XIV

Grįždamas puikiausiai nusiteikęs, netoli namų Levinas išgirdo didžiojo prieangio pusėje žvangučius.

„Taip, čia iš geležinkelio stoties, – pagalvojo jis, – kaip tik pats Maskvos traukinio metas... Kas galėtų būti? O ką, jeigu brolis Nikolajus? Juk jis sakė: gal išvažiuosiu į kurortą, o gal pas tave atvažiuosiu.“ Pirmą akimirką Levinui pasidarė baisu ir nemalonu, kad atvažiavęs brolis Nikolajus sudrums šitą laimingą pavasarišką jo nuotaiką. Bet jis susigėdo šito ir tuojau tarytum apkabino sieloje brolį bei susigraudinęs, džiaugdamasis laukė ir jau visa širdimi troško dabar, kad būtų atvažiavęs brolis. Levinas paragino arklį ir išjojęs šiapus akacijos pamatė pašto trikinkę iš geležinkelio stoties ir poną su kailiniais. Tai nebuvo brolis. „Ak, kad bent koks malonus žmogus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti“, – pagalvojo jis.

– A! – džiaugsmingai riktelėjo Levinas, keldamas į viršų abi rankas. – Tai malonus svečias! Kaip aš džiaugiuosi, kad tu atvažiavai! – sušuko jis, pažinęs Stepaną Arkadjičių.

„Tikrai sužinosiu, ar ištekėjo arba kada ištekės“, – pagalvojo jis.

Ir šią puikią pavasario dieną jis pajuto, kad jam visiškai neskaudu ją prisiminti.

– Tai ką, nelaukei? – tarė, lipdamas iš rogių, Stepanas Arkadjičius, kurio tarpuakis, skruostas ir antakiai buvo aptaškyti purvu, bet jis spindėjo gera nuotaika ir sveikata. – Atvykau tavęs pamatyti – tai viena, – tarė jis, apkabindamas ir bučiuodamas Leviną, – pamedžioti – du, ir Jergušovo girios parduoti – trys.

– Puiku! O pavasaris koks? Kaipgi tu atvažiavai rogėmis?

– Ratais dar blogiau, Konstantinai Dmitričiau, – atsakė pažįstamas vežėjas.

– Na, aš labai džiaugiuosi, kad atvykai, – tarė Levinas, iš džiaugsmo šypsodamasis it vaikas.

Levinas nuvedė Stepaną Arkadjičių į svečiams skiriamą kambarį, į kurį buvo sunešti ir jo daiktai: lagaminas, šautuvas su įmova, cigarų dėžutė. Palikęs svečią nusiprausti ir persivilkti, pats nuėjo į kontorą pasakyti apie arimą ir dobilus. Agafja Michailovna, visuomet labai susirūpinusi namų garbe, sutiko jį priemenėje ir apibėrė klausimais dėl pietų.

– Darykite, kaip norite, kad tik greičiau, – atsakė jis ir nuėjo pas prievaizdą.

Kai jis sugrįžo, Stepanas Arkadjičius, nusiprausęs, susišukavęs, šypsena spindinčiu veidu jau ėjo iš savo kambario, ir juodu drauge užlipo viršun.

– Na, kaip aš džiaugiuosi, kad šiaip taip pasiekiau tave! Dabar aš čia suprasiu visas tas tavo misterijas. Bet ne, iš tikrųjų aš pavydžiu tau. Kokie namai, kaip viskas puiku! Šviesu, linksma, – kalbėjo Stepanas Arkadjičius, užmiršdamas, kad ne visuomet būna pavasaris ir giedros dienos, tokios kaip šiandien. – O tavo auklė kokia žavi! Labiau būtų pageidautina daili kambarinė su prijuostėle, bet tavo vienuoliškam gyvenimui ir santūriam stiliui šitaip labai tinka.

Stepanas Arkadjičius papasakojo daug įdomių naujienų ir Levinui itin įdomią naujieną, kad jo brolis Sergejus Ivanovičius ruošiasi šią vasarą atvykti pas jį į sodžių.

Nė vienu žodžiu Stepanas Arkadjičius neprasitarė apie Kiti ir apskritai apie Ščerbackius; tik perdavė savo žmonos linkėjimus. Levinas buvo jam dėkingas už jo taktą ir labai džiaugėsi svečio apsilankymu. Kaip visuomet, vienatvės metu jam prisirinko daugybė minčių ir jausmų, kurių jis negalėjo pasakyti aplinkiniams, todėl dabar išliejo Stepanui Arkadjičiui ir poetišką pavasario džiaugsmą, ir ūkio nepasisekimus bei planus, ir mintis bei pastabas dėl knygų, kurias jis buvo perskaitęs, ir ypač savo veikalo idėją, kur iš esmės jis kritikavo visus senus veikalus apie žemės ūkį, nors pats to ir nepastebėjo. Stepanas Arkadjičius, visuomet mielas, viską suprantąs vien iš užuominos, šį kartą buvo itin malonus, ir Levinas pastebėjo dar naują jo bruožą, kuris labai patiko jam, – svečio pagarbą ir kažkokį švelnumą jam.

Iš Agafjos Michailovnos ir virėjo pastangų patiekti itin gerus pietus išėjo vien tai, kad abu išalkę bičiuliai, susėdę prie užkandžių, prisivalgė duonos su sviestu, šaltos paukštienos ir sūdytų grybų, ir dar tai, kad Levinas liepė duoti sriubą be pyragėlių, kuriais virėjas norėjo itin nustebinti svečią. Bet Stepanui Arkadjičiui, nors ir pripratusiam prie kitokių pietų, viskas atrodė kuo puikiausia: ir žolelių antpilas, ir duona, ir sviestas, ir ypač šalta paukštiena, ir grybukai, ir dilgėlių sriuba, ir vištiena su baltu padažu, ir baltasis Krymo vynas – viskas buvo nuostabu ir žavu.

– Puiku, puiku, – kalbėjo jis, po kepsnio užsirūkydamas storą papirosą. – Aš pas tave taip jaučiuosi, tarytum po triukšmo ir kratulio būčiau išlipęs iš garlaivio į tykų krantą. Tai tu sakai, jog patį darbininko elementą reikia studijuoti ir šituo vadovautis, pasirenkant ūkininkavimo būdus. Juk aš čia profanas, bet man atrodo, kad teorija ir jos taikymas turės įtakos ir darbininkui.

– Taip, bet palauk, aš kalbu ne apie politinę ekonomiją, aš kalbu apie žemės ūkio mokslą. Jis turi būti toks, kaip ir gamtos mokslai, ir turi stebėti esamus reiškinius ir darbininką bei jo ekonominį, etnografinį...

Tuo momentu įėjo Agafja Michailovna ir atnešė uogienės.

– Na, Agafja Michailovna, – tarė jai Stepanas Arkadjičius, bučiuodamas savo putnių pirštų galiukus, – kokia paukštiena jūsų, koks antpiliukas!.. O ką, ar ne metas, Kostia? – pridūrė jis.

Levinas dirstelėjo pro langą į saulę, kuri leidosi už plikų miško viršūnių.

– Metas, metas, – pritarė jis. – Kuzma, kinkyk ilgvežimį! – Ir nubėgo apačion.

Stepanas Arkadjičius, nusileidęs apačion, pats tvarkingai nutraukė drobinį apmautą nuo lakuotos dėžės ir atidaręs ją ėmė narstyti savo brangų naujo fasono šautuvą. Kuzma, užuodęs didelius arbatpinigius, nesitraukė nuo Stepano Arkadjičiaus, avė jam ir kojines, ir batus, o Stepanas Arkadjičius mielai jam leido tai daryti.

– Įsakyk, Kostia, jeigu atvažiuos pirklys Riabininas, aš jam liepiau šiandien atvažiuoti, tegu jį priima ir kad jis palauktų...

– O tu Riabininui parduodi mišką?

– Taip, ar jį pažįsti?

– Kaipgi, pažįstu. Aš turėjau su juo reikalą „stačiai ir galutinai“.

Stepanas Arkadjičius nusijuokė. „Stačiai ir galutinai“ buvo mėgstami pirklio žodžiai.

– Taip, jis nuostabiai juokingai kalba. Suprato, kur šeimininkas eina! – pridūrė jis, ranka paplekšnojęs Laską, kuri cypaudama sukiojosi apie Leviną ir laižė jam čia ranką, čia batus ir šautuvą.

Ilgvežimis jau stovėjo ties priebučiu, kai juodu išėjo.

– Liepiau pakinkyti, nors ir netoli, o gal pėsti eitume?

– Ne, geriau važiuokime, – tarė Stepanas Arkadjičius, eidamas prie ilgvežimio. Jisai atsisėdo, apsisupo kojas tigriniu pledu ir užsirūkė cigarą. – Stebiuosi, kad tu nerūkai! Cigaras – tai ne tiek malonumas, kiek malonumo vainikas ir ženklas. Čia tai gyvenimas! Kaip gera! Štai kaip aš norėčiau gyventi!

– O kas tau neduoda? – šypsodamasis paklausė Levinas.

– Iš tikrųjų tu laimingas žmogus. Visa, ką mėgsti, turi. Arklius mėgsti – turi, šunis turi, kur medžioti turi, ūkį turi.

– Gal todėl, kad džiaugiuosi tuo, ką turiu, ir nesigraužiu dėl to, ko neturiu, – tarė Levinas, atsiminęs Kiti.

Stepanas Arkadjičius suprato, žvilgtelėjo į jį, bet nieko nepasakė.

Levinas buvo dėkingas Oblonskiui už tai, kad tas, visuomet būdamas taktiškas, pastebėjęs, jog Levinas bijo kalbėti apie Ščerbackius, nieko apie juos neužsiminė, bet dabar Levinas jau norėjo sužinoti, kas jį taip kankino, tačiau nedrįso pradėti kalbos.

– Na, o kaip tavo reikalai? – paklausė Levinas, sumetęs, kad jam negražu galvoti vien tik apie save.

Stepano Arkadjičiaus akys linksmai sublizgo.

– Juk tu nepripažįsti, kad žmogus, net ir visus badus atgavęs, dar gali norėti bandelės, tavo nuomone, tai nusikaltimas, o aš nepripažįstu gyvenimo be meilės, – tarė jis, saviškai supratęs, ko klausia Levinas. – Ką darysi, toks jau esu. Ir iš tikrųjų šituo taip nedaug padarai kam žalos, o sau tiek malonumo...

– Tai ką, ar nauja kas nors? – paklausė Levinas.

– Taip, brolau! Manai, tu žinai Osiano moterų tipą... moteris, kurias sapnuoji... Tai šitokių moterų esti ir gyvenime... ir šitokios moterys baisios. Moteris yra toks daiktas, jog gali ją kiek nori tyrinėti, ji vis tiek bus visiškai nauja.

– Tai jau verčiau netyrinėti.

– Ne. Kažkuris matematikas yra pasakęs, kad malonumą sudaro ne tiesos atradimas, bet jos ieškojimas.

Levinas klausėsi tylėdamas, nors labai stengėsi, jokiu būdu negalėjo persikelti į savo bičiulio sielą ir suprasti jo jausmus ir tą žavesį, kurį sudaro tokių moterų tyrinėjimas.