XII

Tame pokalbyje apie moterų teises buvo opių klausimų dėl nelygybės santuokoje, apie kuriuos nepatogu buvo kalbėti prie damų. Pescovas per pietus keletą kartų buvo bešokąs prie šių klausimų, bet Sergejus Ivanovičius ir Stepanas Arkadjičius atsargiai nukreipdavo jį į šalį.

Tačiau visiems pakilus nuo stalo ir damoms išėjus, Pescovas, kuris neišėjo paskui jas, kreipėsi į Aleksejų Aleksandrovičių ir ėmė aiškinti svarbiausią nelygybės priežastį. Sutuoktinių nelygybės priežastis, jo nuomone, yra ta, kad žmonos neištikimybę ir vyro neištikimybę nelygiai baudžia ir įstatymai, ir viešoji nuomonė.

Stepanas Arkadjičius skubiai priėjo prie Aleksejaus Aleksandrovičiaus ir pasiūlė jam rūkyti.

– Ne, aš nerūkau, – ramiai atsisakė Aleksejus Aleksandrovičius ir, tarytum norėdamas parodyti, kad šitos kalbos nebijo, šaltai šypsodamasis kreipėsi į Pescovą.

– Aš manau, kad tokios pažiūros pagrindą sudaro pati dalykų esmė, – tarė jis ir norėjo išeiti į svetainę, bet čia staiga netikėtai prabilo Turovcynas, kreipdamasis į Aleksejų Aleksandrovičių.

– O jūs teikėtės girdėti apie Priačnikovą? – paklausė Turovcynas, kuris buvo pagyvėjęs nuo išgerto šampano ir seniai laukė progos nutraukti jį slegiančią tylą. – Vasia Priačnikovas, – tarė jis, švelniai šypsodamasis savo drėgnomis raudonomis lūpomis, daugiausia kreipdamasis į patį svarbųjį svečią, į Aleksejų Aleksandrovičių, – man šiandien papasakojo, kad turėjo Tverėje dvikovą su Kvytskiu ir nukovė jį.

Kaip visuomet atrodo, kad užgauni, lyg tyčia, kaip tik skaudamą vietą, taip ir dabar Stepanas Arkadjičius jautė, jog, deja, šiandien kiekviena kalba kas akimirką paliesdavo skaudamą Aleksejaus Aleksandrovičiaus vietą. Jis norėjo vėl nukreipti svainį, bet pats Aleksejus Aleksandrovičius susidomėjęs paklausė:

– Dėl ko Priačnikovas kovėsi?

– Dėl žmonos. Vyriškai pasielgė! Iškvietė į dvikovą ir nukovė.

– A! – abejingai tarė Aleksejus Aleksandrovičius ir, pakėlęs antakius, nuėjo į svetainę.

– Kaip aš džiaugiuosi, kad jūs atėjote, – tarė jam Doli, sutikdama jį vidurinėje svetainėje. – Aš turiu su jumis pasikalbėti. Atsisėskime čia.

Aleksejus Aleksandrovičius, kurio veidas nuo truputį pakeltų antakių atrodė abejingas, atsisėdo šalia Darjos Aleksandrovnos ir prisivertęs nusišypsojo.

– Jūsų valia, – tarė jis, – nes aš jau norėjau atsiprašyti ir tuojau atsisveikinti. Rytoj turiu važiuoti.

Darja Aleksandrovna buvo tvirtai įsitikinusi, kad Ana nekalta, ir jautė, jog jos veidas bąla ir lūpos virpa iš pykčio šitam šaltam, bejausmiam žmogui, kuris taip ramiai ruošiasi pražudyti jos nekaltą draugę.

– Aleksejau Aleksandrovičiau, – kreipėsi ji ryžtingai žiūrėdama jam į akis. – Aš jūsų paklausiau apie Aną, o jūs neatsakėte. Kaip ji laikosi?

– Ji, rodos, sveika, Darja Aleksandrovna, – nežiūrėdamas į ją atsakė Aleksejus Aleksandrovičius.

– Aleksejau Aleksandrovičiau, atleiskite man, aš neturiu teisės... bet aš myliu ir gerbiu Aną kaip seserį. Aš prašau, maldauju, pasakykite man, kas yra įvykę tarp jūsų? Kuo ją kaltinate?

Aleksejus Aleksandrovičius susiraukė ir užsimerkęs nuleido galvą.

– Aš manau, kad jūsų vyras pasakė, dėl kurių priežasčių aš laikau reikalinga pakeisti buvusius savo santykius su Ana Arkadjevna, – tarė jis, nežiūrėdamas jai į akis ir nepatenkintas žvelgdamas į Ščerbackį, kuris ėjo per svetainę.

– Aš netikiu, netikiu, negaliu tuo patikėti! – gniauždama prieš save kaulėtas rankas, su energingu mostu pasakė Doli. Ji greitai atsistojo ir uždėjo savo ranką Aleksejui Aleksandrovičiui ant rankovės. – Mums čia kliudys. Prašom tenai.

Doli susijaudinimas veikė Aleksejų Aleksandrovičių. Jis atsistojo ir klusniai ėjo paskui ją į vaikų mokymo kambarį. Jie atsisėdo už stalo, aptraukto peiliukais išraižyta klijuote.

– Netikiu, netikiu! – kartojo Doli, stengdamasi pagauti jo žvilgsnį, kuris vengė jos.

– Negalima netikėti faktais, Darja Aleksandrovna, – tarė jis, pabrėždamas žodį faktais.

– Ką gi ji padarė? – paklausė Darja Aleksandrovna. – Ką būtent ji padarė?

– Ji paniekino savo pareigas ir yra neištikima savo vyrui. Štai ką ji padarė, – atsakė jis.

– Ne, ne, negali būti! Ne, dėl Dievo, jūs suklydote! – aikčiojo Doli, paliesdama rankomis smilkinius ir užsimerkdama.

Aleksejus Aleksandrovičius šaltai nusišypsojo tik lūpomis, norėdamas jai ir sau pačiam parodyti, kaip tvirtai jis įsitikinęs, tačiau šitas karštas užtarimas, nors ir neprivertė jo susvyruoti, bet aitrino jo žaizdą. Jis ėmė kalbėti gyviau.

– Labai sunku klysti, kai žmona pati pareiškia apie tai savo vyrui. Pareiškia, kad aštuoneri gyvenimo metai ir sūnus, kad visa tai yra klaida, o ji norinti pradėti gyventi iš naujo, – piktai vardijo Aleksejus Aleksandrovičius, šnirpšdamas nosimi.

– Ana ir nedorybė – šito aš negaliu suderinti, negaliu tuo patikėti.

– Darja Aleksandrovna! – tarė jis, dabar tiesiog pažvelgęs į gerą susijaudinusį Doli veidą ir jausdamas, kad jo liežuvis nejučiom atsiriša. – Bet ką duočiau, kad abejoti dar būtų galima. Kai abejojau, man buvo sunku, bet lengviau negu dabar. Kai abejojau, dar turėjau vilties, bet dabar nebėra vilties, o aš vis dėlto abejoju viskuo. Aš taip abejoju viskuo, jog nekenčiu sūnaus ir kartais netikiu, kad tai mano sūnus. Aš labai nelaimingas.

Jam nereikėjo šito sakyti. Darja Aleksandrovna suprato, vos tik jis pažvelgė jai į veidą, jai pagailo Aleksejaus Aleksandrovičiaus, o tikėjimas bičiulės nekaltumu susvyravo.

– Ak, baisu, baisu! Nejaugi tiesa, kad jūs pasiryžote išsituokti?

– Aš pasiryžau paskutinei priemonei. Man nieko daugiau nebeliko daryti.

– Nieko neliko daryti, nieko neliko daryti... – pakartojo Darja Aleksandrovna su ašaromis akyse. – Ne, dar galima kai ką padaryti! – tarė ji.

– Baisiausia kaip tik tai, kad tokioje nelaimėje negalima nieko nedaryti. Ko nors netekus, kam nors mirus, reikia nešti kryžių, o čia reikia veikti, – tarė jis, tarytum įspėdamas jos mintį. – Reikia rasti išeitį iš tos žeminančios padėties, į kurią esi įstumtas, negalima gyventi trise.

– Aš suprantu, gerai suprantu, – tarė Doli ir nuleido galvą. Ji patylėjo, galvodama apie save, apie savo šeimos nelaimę, staiga energingai pakėlė galvą ir maldaudama sunėrė rankas. – Bet palaukite! Jūs esate krikščionis. Pagalvokite apie ją! Koks bus Anos likimas, jeigu mesite ją?

– Aš galvojau, Darja Aleksandrovna, ir daug galvojau, – kalbėjo Aleksejus Aleksandrovičius. Jo veidą išmušė raudonos dėmės, o drumzlinos akys žiūrėjo tiesiog į ją. Darja Aleksandrovna dabar jau visa siela jo gailėjosi. – Aš šitaip pasielgiau po to, kai ji pati man pasakė, kokia negarbė ištiko mane, viską palikau po senovei. Jai buvo duota proga pasitaisyti, stengiausi išgelbėti ją. Ir ką gi? Ji nepaisė pačio lengviausio reikalavimo – laikytis padorumo taisyklių, – pasakojo jis karščiuodamasis. – Gelbėti galima žmogų, kuris nenori žūti, bet jeigu visa prigimtis tokia sugedusi, ištvirkusi, jog pati pražūtis jai atrodo išsigelbėjimas, ką čia padarysi?

– Ką norite, tik nereikia išsiskirti! – atsakė Darja Aleksandrovna.

– Ir ką?

– Ne, tai baisu. Ji bus niekieno žmona, ji žus!

– Ką aš galiu padaryti? – gūžtelėjęs pečiais ir kilstelėjęs antakius, tarė Aleksejus Aleksandrovičius. Atsiminęs paskutinį žmonos nusižengimą, jis taip susierzino, jog vėl tapo šaltas, kaip ir pokalbio pradžioje. – Aš labai dėkoju už jūsų užuojautą, bet man jau metas, – pareiškė jis atsistodamas.

– Ne, palaukite! Jūs neturite jos pražudyti. Palaukite, aš jums pasakysiu apie save. Aš ištekėjau, o vyras apgaudinėjo mane. Pagiežos, pavydulio suimta, norėjau viską mesti ir norėjau pati... Bet susipratau, ir kas gi? Ana mane išgelbėjo. Aš gyvenu. Vaikai auga, vyras grįžta į šeimą ir supranta, kad neteisingai pasielgė, darosi tauresnis, geresnis, ir aš gyvenu... Aš atleidau, ir jūs turite atleisti!

Aleksejus Aleksandrovičius klausėsi, tačiau Darjos Aleksandrovnos žodžiai jau nebeveikė jo. Sieloje vėl sukilo visa tos dienos pagieža, kada jis buvo pasiryžęs išsiskirti, Aleksejus Aleksandrovičius atsipeikėjo ir garsiai prabilo spiegiančiu balsu:

– Atleisti aš negaliu ir nenoriu, nes manau, kad tai neteisinga. Aš dėl tos moters padariau viską, o ji sumynė viską į purvą, nes tokia jau jos prigimtis. Aš nesu blogas žmogus, niekuomet niekam nesu jautęs neapykantos, bet jos nekenčiu visa širdimi ir negaliu atleisti jai, nes per daug jos nekenčiu už visas blogybes, kurių ji man pridarė! – išrėžė jis su pagiežos ašaromis balse.

– Mylėkite tuos, kurie jūsų nekenčia... – droviai sušnibždėjo Darja Aleksandrovna.

Aleksejus Aleksandrovičius niekinamai šyptelėjo. Šitą jis seniai žinojo, bet jo atvejui tas netiko.

– Mylėkite tuos, kurie jūsų nekenčia, bet mylėti tų, kurių nekenti pats, negalima. Atleiskite, kad sugadinau jums nuotaiką. Kiekvienam savo bėdų per akis! – Ir Aleksejus Aleksandrovičius susivaldęs ramiai atsisveikino ir išvažiavo.