VII

Už durų pasigirdo žingsniai, ir kunigaikštienė Betsi, žinodama, kad tai Karenina, pažvelgė į Vronskį. Šis žiūrėjo į duris, ir jo veide buvo keista, nauja išraiška. Viešniai einant į kambarį, jis džiaugsmingai, įsmeigęs akis ir kartu nedrąsiai žiūrėjo į ją ir iš lėto stojosi. Į svetainę įėjo Ana. Kaip visuomet, laikydamasi nepaprastai tiesiai ir nesidairydama į šalis, greitu, tvirtu ir lengvu žingsniu, nepanašiu į kitų aukštuomenės moterų eigastį, ji nuėjo tą nedidelį tarpą ligi šeimininkės, paspaudė jai ranką, nusišypsojo ir lygiai taip pat šypsodamasi pažvelgė į Vronskį. Vronskis žemai nusilenkė ir pristūmė jai kėdę.

Ana tiktai linktelėjo Vronskiui galva, išraudo ir paniuro. Bet tuojau, greitai linkčiodama pažįstamiems žmonėms ir spausdama tiesiamas jai rankas, ji tarė šeimininkei:

– Buvau pas grafienę Lidiją ir norėjau anksčiau atvažiuoti, bet užtrukau. Pas ją buvo seras Džonas. Labai įdomus žmogus.

– Ak, tas misionierius?

– Taip, jis labai įdomiai pasakojo apie indėnų gyvenimą.

Pasikalbėjimas, nutrūkęs jai įėjus, vėl ėmė blaškytis nelyginant užpučiamos lempos liepsna.

– Seras Džonas! Taip, seras Džonas. Aš esu jį mačiusi. Jis gražiai kalba. Vlasjeva visiškai jį įsimylėjusi.

– Ar tiesa, kad jaunesnioji Vlasjeva išteka už Topovo?

– Taip, sako, kad tas galutinai nuspręsta.

– Stebiuosi tėvais. Sako, jaunieji tuokiasi iš meilės.

– Iš meilės? Kokios prieštvaninės jūsų mintys! Kas šiandien kalba apie meilę? – tarė pasiuntinio žmona.

– Ką daryti? Toji kvaila sena mada vis dar neišnyksta, – tarė Vronskis.

– Juo blogiau tiems, kurie laikosi šitos mados. Kiek žinau laimingų santuokų, jos visos padiktuotos sveiko proto.

– Taip, bet užtat kaip dažnai sveiko proto padiktuotų santuokų laimė subyra į dulkes kaip tik dėl to, kad atsiranda toji aistra, kurios nenorėta pripažinti, – pridūrė Vronskis.

– Bet sveiko proto padiktuotomis santuokomis mes vadiname tokias santuokas, kada jau abudu yra išsidūkę. Tai nelyginant skarlatina, kiekvienas turi ja persirgti.

– Tuomet reikia išmokti dirbtinai skiepyti meilę kaip raupus.

– Jauna būdama, aš buvau įsimylėjusi djačioką, – prisipažino kunigaikštienė Miagkaja. – Nežinau, ar tas man padėjo.

– Ne, be juokų, aš manau, kad norint patirti meilę reikia suklysti, o paskui atitaisyti klaidą, – pareiškė kunigaikštienė Betsi.

– Net ir po vedybų? – juokais tarė pasiuntinio žmona.

– Atgailauti niekuomet nevėlu, – pasakė diplomatas anglų patarlę.

– Taip, taip, – pritarė Betsi, – reikia suklysti ir atitaisyti klaidą. Ką jūs apie tai manote? – kreipėsi jinai į Aną, kuri tylėdama klausėsi šito pasikalbėjimo ir kurios lūpose buvo sustingusi vos pastebima šypsena.

– Aš manau, – tarė Ana, žaisdama nusimauta pirštine, – aš manau... jeigu kiekviena galva saviškai protauja, tai ir kiekviena širdis saviškai myli.

Vronskis žiūrėjo į Aną ir alpstančia širdimi laukė, ką ji pasakys. Jis atsiduso, tarytum pavojui praėjus, kai ji ištarė šiuos žodžius.

Ana staiga kreipėsi į jį:

– O aš gavau iš Maskvos laišką. Tenai rašoma, jog Kiti Ščerbackaja labai serga.

– Nejaugi? – paniuręs tarė Vronskis.

Ana rūsčiai pažiūrėjo į jį.

– Jums neįdomu?

– Priešingai, net labai. Kas rašoma, jei galima sužinoti? – paklausė jis.

Ana pakilo ir priėjo prie Betsi.

– Duokite man puodelį arbatos, – paprašė ji, sustojusi už jos kėdės.

Kol kunigaikštienė Betsi pylė jai arbatą, Vronskis priėjo prie Anos.

– Kas ten rašoma? – pakartojo jis.

– Aš dažnai galvoju, kad vyrai nesupranta, kas yra netauru, bet visuomet apie tai kalba, – tarė Ana, neatsakydama jam. – Aš seniai norėjau pasakyti jums, – pridūrė ji ir, žengusi keletą žingsnių, atsisėdo prie kertinio stalo, ant kurio gulėjo albumai.

– Aš ne visai suprantu, ką reiškia jūsų žodžiai, – tarė jis, paduodamas Anai puodelį.

Ji dirstelėjo į sofą šalia savęs, ir jis tuojau atsisėdo.

– Taigi aš norėjau pasakyti jums, – tęsė Ana, nežiūrėdama į Vronskį. – Jūs blogai pasielgėte, blogai, labai blogai.

– Argi aš nežinau, kad blogai pasielgiau? Bet kas kaltas, kad aš taip pasielgiau?

– Kam jūs man šitai sakote? – paklausė jinai, rūsčiai pažvelgusi į Vronskį.

– Jūs žinote kam, – atsakė jis drąsiai ir džiaugsmingai, sutikdamas jos žvilgsnį ir nenuleisdamas akių.

Ne jis sumišo, bet ji.

– Tai tik įrodo, kad jūs neturite širdies, – pasakė Ana, tačiau jos žvilgsnis bylojo, kad ji žino, jog jis turi širdį, ir kaip tik todėl jo bijo.

– Tai, apie ką jūs dabar kalbėjote, buvo apsirikimas, bet ne meilė.

– Neužmirškite, kad aš uždraudžiau jums tarti šitą žodį, šitą bjaurų žodį, – krūptelėjusi tarė Ana, bet tučtuojau pajuto, jog vienu tuo žodžiu „uždraudžiau“ ji parodo, kad pripažįsta turinti tam tikrų teisių į jį ir kartu skatina jį kalbėti apie meilę. – Aš seniai jums norėjau tą pasakyti, – kalbėjo ji toliau, ryžtingai žiūrėdama jam į akis ir taip kaisdama, kad skruostai svilo, – o šiandien aš tyčia atvažiavau, žinodama, kad rasiu čia jus. Atvažiavau pasakyti jums, kad reikia baigti. Aš niekuomet prieš nieką nesu raudusi, o jūs verčiate mane jaustis, lyg būčiau kažkuo nusikaltusi.

Vronskis žiūrėjo į ją ir negalėjo atsistebėti nauju dvasiniu jos veido grožiu.

– Ko jūs norite iš manęs? – tarė jis paprastai ir rimtai.

– Noriu, kad jūs nuvažiuotumėte į Maskvą ir atsiprašytumėte Kiti, – pasakė ji.

– Jūs to nenorite, – atrėžė Vronskis.

Jis matė, kad Ana sako ne tai, ką nori, bet tai, ką prisiverčia sakyti.

– Jeigu jūs mylite mane, kaip sakote, – sušnibždėjo Ana, – padarykite taip, kad aš būčiau rami.

Jo veidas nušvito.

– Argi jūs nežinote, kad jūs man esate visas gyvenimas, tačiau ramybės aš nepažįstu ir negaliu jums duoti. Visą save, meilę... taip. Aš negaliu galvoti apie jus ir apie save atskirai. Jūs ir aš man yra viena. Ir aš nematau, kad man ar jums ateityje būtų įmanoma ramybė. Aš matau, kad galima desperacija, nelaimės... arba matau, kad galima laimė, ir kokia laimė!.. Argi ši laimė yra neįmanoma? – pridūrė jis vien tiktai lūpomis, bet Ana girdėjo.

Jinai įtempė visas savo proto jėgas, norėdama pasakyti tai, ką reikėjo pasakyti, tačiau, užuot ką ištarusi, jinai ilgai žiūrėjo į jį kupinu meilės žvilgsniu ir nieko neatsakė.

„Štai! – džiūgaudamas pagalvojo Vronskis. – Kada jau buvau netekęs vilties ir jau atrodė, jog nebus galo, – štai! Ji myli mane. Ji prisipažįsta, kad myli!“

– Aš jūsų prašau niekuomet nesakyti man šitų žodžių, ir būkime geri draugai, – šitaip kalbėjo Anos lūpos, tačiau visai ką kita bylojo žvilgsnis.

– Draugai mes nebūsime, jūs pati tą žinote. O ar būsime laimingiausi, ar nelaimingiausi žmonės pasaulyje, tai priklauso nuo jūsų.

Ji norėjo kažką pasakyti, bet Vronskis pertraukė ją:

– Juk aš prašau vieno, prašau leisti man tikėtis, kankintis, kaip dabar, bet jeigu ir to negalima, tai liepkite man pasišalinti, ir aš pasišalinsiu. Jūs nebematysite manęs, jeigu jums sunku mane matyti.

– Aš niekur nenoriu jūsų varyti.

– Tada prašau nieko nekeisti. Palikite viską taip, kaip yra, – tarė jis drebančiu balsu. – Antai jūsų vyras.

Iš tikrųjų tuo metu į svetainę, kaip visuomet, ramiai ir nevikriai įėjo Aleksejus Aleksandrovičius.

Pažvelgęs į žmoną ir Vronskį, jis priėjo prie šeimininkės ir, atsisėdęs prie puodelio arbatos, neskubėdamas, garsiai ėmė kalbėti savo įprastiniu juokaujamu tonu, šaipydamasis iš kažin ko.

– Jūsų Rambuje susirinkęs visas, – tarė Aleksejus Aleksandrovičius, peržvelgdamas visą draugiją, – gracijos ir mūzos.

Tačiau kunigaikštienė Betsi negalėjo pakęsti šito jo tono, sneering26, anot jos betariant, būdama protinga šeimininkė, tuojau įtraukė Aleksejų Aleksandrovičių į rimtą kalbą apie visuotinę karo prievolę. Aleksejus Aleksandrovičius beregint įsileido į kalbą ir jau rimtai ėmė ginti naująjį įsaką, kurį puolė kunigaikštienė Betsi.

Vronskis ir Ana tebesėdėjo prie mažojo staliuko.

– Tai darosi nepadoru, – pašnibždomis tarė viena dama, rodydama akimis į Aną, Vronskį ir jos vyrą.

– Ar aš nesakiau? – atsakė Anos bičiulė.

Tačiau ne vien šitos damos, bet kone visi, kurie buvo svetainėje, net kunigaikštienė Miagkaja ir pati Betsi dažnai žvilgčiojo į pasitraukusiuosius iš bendro būrelio, tarytum jiems būtų kas kliudę. Tik vienas Aleksejus Aleksandrovičius nė karto nepažvelgė į tą pusę ir nesidavė atitraukiamas nuo pradėto įdomaus pasikalbėjimo.

Pastebėjusi, kokį nemalonų įspūdį šitoks atsiskyrimas daro visiems, kunigaikštienė pasodino į savo vietą kitą asmenį, kad tasai klausytųsi Aleksejaus Aleksandrovičiaus, ir priėjo prie Anos.

– Aš visuomet stebiuosi, kaip aiškiai ir tiksliai kalba jūsų vyras, – tarė ji. – Kai jis ką aiškina, man darosi suprantamos net transcendentinės sąvokos.

– O taip! – atsiliepė Ana, spindėdama laimės šypsena ir nesuprasdama nė vieno žodžio, ką jai sakė Betsi. Ji nuėjo prie didžiojo stalo ir prisidėjo prie bendro pokalbio.

Aleksejus Aleksandrovičius, pasėdėjęs pusvalandį, priėjo prie žmonos ir pasiūlė jai važiuoti drauge namo, bet ji, nežiūrėdama į jį, atsakė pasiliksianti vakarienės. Aleksejus Aleksandrovičius atsisveikino ir išėjo.

Kareninos vežėjas, senas įkūnus totorius žvilgančiu odiniu apsiaustu, sunkiai besuvaldė sužvarbusį kairįjį širmį, stojantį piestu ties prieangiu. Liokajus stovėjo, atidaręs dureles. Šveicorius stovėjo, prilaikydamas išorines duris. Ana Arkadjevna mažyte ranka greitai narpliojo rankovės mezginius nuo kailinukų kabės ir, palenkusi galvą, klausėsi, ką jai kalba išlydėdamas Vronskis.

– Jūs nieko nepasakėte, tarkime, kad aš nieko ir nereikalauju, – kalbėjo jis, – bet jūs žinote, kad man reikalinga ne draugystė, man gyvenime galima tik viena laimė, tai žodis, kuris jums taip nepatinka... taip, meilė...

– Meilė... – pakartojo Ana iš lėto, vidiniu balsu, ir staiga, tuo pačiu metu, kai atkabino mezginius, pridūrė: – Šito žodžio aš dėl to ir nemėgstu, kad jis man per daug reiškia, daug daugiau, negu jūs galite suprasti, – ir ji pažvelgė jam į veidą. – Ligi pasimatymo!

Ana padavė jam ranką ir lengvu grakščiu žingsniu praėjo pro šveicorių ir dingo karietoje.

Jos žvilgsnis, rankos prisilietimas lyg ugnimi pervėrė jį. Vronskis pabučiavo savo delną toje vietoje, kurią ji buvo palietusi, ir išvažiavo namo laimingas, jausdamas, kad šis vakaras labiau jį priartino prie tikslo negu du pastarieji mėnesiai.

_______________