XXVIII

Kai Aleksejus Aleksandrovičius pasirodė lenktynėse, Ana jau sėdėjo tribūnoje šalia Betsi toje estradoje, į kurią rinkosi visa aukštoji draugija. Ji dar iš tolo pamatė savo vyrą. Du žmonės, vyras ir meilužis, jai buvo du gyvenimo centrai, ir Ana be išorinių pojūčių pajusdavo, kad jie arti. Jinai jau iš tolo pajuto artėjant savo vyrą ir nejučiomis sekė jį tose minios bangose, tarp kurių jisai judėjo. Ana matė, kaip jis artėja prie tribūnos, čia maloningai atsakinėdamas į labai meilikaujamus nusilenkimus, čia draugiškai, atsainiai sveikindamasis su sau lygiais, čia kantriai laukdamas, kada pažvelgs į jį šio pasaulio galingieji, ir tada nusiimdavo savo apvalią, didelę skrybėlę, kuri spaudė jam ausų galiukus. Ji žinojo visas šias manieras, ir visos jos buvo jai šlykščios. „Vien tik garbėtroška, vien tik noras iškilti – nieko daugiau nėra jo sieloje, – pagalvojo Ana, – o kilnūs motyvai, švietimo meilė, religija, visa tai – tik priemonės iškilti.“

Iš jo žvilgsnių į damų tribūną (Aleksejus Aleksandrovičius žiūrėjo tiesiog į ją, bet šitoje muslinų, kaspinų, plunksnų, skėčių ir gėlių jūroje nepažino savo žmonos) Ana suprato, kad jis ieško jos, bet tyčia nepastebėjo savo vyro.

– Aleksejau Aleksandrovičiau! – sušuko jam kunigaikštienė Betsi. – Jūs turbūt nematote žmonos, ji šičia!

Jis šaltai nusišypsojo.

– Čia taip viskas žėri, jog akys raibsta, – tarė jis ir įėjo į tribūną. Jis nusišypsojo žmonai, kaip turi nusišypsoti vyras, susitikęs žmoną, su kuria tik ką buvo matęsis, ir pasisveikino su kunigaikštiene bei kitais pažįstamais, kiekvieną deramai pagerbęs, tai yra pajuokavęs su damomis ir persimetęs keliais pasisveikinimo žodžiais su vyrais. Apačioje palei tribūną stovėjo Aleksejaus Aleksandrovičiaus gerbiamas generaladjutantas, pagarsėjęs savo protingumu ir mokytumu. Aleksejus Aleksandrovičius pakalbino jį.

Buvo lenktynių pertrauka, tad niekas nekliudė kalbėtis. Generaladjutantas smerkė lenktynes. Aleksejus Aleksandrovičius – priešingai, jas gynė. Ana klausėsi jo plono, vienodo balso, nepraleisdama nė vieno žodžio, ir kiekvienas jo žodis atrodė jai nenuoširdus ir skaudžiai rėžė ausį.

Prasidėjus keturių varstų kliūčių lenktynėms, ji pasilenkė į priekį ir, nenuleisdama akių, žiūrėjo į Vronskį, kuris priėjo prie arklio ir sėdosi, ir kartu girdėjo šitą šlykštų, nenutylantį savo vyro balsą. Ją kankino baimė dėl Vronskio, bet dar labiau ją kamavo nenutylantis, kaip jai atrodė, plonas vyro balsas su pažįstamomis jai intonacijomis.

„Aš – netikusi moteris, žuvusi moteris, – galvojo Ana, – bet aš nemėgstu meluoti, nepakenčiu melo, o jam (vyrui) melas – kasdieninė duona. Jis viską žino, viską mato, ką jis jaučia, jei gali taip ramiai kalbėtis? Jeigu jis užmuštų mane, užmuštų Vronskį, aš gerbčiau jį. Bet ne, jam reikalingas tik melas ir padorumas“, – svarstė širdyje Ana, negalvodama, ko, tiesą sakant, ji norėtų iš vyro, kokį norėtų jį matyti. Ji nesuprato nė to, kad šitas ypatingas, ją taip erzinantis Aleksejaus Aleksandrovičiaus šnekumas dabar rodo jo vidinį susijaudinimą ir nerimą. Kaip susitrenkęs vaikas šokinėdamas judina savo raumenis, norėdamas nuslopinti skausmą, taip Aleksejus Aleksandrovičius būtinai turėjo judinti savo smegenis, kad galėtų nutildyti tas mintis apie žmoną, kurios dabar taip surakino jo dėmesį, nes ir ji pati, ir Vronskis buvo čia pat, ir visi nuolatos kartojo Vronskio vardą. Kaip vaikui yra natūralu šokinėti, taip lygiai ir jam buvo natūralu gražiai ir protingai kalbėti. Jisai kalbėjo:

– Kariuomenės, kavalerijos lenktynėse pavojus yra būtina lenktynių sąlyga. Jeigu Anglija savo karinėje istorijoje gali nurodyti puikiausius raitininkų žygius, tai tik dėl to, kad jinai istoriškai ugdė šitą gyvulių ir žmonių jėgą. Sportas, mano nuomone, turi didelę reikšmę, o mes, kaip visada, matome vien tiktai išorę.

– Ne tik išorę, – įsiterpė kunigaikštienė Tverskaja. – Sako, vienas karininkas susilaužęs du šonkaulius.

Aleksejaus Aleksandrovičiaus veide pasirodė jo įprasta šypsena, kuri tik atidengė dantis, bet nieko daugiau nesakė.

– Sakykime, kunigaikštiene, kad tai ne išorė, – tęsė jis, – bet vidinis dalykas. Tačiau ne tai svarbu, – ir jis vėl kreipėsi į generolą, su kuriuo kalbėjosi rimtai, – neužmirškite, kad lenktyniauja kariai, patys pasirinkę šitą veiklą, ir sutikite, kad kiekviena profesija turi savo atvirkščiąją medalio pusę. Tai yra viena iš tiesioginių kario pareigų. Bjaurus kumštynių arba ispanų toreadorų sportas yra barbariškumo požymis. O specializuotas sportas yra pažangos požymis.

– Ne, daugiau aš nevažiuosiu, tai per daug mane jaudina, – nutarė kunigaikštienė Betsi. – Ar ne tiesa, Ana?

– Jaudina, bet negalima atitraukti akių, – pritarė kita dama. – Jeigu būčiau romėnė, nepraleisčiau nė vieno cirko vaidinimo.

Ana nieko nekalbėjo, tik nenuleisdama žiūrono žvelgė į vieną vietą.

Tuo metu per tribūną ėjo aukštas generolas. Nutraukęs kalbą, Aleksejus Aleksandrovičius skubiai, tačiau oriai atsistojo ir žemai nusilenkė einančiam pro šalį kariui.

– Jūs nedalyvaujate lenktynėse? – pajuokavo karys.

– Mano lenktynės sunkesnės, – pagarbiai atsakė Aleksejus Aleksandrovičius.

Ir nors atsakymas nieko nereiškė, karys dėjosi išgirdęs protingą žodį iš protingo vyro ir visiškai supratęs la pointe de la sauce27.

– Yra dvi šalys, – kalbėjo toliau Aleksejus Aleksandrovičius, – dalyviai ir žiūrovai, ir tokių reginių pamėgimas tikriausiai rodo žemą žiūrovų kultūros laipsnį, aš sutinku, bet...

– Kunigaikštiene, lažybų! – šūktelėjo iš apačios Stepanas Arkadjičius, kuris kreipėsi į Betsi. – Už ką jūs statote?

– Mes su Ana už kunigaikštį Kuzovlevą, – atsakė Betsi.

– Aš už Vronskį. Iš poros pirštinių.

– Gerai!

– O kaip gražu, ar ne tiesa?

Aleksejus Aleksandrovičius patylėjo, kol šalia jo kalbėjo kiti, paskui tučtuojau vėl prabilo:

– Sutinku, bet žaidimai reikalauja drąsos... – jis buvo vėl bepradedąs.

Tačiau tuo metu buvo leidžiami jojikai, ir visos kalbos nutrūko, Aleksejus Aleksandrovičius irgi nutilo, visi sustojo ir sužiuro į upės pusę. Aleksejus Aleksandrovičius nesidomėjo lenktynėmis ir todėl nežiūrėjo į jojančiuosius, o išsiblaškęs pavargusiomis akimis iš lėto dairėsi po žiūrovus. Jo žvilgsnis sustojo ties Ana.

Jos veidas buvo išblyškęs ir griežtas. Ana turbūt nieko daugiau nematė, tiktai vieną žmogų. Jos ranka konvulsiškai spaudė vėduoklę, ji nekvėpavo. Aleksejus Aleksandrovičius pažiūrėjo į ją ir skubiai nusigręžė, apžvelgdamas kitų veidus.

„Kad ir toji dama, ir kitos taip pat labai susijaudinusios, tai labai natūralu“, – tarė pats sau Aleksejus Aleksandrovičius. Jisai norėjo nežiūrėti į ją, bet Ana nejučiomis traukė jo žvilgsnį. Jis vėl atsigręžė, žiūrėjo į tą veidą, stengdamasis nematyti to, kas buvo jame tartum rašyte parašyta, ir prieš savo valią, apimtas siaubo, skaitė tai, ko nenorėjo žinoti.

Kai Kuzovlevas pirmasis nugriuvo prie upės, visi susijaudino, bet išblyškusiame, džiūgaujančiame Anos veide Aleksejus Aleksandrovičius aiškiai matė, kad tas, į kurį jinai žiūrėjo, nenukrito. Kada, Machotinui ir Vronskiui peršokus per didįjį barjerą, jojąs iš paskos karininkas čia pat pargriuvo ant galvos ir užsimušė, siaubo šnaresys nuvilnijo per visą publiką – Aleksejus Aleksandrovičius matė, kad Ana net nepastebėjo šito ir nelabai suprato, apie ką žmonės sušneko aplinkui. Jis vis dažniau ir atkakliau žiūrėjo į ją. Ana, kuri niekaip negalėjo atplėšti akių nuo lekiančio Vronskio, pajuto šaltą savo vyro žvilgsnį, įsmeigtą į ją iš šono.

Ji atsigręžė akimirką, klausiamai pažvelgė į jį ir truputį paniurusi vėl nusigręžė.

– Ak, man vis tiek, – tarytum pasakė ji vyrui ir jau daugiau nė karto nepažvelgė į jį.

Lenktynės buvo nelaimingos, iš septyniolikos raitelių griuvo ir susižeidė didesnė pusė. Lenktynėms baigiantis, visi buvo itin susijaudinę, juo labiau kad imperatorius buvo nepatenkintas.

_______________