XXIV

„Taip, aš turiu kažką bjauraus, abejingo, – galvojo Levinas, iš Ščerbackių eidamas pas brolį. – Ir netinku aš kitiems žmonėms. Sako, išdidumas. Ne, aš nesu išdidus. Jeigu būčiau išdidus, tai nebūčiau patekęs į tokią padėtį.“ Ir jis įsivaizdavo Vronskį, laimingą, gerą, protingą ir ramų, niekuomet turbūt nebuvusį tokioje baisioje padėtyje, kokioje jis atsidūrė šį vakarą. „Taip, ji turėjo pasirinkti jį. Taip turi būti, man nėra kuo ir nėra dėl ko skųstis. Kaltas aš pats. Kokią turėjau teisę manyti, kad ji panorės sujungti savo gyvenimą su manuoju? Kas aš? Ir kas iš manęs? Menkas žmogelis, niekam ir niekur nereikalingas.“ Ir jis prisiminė brolį Nikolajų ir apsidžiaugė, jį prisiminęs. „Ar ne tiesą jis sako, kad viskas pasaulyje bloga ir bjauru? Ir mes vargu ar teisingai sprendžiame ir sprendėme apie brolį Nikolajų. Žinoma, Prokofijui, kuris matė jį sudriskusiais kailiniais ir girtą, jis niekintinas žmogus, bet aš jį pažįstu kitokį. Pažįstu jo sielą ir žinau, kad mes panašūs vienas į kitą. O aš, užuot vykęs ieškoti jo, nuvažiavau pietauti, o paskui čia.“ Levinas priėjo prie žibinto, perskaitė brolio adresą, kurį turėjo piniginėje, ir pasišaukė vežiką. Visą ilgą kelią iki brolio Levinui vienas po kito kilo prieš akis visi jam žinomi Nikolajaus gyvenimo įvykiai. Atsiminė, kaip jis, būdamas universitete ir dar metus po to, kai iš universiteto išėjo, nepaisydamas savo draugų patyčių, gyveno kaip vienuolis, griežtai atlikinėdamas visas religines apeigas, pasninkaudamas, klausydamas pamaldų ir vengdamas bet kokių pomėgių, ypač moterų; o paskui, ūmai nebeišlaikęs, ėmė bendrauti su bjauriausiais žmonėmis, lėbauti ir visiškai pasileido. Paskui Levinas atsiminė berniuko istoriją, – brolis jį buvo paėmęs iš kaimo ir norėjo auklėti, bet įpykęs taip primušė, kad buvo iškelta byla už kūno sužalojimą. Paskui atsiminė apgavystės istoriją: brolis pralošė pinigų, išdavė vekselį ir pats apskundė, įrodinėdamas, kad sukčius jį apgavęs. (Tuos pinigus ir sumokėjo Sergejus Ivanovičius.) Paskui atsiminė, kaip brolis nakvojo nuovadoje už triukšmavimą. Atsiminė negarbingą bylą, Nikolajaus iškeltą broliui Sergejui Ivanovičiui už tai, kad pastarasis tariamai neišmokėjęs jam dalies iš motinos dvaro; ir paskutinę bylą, kai jis buvo išvykęs tarnauti į Vakarų kraštą ir ten atsidūrė teisme už viršaičio sumušimą... Visa tai buvo baisiai šlykštu, bet Levinui tas atrodė visiškai ne taip šlykštu, kaip turėjo atrodyti tiems, kurie nepažino Nikolajaus Levino, nežinojo visos jo istorijos, nepažino jo širdies.

Levinas atsiminė, kaip tuo metu, kai Nikolajus gyveno pamaldumo, pasninkų, vienuolių, bažnytinių pamaldų laikotarpį, kai jis ieškojo religijos pagalbos, apynasrio savo aistringai prigimčiai, – niekas ne tik nepalaikė jo, bet visi, ir jis pats, juokėsi iš jo. Jį visi erzino, vadino vienuoliu, Nojumi; kai brolis iškrypo iš vėžių, niekas jam nepadėjo, bet visi baisėdamiesi ir šlykštėdamiesi nuo jo nusigręžė.

Levinas jautė, kad brolis Nikolajus savo siela, pačiomis sielos gelmėmis, kad ir kaip nešvankiai gyvendamas, nėra nė kiek kaltesnis už tuos žmones, kurie jį niekina. Jis nekaltas, kad gimė tokio nesuvaldomo būdo ir kažkuo suvaržyto proto. Bet jis visuomet troško būti geras. „Viską jam pasakysiu, priversiu jį, kad viską pasakytų, ir parodysiu, kad jį myliu ir todėl suprantu“, – nusprendė Levinas, vienuoliktą valandą privažiuodamas prie nurodyto adrese viešbučio.

– Viršuje, 12-asis ir 13-asis, – atsakė šveicorius, Levino paklaustas.

– Namie?

– Turbūt namie.

12-ojo kambario durys buvo praviros, ir iš ten šviesos ruože veržėsi tiršti prasto ir silpno tabako dūmai, ir buvo girdėti Levinui nepažįstamas balsas; tačiau Levinas tuojau suprato, kad brolis yra čia; jis išgirdo, kaip jis kosčioja.

Levinui įėjus pro duris, nepažįstamas balsas kalbėjo:

– Viskas priklauso nuo to, ar išmintingai ir sąmoningai bus tvarkomas reikalas.

Konstantinas Levinas pažvelgė pro duris ir pamatė, jog kalba jaunas vyras su milžiniška plaukų kupeta, su durtiniu, o jauna, kiek raupuota moteris vilnone suknele be rankogalių ir apykaklės sėdi ant sofos. Brolio nebuvo matyti. Konstantinui skaudžiai suspaudė širdį, pagalvojus, tarp kokių svetimų žmonių gyvena jo brolis. Niekas neišgirdo jo įeinant, ir Konstantinas, nusimaudamas kaliošus, klausėsi, ką kalba ponas su durtiniu. Tasai kalbėjo apie kažkokią įmonę.

– Na, trauk jas velniai, tas privilegijuotas klases, – pasigirdo kosčiojančio brolio balsas. – Maša! Parūpink mums vakarienės ir duok degtinės, jei yra likę, o jei ne, – tegu atneša.

Moteris atsikėlė, užėjo už pertvaros ir pamatė Konstantiną.

– Kažkoks ponas, Nikolajau Dmitričiau, – tarė ji.

– Ko jam reikia? – pasigirdo piktas Nikolajaus Levino balsas.

– Tai aš, – prisistatė Konstantinas Levinas, eidamas į šviesą.

– Kas aš? – dar pikčiau pakartojo Nikolajus. Buvo girdėti, kaip jis greit atsistojo, užkliuvęs už kažko, ir Levinas pamatė priešais save tarpduryje milžinišką, liesą, pakumpusią brolio figūrą didelėmis, lyg išsigandusiomis akimis, tokią pažįstamą, bet savo atšiaurumu ir liguistumu vis dėlto apstulbinusią jį.

Nikolajus buvo dar labiau sulysęs negu prieš trejus metus, kai Konstantinas Levinas matė jį paskutinį kartą. Brolis vilkėjo trumpu surdutu. Ir rankos, ir platūs kaulai atrodė dar stambesni. Plaukai buvo praretėję, tie patys tiesūs ūsai karojo ant lūpų, tos pačios akys keistai ir naiviai žiūrėjo į svečią.

– A, Kostia! – greitai ištarė Nikolajus, pažinęs brolį, ir jo akys nušvito džiaugsmu. Bet tą pačią akimirką jis atsigręžė į jauną vyriškį ir konvulsiškai pagręžiojo galvą bei kaklą, tarsi jam būtų veržęs kaklaraištis, – toks pažįstamas Levinui judesys, – ir visas sulysęs brolio veidas paliko visiškai kitas – atšiaurus, kenčiantis ir žiaurus.

– Aš rašiau ir jums, ir Sergejui Ivanovičiui, kad jūsų nepažįstu ir nenoriu pažinti. Ko tau, ko jums reikia?

Nikolajus buvo visiškai ne toks, kokį vaizdavosi Konstantinas. Patį skaudžiausią ir blogiausią jo būdo bruožą, dėl kurio būdavo taip sunku bendrauti su juo, Konstantinas Levinas užmiršdavo, galvodamas apie brolį, tačiau dabar, pamatęs Nikolajaus veidą, ypač tą konvulsišką galvos kraipymą, jis atsiminė visa tai.

– Man nieko iš tavęs nereikia, – nedrąsiai atsakė jis. – Aš tik norėjau su tavimi pasimatyti.

Brolio nedrąsa, matyt, suminkštino Nikolajų. Jis trūktelėjo lūpas.

– A, tu šitaip? – tarė jis. – Na, įeik, sėskis. Nori vakarienės? Maša, atnešk tris porcijas. Ne, palauk. Tu žinai, kas čia? – kreipėsi jis į brolį, rodydamas į poną su durtiniu. – Tai ponas Krickis, mano bičiulis dar iš Kijevo, nuostabus vyras. Jį, žinoma, persekioja policija, nes jis nėra niekšas.

Ir Nikolajus, savo papratimu, pažvelgė į visus, kurie buvo kambaryje. Pamatęs, kad moteris, kuri stovėjo tarpduryje, jau buvo beišeinanti, sušuko jai: „Palauk, kad sakau!“ Ir padrikai, nesklandžiai, kaip kad visuomet kalbėdavo (Konstantinas puikiai tą žinojo), vėl dairydamasis į visus, jis ėmė pasakoti broliui Krickio istoriją: kaip jis buvo pašalintas iš universiteto už tai, kad įsteigė draugiją neturtingiems studentams šelpti ir sekmadienines mokyklas, ir kaip paskui stojo mokytojauti liaudies mokykloje, ir kaip iš tenai taip pat buvo išvarytas, o paskui už kažką teisiamas.

– Jūs Kijeve studijavote? – paklausė Konstantinas Levinas, norėdamas nutraukti nejaukią tylą.

– Taip, Kijeve, – paniuręs piktai ištarė Krickis.

– O šita moteris, – pertraukė jį Nikolajus Levinas, rodydamas į ją, – mano gyvenimo draugė, Marija Nikolajevna. Aš paėmiau ją iš viešųjų namų, – ir šitai sakydamas jis trūktelėjo kaklą. – Bet aš ją myliu ir gerbiu, kaip ir visus, kurie nori būti su manimi pažįstami, – pridūrė jis, keldamas balsą ir raukdamasis, – prašau mylėti ir gerbti ją. Ji man kaip žmona, vis tiek. Tu dabar žinai, su kuo turi reikalą. Ir jeigu manai, kad tokia pažintis tave žemina, galiu tau parodyti duris.

Ir vėl jo akys klausiamai apžvelgė visus.

– Kodėl mane gali žeminti, aš nesuprantu.

– Tai liepk, Maša, atnešti vakarienę: tris porcijas, degtinės ir vyno. Ne, palauk... Ne, nereikia... Eik.