XXIV

Nei geležinkelio, nei pašto kelio į Surovo apskritį nebuvo, ir Levinas važiavo savais arkliais, tarantasu.

Pusiaukelėje jis sustojo pasiganyti pas turtingą kaimietį. Plikas jaunyvas senis plačia ruda, prie skruostų pražilusia barzda atkėlė vartus ir prisispaudė prie rentinio, praleisdamas trikinkę. Parodęs vežėjui vietą po stogine dideliame, švariame ir gerai sutvarkytame naujame kieme su apdegusiomis kartimis, senis pasikvietė Leviną į seklyčią. Švariai apsirengusi jaunamartė, basnirčia įsistojusi į kaliošėlius, pasilenkusi šluostė grindis naujoje priemenėje. Ji išsigando šuns, įbėgusio paskui Leviną, ir suriko, bet tuojau pati ėmė juoktis iš savo baimės, sužinojusi, kad šuo nekanda. Atraitota ranka parodžiusi Levinui seklyčios duris, ji pasilenkusi vėl paslėpė savo gražų veidą ir plovė toliau.

– Virtuvą gal? – paklausė ji.

– Taip, prašau.

Seklyčia buvo didelė, su olandiška krosnimi ir pertvara. Po šventaisiais paveikslais stovėjo margais raštais nudažytas stalas, suolas ir dvi kėdės. Prie durų stovėjo spintelė su indais. Langinės buvo uždarytos, musių nedaug, ir taip švaru, jog Levinas pasirūpino, kad Laska, kuri bėgo keliu ir maudėsi balose, nepripurvintų grindų, ir nurodė jai vietą kampe, prie durų. Apsidairęs seklyčioje, Levinas išėjo į užpakalinį kiemą. Dailioji jaunamartė su kaliošėliais, švytuodama tuščiais kibirais prie naščių, pirma jo nubėgo vandens į šulinį.

– Greičiau! – linksmai sušuko jai senis ir priėjo prie Levino. – Ar pas Nikolajų Ivanovičių Svijažskį važiuojate? Jis irgi pas mus užsuka, – noriai pradėjo kalbą senis, pasirėmęs alkūnėmis į priebučio turėklus.

Seniui bepasakojant apie savo pažintį su Svijažskiu, vartai vėl sugirgždėjo, ir į kiemą su žagrėmis ir akėčiomis grįžo iš lauko darbininkai. Įkinkyti į žagres bei akėčias arkliai buvo gerai atšerti ir stambūs. Darbininkai, matyt, buvo savi; du buvo jauni, kartūniniais marškiniais ir su kepurėmis; kiti du – samdyti, kanapiniais marškiniais, – vienas senis, antras jaunas vaikinas. Nuėjęs nuo priebučio, senis priėjo prie arklių ir ėmė kinkyti.

– Ką jie arė? – paklausė Levinas,

– Bulves kaupė. Mes irgi žemelę dirbame. Tu, Fedotai, ašvienio nepaleisk, prie lovio pastatyk, kitą pakinkysime...

– Tėveli, noragus buvau sakęs paimti, ar atnešei? – paklausė aukšto stogo žaliūkas vaikinas, matyt, senio sūnus.

– Ana... rogėse, – atsakė senis, ringuodamas išvadelėtas vadžias ir mesdamas jas žemėn. – Sutvarkyk, kol papietaus.

Dailioji jaunamartė su pilnais kibirais, kurie svėrė jai pečius, įėjo į priemenę. Dar iš kažkur atsirado moterų – jaunų, gražių, vidutinių ir senų, negražių, su vaikais ir be vaikų.

Ėmė ūžti virtuvo kaminėlis; darbininkai ir savieji, sutvarkę arklius, suėjo pietų. Levinas, išsiėmęs iš puskarietės savo maistą, pasikvietė senį išgerti arbatos.

– Ką čia dabar, jau gėrėme šiandien, – tarė senis, su aiškiu malonumu priimdamas šį pasiūlymą. – Nebent dėl kompanijos.

Gerdamas arbatą, Levinas sužinojo visą senio ūkio istoriją. Senis prieš dešimt metų išsinuomojo iš dvarininkės šimtą dvidešimt dešimtinių, o pernai jas nusipirko ir iš kaimyno dvarininko išsinuomojo dar tris šimtus. Mažąją žemės dalį, pačią blogąją, jis nuomojo kitiems, o apie keturiasdešimt dešimtinių dirbamos žemės arė pats su savo šeima ir dviem samdytais darbininkais. Senis skundėsi, kad jam nekaip sekasi. Bet Levinas suprato, jog jis skundžiasi tik dėl padorumo, nes jo ūkis tiesiog klesti. Jeigu nesisektų, jis nebūtų pirkęs žemės po šimtą penkis rublius, nebūtų apvesdinęs trijų sūnų ir sūnėno, nebūtų po dviejų gaisrų vėl atsistatęs – ir vis geriau ir geriau. Nors senis ir skundėsi, buvo matyti, kad jis turi teisę didžiuotis savo gerove, didžiuotis savo sūnumis, sūnėnu, marčiomis, arkliais, karvėmis ir ypač tuo, kad visas tas ūkis gerai laikosi. Iš pasikalbėjimo su seniu Levinas patyrė, jog jis nesikrato ir naujovių. Senis sodino daug bulvių, ir jo bulvės, kurias Levinas važiuodamas matė, jau baigė žydėti ir mezgė, kai Levino dar tik buvo pradėjusios žydėti. Bulvėms jis arė žemę plūgiu: šitaip jis vadino plūgą, skolintą iš dvarininko. Sėjo kviečių. Maža smulkmena ypač nustebino Leviną: retindamas rugius, senis iškapotais rugiais šėrė arklius. Kiek kartų Levinas, matydamas žūstant tokį puikų pašarą, norėjo jį surinkti, bet visuomet tai pasirodydavo neįmanoma. Na, o kaimietis tai darė ir negalėjo atsigirti šiuo pašaru.

– Ką gi bobelės veiks? Išneša krūveles ant kelio, o vežimas privažiuoja ir paima.

– O mums, dvarininkams, vis nesiseka su darbininkais, – pasiguodė Levinas, paduodamas jam stiklinę arbatos.

– Dėkojame, – atsakė senis, paėmė stiklinę, bet atsisakė cukraus, rodydamas į likusį, jo apgraužtą gabalėlį. – Kurgi čia su darbininkais susitvarkysi? – tarė jis. – Viena pragaištis. Štai kad ir Svijažskių. Mes žinome, kokia žemė, kaip pūkas, bet nelabai giriasi derliumi. Priežiūros trūksta!

– Bet juk ir tu su darbininkais ūkininkauji?

– Mums, kaimiečiams, tas dalykas paprastas. Mes viską patys apeiname. Netikęs – ir šalin; savo rankomis susidorosime.

– Tėveli, Finogenas liepė deguto atnešti, – tarė įėjusi moteris su kaliošėliais.

– Taigi, pone! – tarstelėjo kildamas senis, neskubėdamas persižegnojo, padėkojo Levinui ir išėjo.

Įėjęs į šeimyninį galą pasišaukti savo vežėjo, Levinas pamatė už stalo visą vyrų šeimą. Moterys patarnavo. Jaunasis sūnus žaliūkas pilna burna košės pasakojo kažką juokingo, ir visi kvatojo, ypač linksmai juokėsi moteris su kaliošėliais, pilanti į dubenį kopūstus.

Labai galimas daiktas, kad dailus moters su kaliošėliais veidas daug prisidėjo prie to, kad Levinui šitie valstiečių namai atrodė visko pertekę, tas įspūdis buvo toks stiprus, jog Levinas nieku būdu negalėjo jo atsikratyti. Ir visą likusį kelią nuo senio ligi Svijažskio jis nuolat galvojo apie tą ūkį, tarytum kažkas būtų vertęs juo domėtis.