I

Sergejus Ivanovičius Koznyševas norėjo pailsėti nuo protinio darbo, bet, užuot išvykęs į užsienį, kaip paprastai, gegužės mėnesio pabaigoje atvažiavo į sodžių pas brolį. Jis buvo įsitikinęs, kad sodžiaus gyvenimas yra visų geriausias. Atvažiavo dabar mėgautis šituo gyvenimu pas brolį. Konstantinas Levinas labai džiaugėsi, juo labiau kad jau nelaukė šią vasarą brolio Nikolajaus. Tačiau Konstantinui Levinui, nors mylėjo ir gerbė Sergejų Ivanovičių, sodžiuje buvo nesmagu su broliu. Nesmagu, net nemalonu jam buvo matyti, kaip brolis žiūri į sodžių. Konstantinui Levinui sodžius buvo gyvenimo, tai yra džiaugsmų, kentėjimų, darbo vieta; Sergejui Ivanovičiui sodžius buvo, vienu atžvilgiu, poilsio nuo darbo vieta, kitu – naudingas priešnuodis nuo sugedimo, priešnuodis, kurį jis gėrė pasigardžiuodamas ir jausdamas, koks jis naudingas. Konstantinui Levinui sodžius buvo geras, nes tai buvo darbo, be abejonės, naudingo darbo, dirva; Sergejui Ivanovičiui sodžius buvo geras tuo, kad tenai galima ir reikia nieko neveikti. Be to, Sergejaus Ivanovičiaus pažiūra į liaudį kiek piktino Konstantiną. Sergejus Ivanovičius sakydavosi mylįs ir pažįstąs liaudį ir dažnai šnekučiuodavosi su kaimiečiais, o tai jis mokėjo daryti gerai, neapsimetinėdamas ir nesimaivydamas, ir kiekvienas toks pasišnekėjimas jam leisdavo padaryti bendras išvadas, kad liaudis yra puiki, ir įrodyti, kad jis tą liaudį pažįsta. Tokia pažiūra į liaudį nepatiko Konstantinui Levinui. Konstantinui liaudis buvo tiktai svarbiausias bendro darbo dalyvis, ir nors jis labai gerbė kaimietį ir jautė jam kažkokią įgimtą meilę, jo, kaip jis sakydavo, turbūt įžįstą su paprastos sodietės žindyvės pienu, Levinas, kaip bendro darbo su jais dalyvis, kartais žavėdamasis tų žmonių jėga, romumu, teisingumu, bet labai dažnai, kai bendrame darbe būdavo reikalingos kitos savybės, širsdavo ant kaimiečių už tai, kad jie nerūpestingi, nevalyvi, kad girtauja, meluoja. Konstantinas Levinas, jeigu jį būtų kas paklausęs, ar jis myli liaudį, tikrai nebūtų žinojęs, kaip atsakyti. Jis liaudį mylėjo ir nemylėjo, lygiai taip kaip ir apskritai žmones. Suprantama, būdamas geras žmogus, jis žmones, vadinasi, ir liaudį, labiau mylėjo, negu nemylėjo. Tačiau mylėti ar nemylėti liaudį, kaip kažką ypatinga, jis negalėjo, nes ne tiktai gyveno su tais žmonėmis, ne tiktai visi jo interesai buvo su jais susiję, bet jis ir save laikė liaudies dalimi, nematė jokių ypatingų nei savo, nei liaudies dorybių ar ydų ir negalėjo savęs statyti prieš liaudį. Be to, nors jis ilgai gyveno labai glaudžiai bendraudamas su kaimiečiais, kaip šeimininkas ir tarpininkas, o svarbiausia, kaip patarėjas (kaimiečiai juo pasitikėjo ir ateidavo pas jį tartis, nužygiuodami net po keturiasdešimt varstų kelio), jis neturėjo susidaręs kokios griežtos nuomonės apie liaudį ir paklaustas, ar pažįsta liaudį, taip pat nebūtų galėjęs lengvai atsakyti, kaip paklaustas, ar myli liaudį. Pasakyti, kad jis pažįsta liaudį, Levinui būtų buvę tolygu pasakyti, kad jis pažįsta žmones. Jam nuolat tekdavo stebėti ir pažinti visokių žmonių, tarp jų ir kaimiečių, kuriuos jis laikė gerais ir įdomiais žmonėmis, ir tolydžio pastebėdavo naujų jų bruožų, keisdavo savo seną nuomonę apie juos ir susidarydavo naują. Sergejus Ivanovičius – priešingai. Lygiai taip, kaip mėgo ir gyrė sodžiaus gyvenimą, lygindamas jį su tuo gyvenimu, kurio nemėgo, lygiai taip ir liaudį jis mylėjo, lygindamas ją su ta žmonių klase, kurios nemylėjo, ir lygiai taip pat jis pažino liaudį kaip kažkokią bendruomenę, kurią jis statydavo prieš visus kitus žmones. Jo prote buvo aiškiai susidėjusios tam tikros liaudies gyvenimo formos, gautos iš dalies iš paties liaudies gyvenimo, bet daugiausia iš antitezės. Jis niekuomet nekeisdavo savo nuomonės apie liaudį ir prielankaus nusistatymo.

Kai broliai, samprotaudami apie liaudį, susikirsdavo, Sergejus Ivanovičius visuomet nugalėdavo brolį kaip tik tuo, kad Sergejus Ivanovičius turėjo aiškią nuomonę apie liaudį, jos būdą, savybes ir polinkius, o Konstantinas Levinas jokios aiškios ir tvirtos nuomonės neturėjo, todėl šiuose ginčuose Konstantiną lengva būdavo sugauti prieštaraujant pačiam sau.

Sergejui Ivanovičiui jaunesnysis jo brolis buvo puikus vyrukas, turįs gerai įdėtą širdį (taip jis sakydavo prancūziškai) ir gana judrų protą, bet dažnai veikiamą momento įspūdžių, todėl labai prieštaringą. Kaip atlaidus vyresnysis brolis, jis kartais aiškindavo Levinui dalykų reikšmę, tačiau ginčytis su juo negalėjo būti malonu, nes jis per daug jau lengvai brolį sukirsdavo.

Konstantinas Levinas laikė brolį didelio proto ir išsilavinimo vyru, tauriu žmogumi geriausia šio žodžio prasme, sugebančiu veikti bendram labui. Tačiau širdies gilumoje, juo jis darėsi vyresnis ir juo arčiau pažino brolį, juo dažniau imdavo abejoti, ar šitas sugebėjimas veikti bendram labui, sugebėjimas, kurio jis pats jautėsi visiškai neturįs, yra dorybė, gal, priešingai, čia kažkoks trūkumas – ne gerų, doringų, kilnių troškimų bei polinkių trūkumas, bet gyvybinės jėgos trūkumas, to, ką vadiname širdimi, to siekimo, kuris verčia žmogų iš visų nesuskaitomų prieš jį atsiveriančių gyvenimo kelių pasirinkti vieną ir to vieno trokšti. Juo labiau Levinas pažino brolį, juo labiau ėmė pastebėti, kad ir Sergejus Ivanovičius, ir daug kitų veikėjų visuomenės labui ne širdimi buvo priėję tą visuomenės meilę, bet protu buvo nusprendę, kad šiam darbui atsidėti yra gera, ir tik dėl to jam atsidėjo. Šį Levino spėjimą patvirtino dar ir tai, jog jis pastebėjo, kad broliui nė kiek ne daugiau rūpi visuomenės labo ir sielos nemarumo klausimai kaip šachmatų partija ar išradingas naujos mašinos įtaisymas.

Be to, Konstantinui Levinui sodžiuje buvo nesmagu su broliu dar ir dėl to, kad sodžiuje, ypač vasarą, Levinas būdavo nuolat užsiėmęs ūkio reikalais ir ilgos vasaros dienos jam nepakakdavo atlikti viską, ką reikia, o Sergejus Ivanovičius ilsėdavosi. Tačiau nors jisai ir ilsėjosi dabar, tai yra nerašė savo veikalo, bet taip buvo įpratęs į protinį darbą, jog mėgdavo gražia suglausta forma reikšti kylančias jam mintis ir mėgdavo, kad jo kas nors klausytųsi. Savaime aišku, kad šiuo metu jo natūraliausias klausytojas buvo brolis. Ir todėl, nors jų santykiai buvo draugiški ir paprasti, Konstantinui nepatogu būdavo palikti jį vieną. Sergejus Ivanovičius mėgdavo atsigulti žolėje saulės atokaitoje, gulėti šitaip ir tingiai plepėti.

– Tu nepatikėsi, – sakydavo jis broliui, – kaip man malonu šitaip lepintis, nieko neveikiant. Nė vienos minties galvoje, tarytum iššluota.

Bet Konstantinui Levinui nuobodu būdavo sėdėti ir jo klausytis, ypač žinant, kad be jo mėšlą veža į nepadalytą lysvėmis lauką ir suvers dievai žino kaip, jeigu neprižiūrėsi, ir plūgo peilių neprisuks, o juos nuims ir paskui sakys, kad plūgas – tuščias prasimanymas, o visai kas kita žagrė motinėlė, ir panašiai.

– Gana tau vaikščioti kaitroje! – sakydavo jam Sergejus Ivanovičius.

– Ne, aš tik valandėlei užbėgsiu į kontorą, – aiškindavo Levinas ir bėgdavo į lauką.