XVI

Kroketo partijos draugiją, į kurią kunigaikštienė Tverskaja kvietė Aną, turėjo sudaryti dvi damos su savo garbintojais. Tos dvi damos buvo svarbiausios naujo rinktinio Peterburgo ratelio atstovės, kurios, pamėgdžiojant kažkokį pamėgdžiojimą, buvo vadinamos les sept merveilles du monde.41

Tiesa, tos damos priklausė aukštosios visuomenės rateliui, bet šis ratelis buvo labai nusistatęs prieš tą, kurį lankė Ana. Be to, senasis Stremovas, vienas iš įtakingųjų Peterburgo žmonių, Lizos Merkalovos garbintojas, tarnyboje buvo Aleksejaus Aleksandrovičiaus priešas. Dėl visų tų sumetimų Ana nenorėjo ten važiuoti, į šitą galimą jos atsisakymą ir taikė kunigaikštienės Tverskajos laiškelio užuominos. Bet dabar Ana, vildamasi pamatysianti Vronskį, panoro nuvažiuoti.

Ana atvažiavo pas kunigaikštienę Tverskają anksčiau už kitus svečius.

Jai einant į vidų, taip pat įėjo ir Vronskio liokajus sušukuotomis žandenomis, panašus į kamerjunkerį. Jis sustojo prie durų ir nusiėmęs kepurę praleido ją. Ana pažino jį ir tik dabar atsiminė, kad Vronskis vakar sakė neatvažiuosiąs. Matyt, jis dėl to ir atsiuntė laiškutį.

Vilkdamasi viršutinius drabužius priemenėje, Ana girdėjo, kaip liokajus, kuris net r tarė kaip kamerjunkeris, pasakė: „Kunigaikštienei nuo grafo“ ir padavė laiškelį.

Ji norėjo paklausti, kur jo ponas. Ji norėjo grįžti atgal ir nusiųsti Vronskiui laišką, kad tas atvažiuotų pas ją, arba pati važiuoti pas jį. Tačiau nei viena, nei antra, nei trečia nebuvo galima padaryti: jau priešakyje buvo girdėti skambučiai, kuriais pranešama, kad ji atvažiavo, ir kunigaikštienės Tverskajos liokajus jau atsistojo pusiau pasisukęs prie atidarytų durų, laukdamas, kada ji eis į vidaus kambarius.

– Kunigaikštienė sode, tuojau bus pranešta. Gal teiksitės į sodą? – pranešė kitas liokajus kitame kambaryje.

Viskas atrodė taip pat neaišku kaip namie, ir ji nežinojo, ką daryti; dar blogiau, nes nieko nebuvo galima imtis, nebuvo galima pasimatyti su Vronskiu, o reikėjo pasilikti čia, svetimoje draugijoje, tokioje priešingoje jos nuotaikai. Ji vilkėjo tokiu apdaru, kuris, ji žinojo, labai jai tiko, ji čia buvo ne viena, ją supo toji įprasta iškilminga dykinėjančių žmonių aplinka, ir svečiuose jai buvo lengviau negu namie; nereikėjo laužyti galvos, ką veikti. Viskas vyko savaime. Kai Betsi ją pasitiko baltu, nepaprastai elegantišku tualetu, Ana nusišypsojo jai, kaip visuomet. Kunigaikštienė Tverskaja ėjo su Tuškevičium ir giminaite panele, kuri, didelei provincijoje gyvenančių tėvų laimei, vasarojo pas garsiąją kunigaikštienę.

Matyt, Ana atrodė kažkaip ypatingai, nes Betsi tuojau tai pastebėjo.

– Aš prastai miegojau, – paaiškino Ana, žiūrėdama į liokajų, kuris ėjo prie jų ir, jos nuomone, nešė Vronskio laiškutį.

– Kaip aš džiaugiuosi, kad jūs atvažiavote, – tarė Betsi. – Aš pavargau ir ką tik norėjau išgerti puoduką arbatos, kol jie atvažiuos. O jūs su Maša, – kreipėsi jinai į Tuškevičių, – nueitumėte išmėginti kroketo aikštę ten, kur žolė pakirpta. Mudvi suspėsime nuoširdžiai pasikalbėti gerdamos arbatą, we’ll have a cosy chat42, ar ne tiesa? – šypsodamasi kreipėsi jinai į Aną, spausdama jos ranką, laikančią skėtį.

– Juo labiau kad negaliu ilgai pas jus būti, man reikia pas senąją Vrede. Jau šimtas metų, kai esu prižadėjusi, – tarė Ana, kuriai melas, svetimas jos prigimčiai, pasidarė ne tik paprastas ir natūralus draugijoje, bet net teikė malonumo.

Kam ji pasakė tai, ko prieš sekundę visai negalvojo, Ana jokiu būdu nebūtų galėjusi paaiškinti. Ji tik pagalvojo: kadangi Vronskio nebus, tai ji turi pasilikti sau laisvę ir pamėginti kaip nors jį pamatyti. Kodėl ji paminėjo būtent senąją freiliną Vrede, pas kurią jai lygiai taip pat reikėjo vykti kaip ir bet kur kitur, Ana nebūtų mokėjusi paaiškinti, vis dėlto, kaip paskui pasirodė, ji ir norėdama nebūtų galėjusi sugalvoti geresnio būdo pasimatyti su Vronskiu.

– Ne, aš jūsų nieku būdu neleisiu, – atsakė Betsi, atidžiai žiūrėdama Anai į veidą. – Tikrai, aš įsižeisčiau, jeigu nemylėčiau jūsų. Tarytum jūs bijotumėte, kad mano draugija gali jus kompromituoti. Atneškite mums arbatos į mažąjį salonėlį, – tarė ji, primerkdama akis, kaip visuomet darydavo, kreipdamasi į liokajų. Paėmusi iš jo laiškelį, Betsi perskaitė jį. – Aleksejus pasuko nuo mūsų į šalį, – tarė ji prancūziškai, – jis rašo, kad negali atvykti, – pridūrė ji tokiu natūraliu, paprastu tonu, tarytum jai niekuomet nebūtų galėję nė į galvą ateiti, kad Vronskis Anai būtų dar įdomus ne tik kaip kroketo žaidėjas.

Ana buvo tikra, kad Betsi viską žino, bet, klausydamasi, kaip ši, jai girdint, kalba apie Vronskį, visuomet valandėlę patikėdavo, jog ji nieko nežino.

– A! – abejingai tarė Ana, tarytum nelabai tuo domėtųsi, ir šypsodamasi kalbėjo toliau: – Kaip jūsų draugija gali kompromituoti ką nors? – Šis žodžių žaismas, šis paslapties slėpimas Anai, kaip ir visoms moterims, teikė didelio žavesio. Ir ne reikalas slėpti, ne tikslas, dėl kurio buvo slepiama, bet pats slėpimo procesas ją viliojo. – Aš negaliu būti religingesnė už popiežių, – tarė ji. – Stremovas ir Liza Merkalova – tai visuomenės grietinėlės grietinėlė. Be to, jie visur mielai priimami, ir aš, – jinai ypač pabrėžė aš, – niekuomet nesu buvusi nei griežta, nei nepakantri. Man tiesiog nėra kada.

– Bet jūs galbūt nenorite susitikti su Stremovu? Tegu jis su Aleksejum Aleksandrovičium laužo ietis komitete, mums tas ne galvoj. Draugijoje Stremovas visų mieliausias žmogus, kokį aš tik pažįstu, ir aistringas kroketo žaidėjas. Jūs pati pamatysite. Ir nors atrodo juokinga, kad jis, jau senas žmogus, įsimylėjo Lizą, reikia matyti, kaip jis moka iš tos juokingos padėties išsinarplioti! Jis labai mielas. Safo Štolc jūs nepažįstate? Tai – naujas, visai naujas tipas.

Betsi kalbėjo, o tuo tarpu iš linksmo, protingo jos žvilgsnio Ana jautė, kad jinai iš dalies supranta jos padėtį ir kažką ruošia. Jos buvo mažajame kabinete.

– Reikia parašyti Aleksejui, – ir Betsi atsisėdo prie stalo, parašė keletą eilučių ir įdėjo į voką. – Rašau, kad jis atvažiuotų pietauti. Man viena dama per pietus lieka be vyriškio. Pažiūrėkite, ar įtikinamai? Atleiskite, aš valandėlę jus paliksiu. Jūs, meldžiamoji, užlipinkite ir išsiųskite, – tarė ji tarpduryje, – o aš turiu šį tą sutvarkyti.

Nė minutės negalvodama, Ana atsisėdo su Betsi laišku prie stalo ir neskaitydama prirašė apačioje: „Būtinai turiu su jumis pasimatyti. Atvykite prie Vrede sodo. Aš ten būsiu šeštą.“ Ji užlipino, ir Betsi sugrįžusi jos akyse padavė liokajui laišką.

Iš tikrųjų, geriant arbatą, kuri joms ant padėklinio staliuko buvo atnešta į vėsią mažąją svetainę, tarp dviejų moterų užsimezgė a cosy chat, kaip ir buvo žadėjusi kunigaikštienė Tverskaja prieš atvykstant svečiams. Jos apkalbinėjo tuos, kurių laukė, ir kiek ilgiau stabtelėjo ties Liza Merkalova.

– Ji labai miela ir visuomet man buvo simpatiška, – tarė Ana.

– Jūs turite ją mylėti. Liza tiesiog negali atsižavėti jumis. Vakar po lenktynių ji priėjo prie manęs ir baisiai nusiminė, kad nerado jūsų. Ji sako, jog jūs – tikra romano herojė, jeigu ji būtų vyriškis, dėl jūsų pridarytų tūkstantį kvailybių. Stremovas sako Lizai, kad jinai ir taip jų daranti.

– Bet pasakykite, susimildama, aš niekuomet negalėjau suprasti, – tarė Ana, truputį patylėjusi ir tokiu tonu, kuris aiškiai rodė, kad ji klausia ne tuščiai, kad tai, ko ji klausia, yra svarbiau, negu reikėtų. – Pasakykite, susimildama, kokie jos santykiai su kunigaikščiu Kalužskiu, vadinamuoju Miška? Aš juos retai matau. Kaip čia yra?

Betsi nusišypsojo akimis ir įdėmiai pažvelgė į Aną.

– Tai nauja mada, – tarė ji. – Visos mūsų damos pasirinko šitą madą. Jos visai nepaiso, ką visuomenė mano. Bet visaip galima nepaisyti.

– Taip, bet kokie gi jos santykiai su Kalužskiu?

Netikėtai Betsi linksmai ir nesulaikomai susijuokė, o tas jai retai atsitikdavo.

– Čia jūs užgriebiate kunigaikštienės Miagkajos sritį. Tik baisus kūdikis gali šito klausti, – ir Betsi, matyt, norėjo, bet negalėjo susilaikyti ir prapliupo tokiu užkrečiamu juoku, kuriuo prapliumpa retai tesijuokią žmonės. – Reikia jų paklausti, – tarė ji, net apsiašarojusi iš juoko.

– Jūs juokiatės, – tarė Ana, taip pat nejučiom užsikrėtusi juoku, – bet aš niekuomet negalėjau suprasti. Aš nesuprantu, kokį vaidmenį čia vaidina vyras.

– Vyras? Lizos Merkalovos vyras nešioja paskui ją pledus ir visuomet pasiruošęs jai patarnauti. O kas ten toliau, niekas nenori žinoti. Žinote, geroje draugijoje nekalbama ir net negalvojama apie kai kurias tualeto smulkmenas. Taip ir šičia.

– Jūs būsite Rolandakio šventėje? – paklausė Ana, norėdama pakeisti temą.

– Nemanau, – atsakė Betsi ir, nežiūrėdama į savo bičiulę, atsargiai pilstė kvapnią arbatą į mažus permatomus puodelius. Pastūmusi puodelį Anai, jinai išsiėmė papirosą ir, įsikišusi į sidabrinį kandiklį, užsirūkė.

– Jūs matote, mano padėtis laiminga, – jau nebesijuokdama pradėjo ji, paėmusi į ranką puodelį. – Aš suprantu jus ir suprantu Lizą. Liza – tai viena iš tų naivių prigimčių, kurios kaip vaikai nesupranta, kas gera, o kas bloga. Bent ji nesuprasdavo, kai buvo labai jauna. O dabar ji žino, kad jai pritinka šitaip nesuprasti. Dabar ji galbūt tyčia nesupranta, – kalbėjo Betsi, gudriai šypsodamasi. – Bet vis dėlto tai pritinka jai. Matote, į tą patį dalyką galima žiūrėti tragiškai ir daryti iš jo kančią, bet galima žiūrėti paprastai ir net linksmai. Gal jūs esate linkusi žiūrėti į dalykus per daug tragiškai.

– Kaip aš norėčiau kitus pažinti taip, kaip save pažįstu, – tarė Ana rimtai ir susimąsčiusi. – Ar aš blogesnė už kitus, ar geresnė? Manau, blogesnė.

– Baisus kūdikis, baisus kūdikis! – pakartojo Betsi. – O štai ir jie.

_______________