XXV

Iš viso jojo septyniolika karininkų. Lenktynės turėjo vykti dideliu keturių varstų elipsės formos ratu priešais estradą. Tame rate buvo įtaisytos devynios kliūtys: upė, didelis dviejų aršinų aklinas barjeras priešais pačią estradą, sausas griovys, griovys su vandeniu, atskardis, airių banketė (viena iš pačių sunkiausių kliūčių), kurią sudarė žagarais nukaišiotas pylimas, o už jo – arkliui nematomas – buvo dar griovys, todėl arklys turėjo arba peršokti abi kliūtis, arba užsimušti; paskui dar du grioviai su vandeniu ir vienas sausas, – ir lenktynės baigėsi priešais estradą. Tačiau prasidėjo lenktynės ne rate, bet už šimto sieksnių į šalį nuo jo, ir šitame tarpe buvo pirmoji kliūtis – trijų aršinų pločio užtvenkta upė, kurią jojikai galėjo pagal norą arba peršokti, arba briste perbristi.

Kokius tris kartus jojikai buvo išsilygiavę, bet kiekvieną kartą išlįsdavo kieno nors arklys, ir vėl reikėdavo joti iš naujo. Pulkininkas Sestrinas, specialistas paleisti žirgus, jau pradėjo pykti, kol pagaliau ketvirtą kartą sušuko: „Pirmyn!“ – ir jojikai pasileido.

Visų akys, visų žiūronai buvo nukreipti į margą raitelių būrelį tuo metu, kai jie lygiavosi.

„Paleista! Joja!“ – pasigirdo iš visų pusių po laukimo tylos.

Ir būreliai, ir atskiri žmonės ėmė bėgioti iš vienos vietos į kitą, kad geriau matytų. Jau pačią pirmąją minutę glaudus būrelis raitelių išsitęsė, ir buvo matyti, kaip jie po du, po tris ir vienas paskui kitą artėja prie upės. Žiūrovams atrodė, kad jie pasileido visi kartu, tačiau jojikai jautė skirtumo sekundes, kurios jiems buvo labai svarbios.

Susijaudinusi ir pernelyg nervinga Fru-Fru prarado pirmąjį akimirksnį, ir keletas žirgų pasileido iš vietos anksčiau už ją, bet dar neprijojęs upės, iš visų jėgų stengdamasis sulaikyti pavadžius įtempusią savo kumelę, Vronskis lengvai pralenkė tris, ir priešakyje liko tiktai sartas Machotino Gladiatorius, kuris lygiai ir lengvai mušė taktą užpakalinėmis kojomis prieš pat Vronskį, ir dar visų priešakyje puikioji Diana, kuri nešė leisgyvį Kuzovlevą.

Pirmąsias akimirkas Vronskis dar nepajėgė suvaldyti nei savęs, nei žirgo. Ligi pirmosios kliūties – upės jis negalėjo tvarkyti arklio judesių.

Gladiatorius ir Diana jau bėgo drauge ir beveik tuo pačiu momentu: vienas du, pakilo viršum upės ir lėkte perlėkė į kitą pusę; nepastebimai, tarytum skriste skrisdama, pakilo paskui juos Fru-Fru, bet tuo pačiu metu, kada Vronskis jautėsi esąs ore, staiga jis kone po savo žirgo kojomis pamatė Kuzovlevą, kuris su Diana kapanojosi antrame upės krante (Kuzovlevas paleido pavadžius jau peršokęs kliūtį, ir jo arklys stačia galva griuvo drauge su juo). Šias smulkmenas Vronskis sužinojo vėliau, o dabar jis tiek tematė, kad stačiai po kojomis, kur turėjo stoti Fru-Fru, gali atsidurti Dianos koja arba galva. Tačiau Fru-Fru tarsi krintanti katė šuolio metu įsiręžė kojomis ir nugara ir nepalietusi Dianos nudūmė tolyn.

„O mieloji!“ – pagalvojo Vronskis,

Anapus upės Vronskis visiškai paėmė į rankas arklį ir stengėsi jį prilaikyti, ketindamas peršokti didįjį barjerą paskui Machotiną ir jau kitoje dviejų šimtų sieksnių distancijoje, kurioje nebuvo kliūčių, mėginti jį pralenkti.

Didysis barjeras buvo prieš pat caro tribūną. Imperatorius ir visas jo dvaras, ir minios žmonių – visi žiūrėjo į juos – į jį ir į Machotiną, per vieną arklį jojusį priešakyje, kai jie artėjo prie velnio (taip buvo vadinamas aklinis barjeras). Vronskis jautė tas akis, iš visų pusių įsmeigtas į jį, tačiau pats nieko nematė, tiktai savo arklio ausis ir kaklą, bėgančią jam priešais žemę, Gladiatoriaus užpakalį ir baltas kojas, kurios greitai mušė taktą jo priešakyje ir tebebuvo vis tiek pat nuo jo nutolusios. Gladiatorius pakilo, nieko neužkliudęs, mostelėjo trumpa uodega ir dingo Vronskiui iš akių.

– Bravo! – riktelėjo kažkieno balsas.

Tą pačią akimirką prieš Vronskio akis, prieš jį patį šmėstelėjo barjero lentos. Nepakeisdamas nė vieno savo judesio, jo žirgas pakilo – lentos dingo, ir tik užpakalyje kažkas trinktelėjo. Bėgančio priešakyje Gladiatoriaus įkaitintas žirgas prieš barjerą pakilo per anksti ir užpakaline kanopa jį užkliudė. Tačiau jo bėgimas nepasikeitė, ir Vronskis, gavęs į veidą gumulą purvo, suprato, kad vėl yra tiek pat atsilikęs nuo Gladiatoriaus. Jis vėl pamatė prieš save jo užpakalį, trumpą uodegą ir vėl tas pačias netolstančias, greitai mirgančias baltas kojas.

Tą patį akimirksnį, kai Vronskis pagalvojo, kad dabar reikia lenkti Machotiną, pati Fru-Fru, jau supratusi, ką jis pagalvojo, visai neraginama žymiai paspartino šuolį ir ėmė artėti prie Machotino iš pačios patogiausios pusės, nuo virvės pusės. Machotinas neužleido virvės. Vronskis tik pagalvojo, kad galima pralenkti ir iš kitos pusės, kai Fru-Fru pakeitė koją ir ėmė lenkti kaip tik šitokiu būdu. Jau pradėjęs tamsėti nuo prakaito Fru-Fru petys susilygino su Gladiatoriaus nugara. Keletą šuolių jie bėgo greta. Bet prieš pat kliūtį, prie kurios jie artėjo, Vronskis, nenorėdamas sukti didelio rato, ėmė judinti pavadžius ir greitai pačiame atskardyje pralenkė Machotiną. Prabėgom jis matė purvu aptaškytą jo veidą. Vronskiui net pasirodė, kad tasai nusišypsojo. Vronskis pralenkė Machotiną, betgi jautė, kad tasai joja įkandin, ir be paliovos girdėjo, kaip už pat jo nugaros lygiai šuoliuoja ir dar visai nepailsęs vienodais tarpais šnervėmis šnopuoja Gladiatorius.

Kitos dvi kliūtys – griovys ir barjeras – buvo lengvai įveiktos, tačiau Vronskis pradėjo arčiau girdėti šnopščiant ir šuoliuojant Gladiatorių. Jisai paragino kumelaitę ir džiaugdamasis pajuto, kad ji lengvai ėmė sparčiau bėgti, ir Gladiatoriaus kanopų garsas buvo girdėti vėl tuo pat atstumu.

Vronskis vedė lenktynes – taip jis norėjo ir taip jam buvo pataręs Kordas – ir dabar buvo tikras, kad laimės. Jo jaudinimasis, džiaugsmas ir švelnus jausmas savajai Fru-Fru vis didėjo. Jam knietė pažvelgti atgal, tačiau jis neišdrįso to padaryti ir stengėsi nuraminti save ir neraginti žirgo, norėdamas sutaupyti jam tokią jėgų atsargą, kokią – jis jautė – dar turėjo Gladiatorius. Buvo likusi viena ir pati sunkioji kliūtis, jeigu jis įveiks ją anksčiau už kitus, tai atjos pirmas. Jis artėjo prie airių banketės. Drauge su Fru-Fru jis dar iš tolo matė tą banketę, ir juodu abu drauge – jis ir žirgas – vieną akimirką buvo suabejoję. Iš arklio ausų Vronskis pastebėjo jo neryžtumą ir pakėlė rimbą, bet tučtuojau pajuto, kad abejoti nėra pagrindo: žirgas žinojo, ko reikia. Kumelaitė paspartino šuolį ir tiksliai, lygiai taip, kaip Vronskis manė, pakilo ir atsispyrusi nuo žemės atsidavė inercijos jėgai, kuri nešte pernešė ją toli už griovio; tuo pačiu taktu, lengvai ta pačia koja pradėdama Fru-Fru lėkė toliau.

– Bravo, Vronski! – pasiekė jį būrelio žmonių balsai – jis žinojo, kad čia šaukia jo pulko draugai ir bičiuliai, sustoję palei tą kliūtį; jis negalėjo nepažinti Jašvino balso, tačiau jo paties nematė.

„O mano žavioji!“ – galvojo Vronskis apie Fru-Fru, klausydamasis, kas vyksta užpakalyje. „Peršoko!“ – pagalvojo jis, išgirdęs užpakalyje šuoliuojant Gladiatorių. Beliko tik vienas, paskutinis, dviejų aršinų griovelis su vandeniu. Vronskis nė nežiūrėjo į jį, bet norėdamas atjoti kiek galima anksčiau už kitus ėmė apsukui judinti pavadžius, pakeldamas ir nuleisdamas arklio galvą į šuolio taktą. Jis jautė, kad žirgas bėga iš paskutinių jėgų; ne tik jo kaklas ir pečiai buvo šlapi, bet ir keterą, galvą, smailias ausis apšovė prakaito lašai, jis alsavo tankiai ir trumpai. Tačiau Vronskis žinojo, kad šių jėgų per akis užteks likusiems 200 sieksnių. Vien iš to, kad jis jautėsi arčiau žemės, ir dar iš ypatingo judesių lengvumo Vronskis žinojo, kaip smarkiai pagreitino bėgimą jo žirgas. Griovelį jis lėkte perlėkė, tarytum nepastebėjęs jo. Perskrido jį nelyginant paukštis; bet tuo metu Vronskis baisėdamasis pajuto, kad nesuspėjęs sekti arklio judesių jis pats, nesuprasdamas kaip, padarė bjaurų, nedovanotiną dalyką – nusileido ant balno. Ūmai jo padėtis pasikeitė, ir jis suprato, kad įvyko kažkas šiurpulinga. Vronskis dar negalėjo suvokti, kas atsitiko, kai jau prie pat jo šmėstelėjo baltos sarto eržilo kojos, ir Machotinas greitai pralėkė šuoliais pro jį. Vronskis viena koja palietė žemę, ir jo arklys kniubo ant tos kojos. Jisai vos suspėjo ištraukti iš kilpos koją, kai sunkiai kriokdama kumelė griuvo ant vieno šono ir veltui timpčiodama savo laibą, prakaituotą kaklą stengėsi atsikelti, bet tik spurdėjo žemėje prie jo kojų nelyginant pašautas paukštis. Nevykęs Vronskio judesys nulaužė arkliui stuburą. Bet jis suprato tai daug vėliau. Dabar matė tik tiek, kad Machotinas greitai tolsta, o jis pats svirduliuodamas stovi vienas ant purvinos nejudamos žemės, o priešais jį, sunkiai alsuodama, guli Fru-Fru ir palenkusi į jį galvą žiūri savo žavia akimi. Vis dar nesuprasdamas, kas atsitiko, Vronskis traukė arklį už pavadžių. Kumelaitė vėl it žuvelė suspurdėjo, girgždindama balno sparną, ištiesė priešakines kojas, tačiau, nepajėgdama pakelti užpakalio, tuojau ėmė svyruoti ir vėl pargriuvo ant šono… Aistros subjaurotu veidu, išblyškęs, virpančiu smakru, Vronskis spyrė arkliui kulnu į pilvą ir vėl ėmė traukti už pavadžių. Bet kumelė nejudėjo, tik, įbedusi šnerves į žemę, žiūrėjo į šeimininką savo iškalbingu žvilgsniu.

– A-a-a! – sumykė Vronskis, susiėmęs už galvos. – A-a-a! Ką aš padariau! – suriko jis. – Ir lenktynes pralaimėjau! Ir pats esu kaltas, gėdingai, nedovanotinai! Ir šitas nelaimingas, mielas, pražudytas arklys! A-a-a! Ką aš padariau!

Prie jo bėgo žmonės, daktaras ir felčeris, jo pulko karininkai. Deja, jis jautėsi esąs visiškai sveikas. Arklys susilaužė nugarkaulį, ir buvo nutarta jį nušauti. Vronskis negalėjo atsakinėti klausinėjamas, negalėjo su niekuo kalbėti. Jis apsisuko ir nepakėlęs nukritusios nuo galvos kepurės ėjo iš hipodromo, pats nežinodamas kur. Jis jautėsi nelaimingas. Pirmą kartą gyvenime patyrė pačią sunkiausią nelaimę, nepataisomą ir tokią, dėl kurios pats buvo kaltas.

Jašvinas su kepure pasivijo jį, palydėjo ligi namų, ir po pusvalandžio Vronskis atsipeikėjo. Tačiau šitų lenktynių atsiminimas ilgam paliko jo sieloje kaip visų sunkiausias ir skaudžiausias atsiminimas jo gyvenime.