VII

Rytojaus dieną buvo sekmadienis. Stepanas Arkadjičius užsuko į Didžiojo teatro baleto repeticiją ir Mašai Čibisovai, gražutei, jo protekcija naujai priimtai šokėjai, įteikė karolius, kuriuos vakar buvo žadėjęs, ir užkulisiuose, kur teatre ir dieną būna prietėmis, suspėjo pabučiuoti jos dailų, nuo dovanos nušvitusį veidelį. Be tos dovanos, jam dar reikėjo susitarti dėl pasimatymo po baleto. Paaiškinęs, kad negalės būti baleto pradžioje, jis pasižadėjo atvykti į paskutinį veiksmą ir nusivežti ją vakarienės. Iš teatro Stepanas Arkadjičius užsuko į Ochotnyj Riadą, pats išrinko žuvį bei šparagus pietums ir dvyliktą valandą jau buvo pas Diuso, kur reikėjo užeiti pas tris žmones, laimė, apsigyvenusius tame pačiame viešbutyje: pas Leviną, neseniai grįžusį iš užsienio ir čia apsistojusį, pas naująjį viršininką, kuris ką tik užėmė tą aukštą vietą ir revizavo Maskvą, ir pas svainį Kareniną, nes būtinai reikėjo parsivežti jį pietų.

Stepanas Arkadjičius mėgdavo papietauti, bet dar labiau jam patikdavo kelti nedidelius, tačiau įmantrius pietus tiek valgiais, tiek gėrimais, tiek svečių parinkimu. Šių pietų programa jam labai patiko: bus gyvi ešeriai, šparagai ir – la piece de resistance54 – nuostabus, bet paprastas rostbifas bei atitinkami vynai, toks valgių ir gėrimų pasirinkimas. Tarp svečių bus Kiti ir Levinas, tik kad nekristų į akį, atvyks dar seserėčia ir jaunasis Ščerbackis, svečių la piece de resistance – Sergejus Koznyševas ir Aleksejus Aleksandrovičius, Sergejus Ivanovičius – maskvietis ir filosofas, Aleksejus Aleksandrovičius – peterburgietis ir praktikas. Dar pasikvies žinomą keistuolį entuziastą Pescovą, liberalą, šnekų žmogų, muziką, istoriką, labai mielą penkių dešimčių metų jaunuolį, kuris bus padažas arba garnyras prie Koznyševo ir Karenino. Jis kiršins tuos du vieną su kitu ir pjudys.

Pinigai iš pirklio už mišką pagal antrą terminą buvo gauti, bet dar neišleisti, Doli buvo labai miela ir gera pastaruoju metu, o šitie pietūs visais atžvilgiais iš anksto džiugino Stepaną Arkadjičių. Jisai buvo kuo linksmiausiai nusiteikęs. Dvi aplinkybės buvo truputį nemalonios, tačiau abi tos aplinkybės skendo geros ir linksmos nuotaikos jūroje, kuri bangavo Stepano Arkadjičiaus sieloje. Tos dvi aplinkybės buvo šios: visų pirma, vakar sutikęs gatvėje Aleksejų Aleksandravičių pastebėjo, kad tasai jam šaltas ir šiurkštus, o sugretinęs tą Aleksejaus Aleksandrovičiaus veidą ir tai, kad svainis nebuvo pas juos atvykęs ir nieko apie save nepranešė, su kalbomis, kurias buvo girdėjęs apie Aną ir Vronskį, Stepanas Arkadjičius suprato, jog tarp vyro ir žmonos vyksta kažkas negero.

Tai buvo vienas nemalonus dalykas. Antras truputį nemalonus dalykas buvo tas, kad naujasis viršininkas, kaip ir visi viršininkai, jau turėjo baisaus žmogaus reputaciją, esą jis keliasi šeštą ryto, dirba kaip arklys ir reikalauja, kad šitaip dirbtų ir jo valdiniai. Be to, apie šį naująjį viršininką dar buvo kalbama, jog su žmonėmis jis elgiasi kaip lokys ir, pasak gandų, laikosi visiškai priešingos krypties negu toji, kurią pripažino buvęs viršininkas ir ligi šiol pats Stepanas Arkadjičius. Vakar Stepanas Arkadjičius vilkėjo tarnyboje mundurą, o naujasis viršininkas buvo labai malonus ir įsikalbėjo su Oblonskiu kaip su pažįstamu, todėl Stepanas Arkadjičius laikė savo pareiga atvykti vizito su surdutu. Mintis, kad jis gali nepatikti naujajam viršininkui, buvo ta antroji nemaloni aplinkybė. Tačiau Stepanas Arkadjičius instinktyviai juto, kad viskas ateis į tvarką. „Visi žmonės – visi nuodėmingi, kaip ir mes, ko čia pyktis ir vaidytis?“ – svarstė jis, įeidamas į viešbutį.

– Sveikas, Vasilijau, – tarė jis pažįstamam liokajui, eidamas koridoriumi su skrybėle ant šalies, – žandenas užsiželdei? Levino septintas kambarys, tiesa? Parodyk, meldžiamasis. Ir sužinok, ar grafas Aničkinas (tai buvo naujasis viršininkas) priima?

– Klausau! – šypsodamasis atsiliepė Vasilijus. – Seniai pas mus teikėtės lankytis.

– Vakar buvau, tik pro kitas duris. Čia septintas?

Levinas drauge su kaimiečiu nuo Tverės stovėjo kambario viduryje ir aršinu matavo dar drėgną lokio kailį, kai įėjo Stepanas Arkadjičius.

– A, nudėjote? – sušuko Stepanas Arkadjičius. – Puikus egzempliorius. Lokė? Sveikas, Archipai!

Jis paspaudė kaimiečiui ranką ir atsisėdo ant kėdės, nenusivilkdamas palto ir nenusiimdamas skrybėlės.

– Nusivilk, pasėdėk! – nuimdamas jam skrybėlę, paragino Levinas.

– Ne, neturiu laiko, aš tik valandėlei, – tarė Stepanas Arkadjičius. Jis atsisagstė paltą, bet paskui visai nusivilko jį ir sėdėjo ištisą valandą, kalbėdamasis su Levinu apie medžioklę ir pačius intymiausius dalykus.

– Na, pasakyk man, meldžiamasis, ką veikei užsienyje? Kur buvai? – kamantinėjo Stepanas Arkadjičius, kaimiečiui išėjus.

– Ogi buvau Vokietijoje, Prūsijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, tik ne sostinėse, bet fabrikų miestuose, daug naujo mačiau. Ir džiaugiuosi, kad buvau.

– Taip, aš žinau tavo idėją darbininkus organizuoti.

– Visai ne, Rusijoje negali būti darbininkų klausimo. Rusijoje yra darbo žmonių santykių su žeme klausimas, jis ir tenai yra, bet ten tik sugadinto reikalo taisymas, o pas mus...

Stepanas Arkadjičius atidžiai klausėsi Levino.

– Taip, taip! – kalbėjo jis. – Labai galimas daiktas, kad tavo tiesa, – tarė jis. – Bet aš džiaugiuosi, kad tu žvaliai nusiteikęs ir lokių važinėji medžioti, dirbi ir viskuo domiesi. Man Ščerbackis pasakojo, kad jis su tavim buvo susitikęs, o tu kažkoks apsiblausęs, vis apie mirtį šneki...

– Teisybė, aš vis pagalvoju apie mirtį, – pripažino Levinas. – Aišku, kad laikas mirti. Ir kad visa tai nesąmonė. Aš tau atvirai pasakysiu – savo idėją ir darbą aš labai branginu, bet iš esmės, tu pats pagalvok – juk visas šis mūsų pasaulis tėra menki pelėsiai, aptraukę mažytėlę planetą. O mums atrodo, kad galima turėti kažkokių didingų idėjų, atlikti didžių žygių! Visa tai tik smėlio grūdeliai.

– Brolau, tai sena kaip pasaulis!

– Sena, bet kai pradedi viską aiškiai suprasti, tuomet kažkaip viskas atrodo menka. Kai supranti, kad šiandien ar rytoj mirsi ir nieko nebeliks, kaip viskas atrodo menka! Mano sumanymas atrodo man labai svarbus, bet jeigu įvykdyčiau jį, tai reikštų ne daugiau, kaip apeiti aplink šitą lokę. Taip ir gyveni, ieškodamas pramogos medžioklėje, darbe, kad tik negalvotum apie mirtį.

Stepanas Arkadjičius gudriai ir meiliai šypsojosi, klausydamasis Levino.

– Na, suprantama! Jau ir tu sakai tą patį, ką aš sakydavau. Atsimeni, tu puldavai mane už tai, kad aš gyvenime ieškau pomėgių?

Nebūk toks, moraliste, griežtas!..

– Ne, vis dėlto gyvenime gera tai... – Levinas susipainiojo. – Aš nežinau. Tik žinau, kad greit mirsime.

– Kodėl greitai?

– Ir žinai, gyventi atrodo ne taip malonu, kai galvoji apie mirtį, bet jautiesi ramiau.

– Priešingai, į pabaigą dar linksmiau. Na, man jau metas, – tarė Stepanas Arkadjičius, atsistodamas dešimtą kartą.

– Ne, pabūk! – prašė Levinas, sulaikydamas jį. – Kada dabar pasimatysime? Aš rytoj išvažiuoju.

– Nieko sau! Aš jau buvau užmiršęs, ko užėjau... Būtinai atvažiuok šiandien pas mane pietų. Tavo brolis bus, Kareninas, mano svainis, bus.

– Argi jis čia? – nustebo Levinas ir norėjo paklausti apie Kiti. Jis buvo girdėjęs, kad žiemos pradžioje ji viešėjo Peterburge pas savo seserį, diplomato žmoną, ir nežinojo, ar sugrįžo, tačiau apsigalvojo ir nepaklausė. „Bus, nebus – tiek to.“

– Ar atvažiuosi?

– Na, žinoma.

– Penktą su surdutu.

Stepanas Arkadjičius atsistojo ir nuėjo į apačią pas naująjį viršininką. Instinktas neapgavo Stepano Arkadjičiaus. Naujasis baisusis viršininkas pasirodė esąs labai malonus žmogus, Stepanas Arkadjičius papusryčiavo su juo ir tiek užtruko, kad tik ketvirtą pateko pas Aleksejų Aleksandrovičių.

_______________