V

Po pusryčių Levinas pateko į pradalgę jau ne senoje vietoje, o tarp juokdario senio, kuris pasikvietė jį kaimynu, ir jauno kaimiečio, tik rudenį vedusio ir išėjusio pjauti pirmą vasarą.

Senis, tiesiai laikydamasis, ėjo priešakyje, lygiai ir plačiai traukdamas iškreiptas kojas, tiksliai mosuodamas dalgiu (atrodė, kad daryti šitai jam nebuvo sunkiau, negu mosuoti rankomis einant), lyg žaisdamas, guldė lygią aukštą pradalgę. Tarytum ne jis, o aštrus dalgis pats vienas šniojo sultingą žolę.

Užpakaly Levino pjovė jaunasis Miška. Jis taip stengėsi, kad jo maloniame jauname veide, šviežios žolės grįžtele aprištais plaukais, dirbo kiekvienas raumuo, tačiau vos tik kas pažvelgdavo į jį, vyrukas šypsodavosi. Jis, matyt, veikiau buvo pasiryžęs mirti, negu prisipažinti, kad jam sunku.

Levinas traukė tarp judviejų. Pjauti per pačią kaitrą jam atrodė ne taip sunku. Gausus prakaitas vėsino jį, o saulė, kepinanti nugarą, galvą ir atraitotą ligi alkūnės ranką, stiprino jį ir atkaklų pasiryžimą dirbti; vis dažniau ir dažniau užeidavo valandėlių, kada jis tarsi netekdavo nuovokos, ir tada galėdavai negalvoti apie tai, ką veiki. Dalgis pats vienas pjaudavo. Tai buvo laimingos valandėlės. Dar džiaugsmingesnės būdavo valandėlės, kada senis, priėjęs prie upės pradalgių gale, tankia šlapia žole nusišluostydavo dalgį, paskalaudavo jo plieną vėsiame upės vandenyje, pasisemdavo pustyklės makštimi vandens ir pavaišindavo Leviną.

– Nagi, mano girelės! A, gardi? – sakydavo jis mirkteldamas.

Ir iš tikrųjų Levinas niekuomet nebuvo ragavęs tokio gėrimo kaip šiltas vanduo su plūduriuojančiais žalėsiais ir surūdijusios skardos prieskoniu. Ir tuojau po to prasidėdavo tasai palaimintas pasivaikščiojimas lėtu žingsniu, uždėjus ranką ant dalgikočio, kada galėjai nusišluostyti žliaugiantį prakaitą, atsikvėpti pilna krūtine ir peržvelgti visą nusidriekusią pjovėjų virtinę bei visa tai, kas dedasi aplinkui, miške ir lauke.

Juo ilgiau Levinas pjovė, juo dažniau ir dažniau jautė tas užsimiršimo valandėles, kada jau ne rankos mojavo dalgiu, o pats dalgis paskui save traukė save jaučiantį, gyvybės pilną kūną, ir darbas lyg kokiais burtais pats savaime taisyklingai ir tiksliai darėsi, apie jį visiškai nė negalvojant. Tai būdavo pačios laimingiausios valandėlės.

Sunku būdavo tik tuomet, kai reikėdavo nutraukti šį beveik jau nesąmoningą judesį ir galvoti, kai tekdavo apipjauti kemsą arba neišravėtas arkliarūgštes. Senis tai darydavo lengvai. Pasitaikydavo kemsas – jis pakeisdavo judesį ir čia dalgio papenčiu, čia jo galu trumpučiais kirčiais apkapodavo jį iš abiejų pusių. Darydamas tai, senis žiūrinėjo ir stebėjo visa, kas dedasi prieš jį; čia jis nuskindavo kardelį, suvalgydavo jį arba pavaišindavo Leviną, čia dalgio smaigaliu numesdavo šalin šakutę, čia apžiūrėdavo putpelės gūžtelę, iš kurios po pat dalgiu išlėkdavo patelė, čia gaudydavo pasitaikiusią pakeliui gyvatę, lyg šakute iškėlęs ją dalgiu, parodydavo Levinui ir nusviesdavo šalin.

Tiek Levinui, tiek jaunam vyrukui jo užpakalyje būdavo sunku šitaip keisti judesius. Juodu abu, visą laiką vienodai įsiręžę, įtemptai dirbo savo darbą ir nepajėgdavo pakeisti judesio bei kartu stebėti, kas yra priešais juos.

Levinas nejautė, kaip eina laikas. Jeigu jo būtų kas paklausęs, kiek laiko jis pjauna, būtų pasakęs, kad pusvalandį, – nors jau buvo apypietė. Pradėdamas naują pradalgę, senis atkreipė Levino dėmesį į mergaites ir berniukus, kurie iš visų pusių, vos pastebimi per aukštą žolę, keliu traukė pjovėjų link, nešdami duonos ryšulėlius ir skudurais užkimštus giros ąsotėlius, nutempusius jiems rankutes.

– Aure, vabalai atrėplioja, – tarė senis, rodydamas į juos. Pridėjęs prie kaktos ranką, jis pažvelgė į saulę.

Išvarius dar po dvi pradalges, senis sustojo.

– Na, pone, pietūs! – tarė jis ryžtingai. Priėję upę pjovėjai per pradalges patraukė prie rudinių, kur susėdę jų laukė pietus atnešę vaikai. Kaimiečiai susimetė – tolimieji po vežimais, artimieji – po žilvičio krūmu, kurį apmėtė žole.

Levinas atsisėdo šalia jų; joti namo jis nenorėjo.

Pono seniai jau niekas nebesivaržė. Pjovėjai ruošėsi pietauti. Vieni prausėsi, jauni vyrukai maudėsi upėje, kiti rinkosi vietą poilsiui, atrišinėjo duonos krepšelius ir kimšo giros ąsotėlius. Senis prisitrupino dubenėlį duonos, šaukšto kotu sumaigė ją, iš pustyklės makšties įpylė vandens, dar atsiriekė duonos ir pabarstė druska, tada atsigręžė į rytus ir ėmė melstis.

– Nagi, pone, mano mutinio, – pasiūlė jis, klaupdamasis priešais dubenį.

Mutinys buvo toks skanus, jog Levinas apsigalvojo ir nejojo namo pietų. Jis papietavo su seniu ir įsikalbėjo su juo apie jo namų reikalus, labai gyvai domėdamasis jais, papasakojo jam visus savo reikalus ir visas aplinkybes, kurios galėjo būti įdomios seniui. Levinas jautėsi daug artimesnis jam negu savo broliui ir nejučiomis šypsojosi iš savo simpatijos šitam žmogui. Kai senis vėl atsistojo, pasimeldė ir atsigulė čia pat po krūmu, pasidėjęs po galva žolės, Levinas pasekė jo pavyzdžiu. Nepaisydamas lipnių, saulėje įžūlių musių ir vabalėlių, kutenančių jo prakaituotą veidą bei kūną, tučtuojau užmigo ir pabudo tik tada, kai saulė jau buvo užslinkusi į kitą krūmo pusę ir ėmė jį siekti. Senis jau seniai nemiegojo ir sėdėdamas plakė jauniems vyrukams dalgius.

Levinas apsidairė aplinkui ir nepažino vietos: taip viskas buvo pasikeitę. Didžiulis lankos plotas buvo nupjautas, ir jau kvepiančios pradalgės žvilgėjo kažkaip naujai, ypatingai įstrižuose vakaro saulės spinduliuose. Ir apipjauti aplinkui krūmai prie upės, ir pati upė, pirma nematoma, o dabar plienu spindinčiais vingiais, ir sujudę, sukrutę žmonės, ir stati žolės siena toje lankos vietoje, kuri dar buvo nenupjauta, ir vanagai, sklandą viršum apnuogintos lankos, – visa tai buvo visiškai nauja. Nubudęs Levinas ėmė galvoti, kiek nupjauta ir kiek dar galima nupjauti šiandien.

Kaip keturiasdešimt dviejų vyrų, buvo nudirbta nepaprastai daug. Visa didelė lanka, kurią baudžiavos laikais dvi dienas pjaudavo trisdešimt dalgių, buvo jau nupjauta. Nenupjauti beliko tik kampai, kur pradalgės bus trumpos. Bet Levinas norėjo kiek galima daugiau nupjauti šiandien, ir buvo pikta, kad saulė taip greitai leidžiasi. Jis nejuto jokio nuovargio; jis tiktai norėjo dar ir dar, kuo greičiau ir kiek galima daugiau nudirbti.

– O kaip tu manai, ar dar nupjautume Maškos Kauprę, ką? – tarė jis seniui.

– Kaip Dievas duos, saulė nebeaukštai. Nebent degtinėlės vyrams?

Per pusdienius, visiems vėl susėdus ir rūkantiesiems užsirūkius, senis paskelbė vyrams, kad „Maškos Kauprę nupjausime – degtinės bus“.

– Ko čia nenupjausi! Pradėk, Titai! Beregint nušniosime! Pavalgysi naktį. Pradėk! – pasigirdo balsai, baigdami valgyti duoną, pjovėjai skubėjo pradėti naują pradalgę.

– Na, vyrai, laikykitės! – tarė Titas ir beveik risčia leidosi pirmas.

– Greičiau, greičiau! – ragino senis, skubėdamas paskui jį ir lengvai jį pasivydamas. – Įkirsiu į kulną! Saugokis!

Tiek jauni, tiek seni pjovė tarytum lenktyniaudami. Betgi ir labai skubėdami žolės negadino, ir pradalgės klojosi taip pat švariai ir vienodai. Pasilikęs kampe sklypelis buvo nušluotas per penkias minutes. Dar paskutiniai pjovėjai baigė savo pradalges, o pirmutiniai jau siautėsi rudines ant pečių ir skersai kelią traukė į Maškos Kauprę.

Saulė jau artėjo prie medžių, kai jie, tarškindami pustyklių makštis, įėjo į Maškos Kauprės raguvą pamiškėje. Daubos viduryje žolė buvo ligi juostos, minkšta ir švelni, tanki, vietomis tarp medžių joje margavo kūpoliai.

Trumpai pasitarus – ar išilgai, ar skersai pjauti – Prochoras Jermilinas, taip pat žinomas pjovėjas, didžiulis, juosvas mužikas, išėjo pirmuoju. Jis išvarė pradalgę, apsigręžė ir užvertė ant jos kitą, ir visi ėmė lygiuotis paskui jį, eidami pakalnėn dauba ir į kalną prie pačios pamiškės. Saulė užlindo už miško. Rasa jau krito, pjovėjai tik ant kalvelės buvo saulėje, o slėnumoje, kur kilo garas, ir anoje pusėje ėjo vėsioje rasotoje paunksmėje. Darbas virte virė.

Sodriai žvangą dalgiai klojo į storas pradalges aitriai kvepiančią žolę. Grūsdamiesi iš visų pusių į trumpas eiles, barškindami pustyklių makštis, pjovėjai ragino vienas kitą, ir buvo girdėti, kaip skimbčioja susidūrę dalgiai, kaip jie pustomi čerškia į pustykles, kaip linksmai šūkčioja vyrai.

Levinas tebepjovė tarp jaunojo vyruko ir senio. Senis, jau vėl apsivilkęs kailine striuke, tebedirbo lengvai, buvo toks pat linksmas ir nesiliovė juokavęs. Miške nuolat pasitaikydavo sultingoje žolėje išputusių lepšių, kuriuos nupjaudavo dalgiai. Senis, pamatęs grybą, kiekvieną kartą pasilenkdavo, pakeldavo ir įsidėdavo jį į antį. „Bus senei lauktuvių“, – sakydavo jis.

Nors ir labai buvo lengva pjauti šlapią, silpną žolę, vis dėlto sunku būdavo leistis žemyn ir kopti stačiais daubos šlaitais. Tačiau seniui tai buvo nė motais. Vis taip pat mosuodamas dalgiu, savo mažu, tvirtu, didelėmis vyžomis apautų kojų žingsneliu jis iš lėto užlipdavo į kriaušį. Nors jam virpėjo visas kūnas ir kelnės, nusmukusios žemiau marškinių, bet nepalikdavo nė vienos žolelės, nė vieno grybo ir vis taip pat juokavo su kaimiečiais bei Levinu. Levinas pjovė paskui jį ir dažnai pagalvodavo, kad pats būtinai pargrius, bekopdamas su dalgiu į tokį staigų kauburį, kur ir be dalgio sunku įlipti, bet įlipdavo ir darydavo, kas reikia. Levinas jautė, jog kažkokia išorinė jėga jį stumte stumia.