantys buvo pradėję gesti. Jis atsiraitojo savo raumeningas rankas. Taip, jėgos daug. Bet ir Nikolenkos, kuris ten alsuoja plaučių likučiais, taip pat buvo sveikas kūnas. Ir staiga Levinui šovė į galvą mintis, kaip juodu, būdami vaikai, drauge eidavo gulti ir tik laukdavo, kada Fiodoras Bogdanyčius išeis už durų, ir imdavo paskui svaidytis priegalviais bei kvatoti, taip nesulaikomai kvatoti, kad net baimė negalėdavo sustabdyti to trykštančio ir putojančio gyvenimo laimės jausmo. „O dabar ta įlinkusi tuščia krūtinė... ir aš, nežinantis, kam čia esu ir kas iš manęs bus...“

– Kha! Kha! Ak, velnias! Ko tu blaškaisi, ko nemiegi? – pašaukė jį brolio balsas.

– Taip sau, nežinau, nemiga užėjo.

– O aš gerai miegojau, dabar jau nebeprakaituoju. Pažiūrėk, pačiupinėk marškinius. Sausi?

Levinas pačiupinėjo, užėjo už pertvaros, užgesino žvakę, bet ilgai dar nemiegojo. Vos tik jam truputį paaiškėjo, kaip reikia gyventi, kilo naujas neišsprendžiamas klausimas – mirtis.

„Jis miršta, užges į pavasarį, o kaip jam padėti? Ką galiu pasakyti? Ką žinau apie tai? Aš visai buvau užmiršęs, kad taip būna.“