XIII

Po pietų ir ligi pavakario Kiti jautėsi panašiai, kaip jaučiasi jaunuolis prieš kautynes. Jos širdis smarkiai plakė, ji niekaip negalėjo sutelkti savo minčių.

Ji jautė, kad šis vakaras, kada juodu abu pirmą kartą susitinka, jos likimui turi būti lemiamas. Ir ji nuolat vaizdavosi juodu, čia kiekvieną skyrium, čia vėl abu drauge. Galvodama apie praeitį, ji maloniai, švelniai prisimindavo savo santykius su Levinu. Vaikystės atsiminimai ir atsiminimai apie Levino bičiulystę su jos mirusiu broliu jos santykius su Levinu darė itin žavingus ir poetiškus. Tai, kad Levinas ją myli, – o ji tuo neabejojo, – jai buvo malonu ir džiugu. Ir jai lengva buvo prisiminti Leviną. O prisiminus Vronskį, kažkodėl jai darydavosi truputį nesmagu, nors tasai buvo tikras aukštuomenės žmogus ir labai ramus vyras; tarytum padvelkdavo kažkoks nenuoširdumas – ne iš jo, nes jis buvo labai paprastas ir mielas, – bet iš jos pačios, tuo tarpu su Levinu ji jausdavosi visai paprastai ir smagiai. Bet užtat, kai tik pagalvodavo apie savo ateitį su Vronskiu, prieš ją atsiverdavo puiki laimės perspektyva; o ateitis su Levinu atrodydavo miglota.

Užlipusi į viršų apsirengti vakaro pobūviui ir žvilgtelėjusi į veidrodį, Kiti džiaugdamasi pastebėjo, kad šiandien – viena iš jos gerųjų dienų ir kad ji kupina jėgų, kurių jai taip reikia, laukiant būsimų įvykių: Kiti jautė, kad ji iš pažiūros rami ir jos judesių gracija visai laisva.

Pusę aštuonių, vos tik jai nusileidus į svetainę, liokajus pranešė: „Konstantinas Dmitričius Levinas.“ Kunigaikštienė dar buvo savo kambaryje, kunigaikštis taip pat dar nesirodė. „Taip ir yra“, – pagalvojo Kiti, ir visas kraujas siūbtelėjo jai į širdį. Pažvelgusi į veidrodį, net pasibaisėjo: tokia išblyškusi ji atrodė.

Dabar tikrai žinojo, kad Levinas tyčia atvyko anksčiau, norėdamas rasti ją vieną ir jai pasipiršti. Ir tik dabar Kiti pirmąkart viską pamatė visai iš kitos, naujos pusės. Tik dabar ji suprato, kad reikalas susijęs ne tik su ja viena, – su kuo ji bus laiminga ir ką ji myli, – šią akimirką ji gali įžeisti mylimą žmogų. Ir įžeisti smarkiai... Už ką? Už tai, kad jis, toks mielas, myli, įsimylėjęs ją. Tačiau nieko nepadarysi, taip reikia, taip turi būti.

„Dieve mano, nejaugi aš pati turiu jam tą pasakyti? – pagalvojo ji. – Na ką aš jam pasakysiu? Nejaugi pasakysiu, kad jo nemyliu? Tai bus netiesa. Ką gi aš pasakysiu jam? Pasakysiu, kad myliu kitą? Ne, tai neįmanoma. Aš pabėgsiu, pabėgsiu.“

Kiti jau buvo beprieinanti prie durų, kai išgirdo jo žingsnius. „Ne, šitaip nedera! Ko man bijoti? Aš nieko blogo nepadariau. Kas bus, tas bus! Pasakysiu tiesą. Juk su juo negali būti nepatogu. Štai jis“, – tarė ji pati sau, pamačiusi jo tvirtą ir nedrąsią figūrą blizgančiomis, įsmeigtomis į ją akimis. Ji tiesiai pažvelgė jam į veidą, lyg maldaudama pasigailėti, ir padavė ranką.

– Atrodo, kad aš ne laiku, per anksti, – tarė jis, peržvelgęs tuščią svetainę. Pamačius, kad jo viltys išsipildė ir niekas nekliudo jam pasisakyti, jo veidas paniuro.

– O ne, – tarė Kiti ir atsisėdo prie stalo.

– Bet aš kaip tik ir norėjau rasti jus vieną, – pradėjo Levinas, nesėsdamas ir nežiūrėdamas į ją, nes bijojo netekti drąsos.

– Mama tuojau ateis. Ji vakar labai pavargo. Vakar...

Ji kalbėjo, pati nežinodama, ką sako jos lūpos, ir nenuleisdama nuo jo maldaujančio ir glamonėjančio žvilgsnio.

Jis pažvelgė į Kiti; jinai išraudo ir nutilo.

– Aš jums pirma sakiau, kad nežinau, ar ilgam atvykau... kad tai priklauso nuo jūsų...

Ji vis žemiau ir žemiau lenkė galvą, pati nežinodama, ką atsakys į tuos žodžius, kuriuos tuojau turi išgirsti.

– Tai priklauso nuo jūsų, – pakartojo jis. – Aš norėjau pasakyti... norėjau pasakyti... Aš to ir atvažiavau... kad... būtumėt mano žmona! – ištarė jis, pats nežinodamas, ką sako; tačiau pajutęs, kad jau pasakyta visų baisiausia, nutilo ir pažiūrėjo į ją.

Kiti sunkiai alsavo, nežiūrėdama į Leviną. Jinai jautė neapsakomą džiaugsmą. Jos siela buvo kupina laimės. Jinai jokiu būdu nesitikėjo, kad jo išreikšta meilė padarys jai tokį didelį įspūdį. Tačiau tai truko tik vieną akimirką. Ji atsiminė Vronskį ir pakėlė į Leviną savo šviesias, nuoširdžias akis, o išvydusi jo nusiminusį veidą skubiai atsakė:

– Šito negali būti... Atleiskite man...

Kokia artima ji buvo jam prieš valandėlę, kokia svarbi jo gyvenime! Ir kokia dabar liko svetima ir tolima!

– Negalėjo būti kitaip, – ištarė jis, nežiūrėdamas į ją.

Levinas nusilenkė ir norėjo išeiti.