XXI

Dar nespėjusi išeiti iš salės, Betsi tarpduryje susitiko su Stepanu Arkadjičium, ką tik atvykusiu iš Jelisejevo, kur buvo gauta šviežių austrių.

– A! Kunigaikštienė! Tai malonu susitikti! – prabilo jis. – O aš buvau pas jus.

– Susitikti vienai valandėlei, nes aš jau išvažiuoju, – šypsodamasi tarė Betsi, maudamasi pirštinę.

– Palaukite, kunigaikštiene, dar nesimaukite pirštinės, leiskite pabučiuoti jūsų rankutę. Niekuo taip nesidžiaugiu kaip tuo, kad grįžo senos mados ir vėl leidžiama bučiuoti rankas. – Jis pabučiavo Betsi ranką. – Kada pasimatysime?

– Jūs to nevertas, – atšovė Betsi šypsodamasi.

– Ne, labai vertas, nes aš tapau rimčiausiu žmogumi. Tvarkau ne tik savo, bet ir kitų šeimyninius reikalus, – tarė jis reikšmingu veidu.

– Ak, labai džiaugiuosi! – atsakė Betsi, tuojau supratusi, kad jis kalba apie Aną. Sugrįžę į salę, juodu sustojo kampe. – Jis numarins ją, – reikšmingai šnibždėjo Betsi. – Tai neįmanoma, neįmanoma...

– Labai džiaugiuosi, kad jūs taip manote, – pasakė Stepanas Arkadjičius, su rimta, skausminga užuojauta linguodamas galvą. – Aš tam ir atvažiavau į Peterburgą.

– Visas miestas apie tai šneka, – pranešė ji. – Neįmanoma padėtis. Ana tirpte tirpsta. Jis nesupranta, kad ji iš tų moterų, kurios negali juokauti savo jausmais. Viena iš dviejų: arba tegu išveža ją – energingai pasielgia, arba tegu duoda ištuoką. Nes dabar ji duste dūsta.

– Taip, taip... taigi... – dūsaudamas kalbėjo Oblonskis. – Aš dėl to ir atvažiavau. Na, ne vien dėl to... Mane į kamerherius pakėlė, reikėjo padėkoti. Bet svarbiausia, reikia sutvarkyti šitą reikalą.

– Na, Dieve jums padėk! – palinkėjo Betsi.

Stepanas Arkadjičius palydėjo kunigaikštienę Betsi ligi priemenės, dar kartą pabučiavo jai ranką aukščiau pirštinės, tenai, kur plaka pulsas, ir priplepėjo tokių nepadorių niekų, jog jinai jau nežinojo, ar pykti, ar juoktis. Tada nuėjo pas seserį. Rado Aną apsiverkusią.

Nors Stepanas Arkadjičius nesitvėrė linksmumu, vis dėlto ūmai ir natūraliai pagavo tą užjaučiamą, poetiškai jausmingą toną, kuris atitiko sesers nuotaiką. Jis paklausė apie jos sveikatą ir kaip ji praleido rytą.

– Labai blogai. Ir dieną, ir rytą, ir visas praėjusias bei būsimas dienas, – atsakė ji.

– Man atrodo, tu pasiduodi niūriai nuotaikai. Reikia išsiblaškyti, reikia tiesiog pažiūrėti į gyvenimą. Žinau, kad sunku, bet...

– Aš esu girdėjusi, kad moterys myli vyrus net už jų ydas, – netikėtai pradėjo Ana, – o aš jo nekenčiu už jo dorybes. Aš negaliu su juo gyventi. Tu suprask, vien matydama jį, aš jaučiu fizinį pasišlykštėjimą, nerimstu savyje. Negaliu, negaliu gyventi su juo. Ką man daryti? Aš buvau nelaiminga ir maniau, kad nė negalima būti labiau nelaimingai, bet tokios šiurpios padėties, kurioje dabar esu, negalėjau įsivaizduoti. Ar tu patikėsi, jog žinodama, koks jis geras, puikus žmogus, kad aš jo nė nago neverta, vis dėlto neapkenčiu jo. Neapkenčiu, kad jis toks kilnus. Ir man nieko nebelieka, tiktai...

Ji norėjo pasakyti „mirti“, tačiau Stepanas Arkadjičius neleido jai baigti.

– Tu nesveika ir sudirgusi, – pasakė jis, – patikėk, kad tu siaubingai perdedi. Čia nėra nieko baisaus.

Stepanas Arkadjičius nusišypsojo. Niekas kitas, būdamas Stepano Arkadjičiaus vietoje ir matydamas tokią neviltį, nebūtų sau leidęs šypsotis (šypsena būtų atrodžiusi grubi), tačiau jo šypsena būdavo tokia gera ir kone moteriškai švelni, kad ne įžeisdavo, bet švelnindavo ir ramindavo. Jo tyli, rami kalba ir šypsena švelnindavo bei ramindavo nelyginant migdolų aliejus. Ana beregint tai pajuto.

– Ne, Stiva, – tarė ji. – Aš esu žuvusi, žuvusi! Blogiau negu žuvusi. Aš dar nežuvau, negaliu pasakyti, kad viskas būtų baigta; priešingai, jaučiu, jog nebaigta. Jaučiuosi kaip įtempta styga, kuri turi trūkti. Bet dar nebaigta... ir baigsis šiurpiai.

– Nieko, galima pamažu stygą atleisti. Iš kiekvienos padėties galima surasti išeitį.

– Aš daug galvojau. Tiktai viena...

Iš nusigandusios Anos žvilgsnio jis vėl suprato, kad toji vienintelė išeitis, jos nuomone, yra mirtis, ir nedavė jai baigti kalbos.

– Anaiptol! – tarė jis. – Palauk. Aš apie tavo padėtį galiu geriau spręsti negu tu pati. Leisk man atvirai pasakyti savo nuomonę. – Jis vėl atsargiai nusišypsojo savo saldžia šypsena. – Pradėsiu iš pradžių: tu ištekėjai už žmogaus, kuris dvidešimt metų vyresnis už tave. Ištekėjai nemylėdama arba nepažindama meilės. Tarkime, tai buvo klaida.

– Baisi klaida! – pritarė Ana.

– Bet aš kartoju, tai – įvykęs faktas. Paskui tau teko pamilti ne savo vyrą. Tai nelaimė, tačiau tai irgi įvykęs faktas. Tavo vyras pripažino tai ir atleido. – Po kiekvieno sakinio jis sustodavo, laukdamas, kad ji prieštarautų, bet ji nieko nesakė. – Taigi. Dabar klausimas toks: ar tu gali toliau gyventi su savo vyru? Ar tu nori šito? Ar jis nori šito?

– Aš nieko nežinau.

– Betgi tu pati sakei, kad negali jo pakęsti.

– Ne, aš nesakiau. Aš atsiimu savo žodžius. Aš nieko nežinau ir nieko nesuprantu.

– Taip, bet leisk...

– Tu negali suprasti. Aš jaučiu, kad lekiu stačia galva į kažkokią prarają, bet man nevalia gelbėtis. Ir aš negaliu.

– Nieko, mes paklosim ką nors ir nutversim tave. Aš suprantu tave, suprantu, kad tu pati negali išreikšti savo norų, savo jausmų.

– Aš nieko nieko nenoriu... tik kad viskas baigtųsi.

– Jis tą mato ir žino. Negi tu manai, kad jam lengviau negu tau? Tu kankiniesi, jis kankinasi, kas gali iš to išeiti? O ištuoka viską išspręstų, – kiek prisiversdamas ištarė Stepanas Arkadjičius svarbiausią mintį ir reikšmingai pažiūrėjo į Aną.

Ji nieko neatsakė ir neigiamai pakratė savo kirptą galvą. Iš jos veido, staiga nušvitusio senuoju grožiu, Stepanas Arkadjičius matė, kad ji nenori šito vien tik dėl to, jog tai būtų jau per didelė laimė.

– Man jūsų labai gaila! Koks aš būčiau laimingas, jeigu galėčiau sutvarkyti šitą reikalą! – tarė Stepanas Arkadjičius, jau drąsiau šypsodamasis. – Nesakyk, nesakyk nieko! Jei tik Dievas man leistų išreikšti tai, ką jaučiu. Aš einu pas jį.

Ana pažiūrėjo į brolį susimąsčiusiomis blizgančiomis akimis ir nieko nepasakė.