XXXII

Smulkmenos, kurias kunigaikštienė sužinojo apie Varenkos praeitį ir apie jos santykius su madam Štal, taip pat apie pačią madam Štal, buvo šitokios.

Madam Štal, apie kurią vieni sakė, kad ji užkankinusi savo vyrą, o kiti kalbėjo, kad tas ją užkankinęs savo nedoru elgesiu, visuomet buvo liguista ir egzaltuota moteris. Kai jinai, jau išsiskyrusi su vyru, pagimdė pirmąjį kūdikį, tasai kūdikis tuojau pat mirė, o ponios Štal artimieji, žinodami, kokia jinai jautri, ir bijodami, kad toji žinia jos neparblokštų, slapčiomis pakeitė jai kūdikį, paėmę caro rūmų virėjo dukterį, gimusią tą pačią naktį tuose pat namuose Peterburge. Tai buvo Varenka. Madam Štal vėliau sužinojo, kad Varenka nėra jos duktė, bet augino ją ir toliau, nes netrukus Varenka neteko visų savo giminių.

Madam Štal jau daugiau kaip dešimt metų be pertraukos gyveno užsienyje, pietuose, visai nesikeldama iš lovos. Ir vieni kalbėjo, kad madam Štal dirbtinai susidarė visuomenėje dorovingos, didžiai dievotos moters reputaciją; kiti kalbėjo, kad jinai ne tiktai dedasi, bet iš tikrųjų yra didžiai dorovingas žmogus, gyvenantis vien tik artimo labui. Niekas nežinojo, kurio ji tikėjimo, – katalikų, protestantų ar stačiatikių, tačiau dėl vieno dalyko nebuvo abejojimų – ji turėjo draugiškų santykių su aukščiausiais visų bažnyčių ir tikybų atstovais.

Varenka nuolat gyveno su ja užsienyje, ir visi, kurie pažino madam Štal, pažino ir mylėjo m-lle Varenką, kaip kad visi ją vadino.

Sužinojusi tas visas smulkmenas, kunigaikštienė nutarė, jog nėra nieko blogo, kad jos duktė arčiau susipažintų su Varenka, juo labiau kad Varenkos manieros ir išauklėjimas buvo kuo geriausi: ji puikiai kalbėjo prancūziškai ir angliškai, o svarbiausia – perdavė ponios Štal apgailestavimą, kad ji dėl ligos neturi malonumo susipažinti su kunigaikštiene.

Susipažinusi su Varenka, Kiti vis labiau ir labiau žavėjosi savo bičiule ir kiekvieną dieną atrasdavo vis naujų jos dorybių.

Kunigaikštienė, išgirdusi, kad Varenka gerai dainuoja, pasikvietė ją ateiti vakare pas juos padainuoti.

– Kiti skambina, ir mes turime fortepijoną, tiesa, prastą, bet jūs mums padarysite didelį malonumą, – tarė kunigaikštienė, šypsodamasi savo dirbtine šypsena, kuri dabar itin nemaloni buvo Kiti, nes ji pastebėjo, kad Varenka nenori dainuoti. Tačiau Varenka vakare atėjo ir atsinešė gaidų sąsiuvinį. Kunigaikštienė dar pasikvietė Marją Jevgenjevną su dukra ir pulkininką.

Varenka nė kiek nesumišo, pamačiusi nepažįstamus žmones, ir tuojau priėjo prie fortepijono. Ji nemokėjo pati akompanuoti, bet puikiai skaitė balsu gaidas. Kiti, kuri gerai skambino, jai akompanavo.

– Jūs turite nepaprastą talentą, – pasakė jai kunigaikštienė, kai Varenka puikiai padainavo pirmą kupletą.

Marja Jevgenjevna su dukra dėkojo Varenkai ir gyrė ją.

– Pažiūrėkite, – tarė pulkininkas, pažvelgęs pro langą, – kiek publikos prisirinko jūsų klausytis. – Iš tikrųjų po langais buvo susirinkusi gana didelė minia.

– Aš labai džiaugiuosi, kad jums malonu, – paprastai atsakė Varenka.

Kiti žiūrėjo į savo bičiulę didžiuodamasi. Ji žavėjosi ir jos menu, ir jos balsu, ir veidu, bet visų labiausiai žavėjosi jos laikysena, tuo, kad Varenka, matyt, nė negalvoja apie savo dainavimą ir kad jai nė kiek nerūpi pagyrimai; ji tarytum tik klausė: ar reikia dar padainuoti, ar užteks?

„Jeigu šitaip man, – galvojo apie save Kiti, – kaip aš didžiuočiausi! Kaip džiaugčiausi, žiūrėdama į tą minią po langais! O jai nė motais. Ji daro tai, tik maman prašoma ir norėdama padaryti jai malonumą. Kodėl ji tokia? Kas suteikia jai tą jėgą taip nieko nevertinti, būti sau žmogumi ir taip ramiai laikytis? Kaip norėčiau tą žinoti ir išmokti šito iš jos!“ – galvojo Kiti, žiūrėdama į tą ramų veidą. Kunigaikštienė paprašė Varenką dar padainuoti, ir Varenka padainavo antrą kūrinį taip pat lygiai, aiškiai ir gerai, tiesiai stovėdama prie fortepijono ir mušdama į jį taktą savo liesa, tamsia ranka.

Kitas kūrinėlis dainų sąsiuvinyje buvo itališka daina. Kiti paskambino preliudiją ir žvilgtelėjo į Varenką.

– Praleiskime šitą, – paraudusi tarė Varenka.

Kiti nusigandusi klausiamai įbedė akis Varenkai į veidą.

– Na, kitą, – skubiai pasiūlė ji, sklaidydama lapus, tuojau supratusi, kad su šita pjese kažkas susiję.

– Ne, – atsakė Varenka, padėjusi ant gaidų ranką ir šypsodamasi, – ne, padainuokime šitą, – ir ji padainavo taip pat ramiai, šaltai ir gerai kaip ir kitus.

Jai baigus, visi vėl dėkojo ir nuėjo gerti arbatos. Kiti su Varenka išėjo į sodelį prie namų.

– Juk tiesa, kad su ta daina yra susijęs kažkoks jūsų atsiminimas? – paklausė Kiti. – Jūs nepasakokite, – skubiai pridūrė ji, – tik pasakykite, ar tiesa?

– Ne, kodėl gi? Aš papasakosiu, – pasakė jai Varenka paprastai ir, nelaukdama atsakymo, tęsė: – Taip, tai atsiminimas, ir kitados jis buvo sunkus. Aš mylėjau vieną žmogų ir tą dalykėlį dainuodavau jam.

Kiti, išplėtusi savo dideles akis, tylėdama, susigraudinusi žiūrėjo į Varenką.

– Aš mylėjau jį, ir jis mylėjo mane, bet jo motina nenorėjo, ir jis vedė kitą. Jis dabar gyvena netoli mūsų, aš kartais jį matau. Jūs nemanėte, kad aš turėjau romaną? – paklausė Varenka, ir gražiame jos veide vos vos ruseno toji ugnelė, kuri – Kiti jautė – kadaise buvo nušvietusi ją visą.

– Kaip nemaniau! Jeigu būčiau vyriškis, tai, jus pažinusi, negalėčiau kitos mylėti. Aš tik nesuprantu, kaip jis galėjo, norėdamas įtikti motinai, užmiršti jus ir padaryti nelaimingą, jis neturėjo širdies.

– O ne, jis labai geras žmogus, ir aš nesu nelaiminga; priešingai, esu labai laiminga. Na, ar daugiau nedainuosime šiandien? – pridūrė ji, eidama namų link.

– Kokia jūs gera, kokia gera! – sušuko Kiti ir, sustabdžiusi ją, pabučiavo. – Kad aš bent truputį galėčiau būti panaši į jus!

– Kam jums reikia būti į ką nors panašiai? Jūs gera ir tokia, kokia esate, – šypsodamasi savo romia ir pavargusia šypsena, tarė jai Varenka.

– Ne, aš visai nesu gera. Na, pasakykite man... Palaukite, pasėdėkime, – tarė Kiti, vėl sodindama ją šalia savęs ant suolo. – Sakykite, argi ne skaudu manyti, kad žmogus paniekino jūsų meilę, kad jis nenorėjo?..

– Bet jisai nepaniekino, aš tikiu, kad jis mane mylėjo, tačiau jis buvo klusnus sūnus…

– Gerai, bet jeigu jis šitaip būtų pasielgęs ne dėl to, kad taip norėjo motina, o tiktai pats? – neatlyžo Kiti, jausdama, kad atskleidė savo paslaptį ir kad jos veidas, nukaitęs iš gėdos, jau išdavė ją.

– Tuomet jis būtų blogai pasielgęs, ir aš jo nesigailėčiau, – atsakė Varenka, matyt, supratusi, jog Kiti kalba jau ne apie ją, bet apie save.

– O įžeidimas? – tarė Kiti. – Įžeidimo negalima užmiršti, negalima užmiršti, – kalbėjo ji, atsimindama tą savo žvilgsnį paskutiniame pokylyje, kai buvo nutilusi muzika.

– Koks čia įžeidimas? Juk jūs nepasielgėte blogai?

– Daugiau negu blogai – gėdingai.

Varenka palingavo galvą ir uždėjo savo ranką ant Kiti rankos.

– Bet kodėl gėdingai? – tarė ji. – Juk negalėjote pasakyti vyriškiui, kuris jums abejingas, kad jūs mylite jį?

– Žinoma, ne, aš niekuomet nesakiau nė vieno žodžio, bet jis žinojo. Ne, ne, esti žvilgsnių, mostų. Jei ir šimtą metų gyvensiu, šito neužmiršiu.

– Ką gi? Aš nesuprantu. Svarbu, ar jūs mylite dabar jį, ar ne, – tarė jai Varenka, vadindama daiktus tikraisiais vardais.

– Aš nekenčiu jo, negaliu sau atleisti.

– Kas tai?

– Gėda, įžeidimas.

– Ak, jeigu visi būtų tokie jautrūs kaip jūs! – tarė jai Varenka. – Nėra merginos, kuri nebūtų šito išgyvenusi. Ir visa tai taip nesvarbu.

– Tai kas gi svarbu? – paklausė Kiti, stebėdamasi ir smalsiai žiūrėdama jai į veidą.

– Ak, daug kas svarbu, – šypsodamasi atsakė Varenka.

– Bet kas gi?

– Ak, daug kas yra svarbiau, – atsakė Varenka, nežinodama, ką pasakyti. Bet tuo metu pro langą pasigirdo kunigaikštienės balsas:

– Kiti, vėsu! Arba šaliką pasiimk, arba eik į vidų.

– Tiesa, metas! – pastebėjo Varenka atsistodama. – Man dar reikia užeiti pas m-me Berthe, ji mane prašė.

Kiti laikė jai už rankos, ir jos maldaujamas žvilgsnis klausė ją aistringai ir smalsiai: „Koks gi, koks tas svarbiausias dalykas, kuris teikia tiek ramybės? Jūs žinote, pasakykite man!“ Tačiau Varenka net nesuprato, ko klausė Kiti žvilgsnis. Ji galvojo tik apie tai, kad jai dabar reikia dar užeiti pas m-me Berthe ir suskubti namo prieš dvyliktą valandą, prieš maman arbatą. Varenka įėjo į vidų, susirinko gaidas ir su visais atsisveikinusi norėjo išeiti.

– Leiskite, aš jus palydėsiu, – tarė pulkininkas.

– Žinoma, kaipgi vienai dabar eiti nakčia? – pritarė kunigaikštienė. – Aš bent Parašą leisiu drauge.

Kiti matė, kad Varenka vos susilaiko nenusišypsojusi, girdėdama, kad ją reikia lydėti.

– Ne, aš visuomet einu viena, ir niekuomet man nieko neatsitinka, – tarė ji, pasiėmusi skrybėlę. Ir dar kartą pabučiavusi Kiti ir vis tik nepasakiusi, kas yra svarbu, su gaidomis po pažastimi, žvaliu žingsniu išnyko vasaros nakties prietemoje, nusinešdama drauge savo paslaptį apie tai, kas svarbu ir kas teikia jai tos pavydėtinos sielos rimties ir orumo.