XXXIII

Kiti susipažino ir su ponia Štal, ir toji pažintis drauge su Varenkos bičiulyste ne tik jai darė didelę įtaką, bet ir guodė jos sielvartą. Dėl šitos pažinties jai atsivėrė visiškai naujas pasaulis, kuris neturėjo nieko bendro su jos praeitimi ir teikė jai paguodos, – kilnus ir puikus pasaulis, iš kurio aukštumos ramiai buvo galima žiūrėti į tą praeitį. Ji suprato, kad, be instinktyvaus gyvenimo, kuriam ligi šiol buvo atsidavusi Kiti, yra dar dvasinis gyvenimas. Šitą gyvenimą atvėrė tikėjimas, tačiau tikėjimas, nieko bendro neturįs su tuo, kurį iš mažens pažino Kiti ir kuris reiškėsi tuo, kad ji eidavo klausyti mišių bei vakarinių pamaldų į Našlių Namus, kur galėdavo sutikti pažįstamų, ir, dvasininko padedama, mokėsi atmintinai šventraščio tekstų slavų kalba; tai buvo kilni, slėpininga, taurių minčių bei jausmų sukelianti religija, kuria galima buvo tikėti ne tik todėl, kad taip liepta, bet kurią buvo galima ir mylėti.

Kiti visa tai sužinojo ne iš žodžių. Madam Štal kalbėjosi su Kiti kaip su mielu vaiku, kuriuo gėriesi kaip savo jaunystės atsiminimu, ir tik vieną kartą užsiminė, kad visose žmonių nelaimėse paguodą teikia vien tik meilė ir tikėjimas ir kad nėra tokio sielvarto, nors ir menkiausio, kurio neužjaustų Kristus, – ir tuojau nukreipė kalbą kitur. Tačiau Kiti iš kiekvieno jos judesio, iš kiekvieno žodžio, kiekvieno dangiško, anot Kiti, jos žvilgsnio ir ypač iš visos jos gyvenimo istorijos, kurią jai papasakojo Varenka, – iš viso to ji patirdavo tai, „kas svarbu“ ir ko ji ligi šiol nežinojo.

Tačiau kad ir koks buvo kilnus madam Štal būdas, kad ir kokia jaudinanti visa jos istorija, kad ir kokia tauri ir maloni jos kalba, Kiti nejučiomis pastebėjo tokių madam Štal bruožų, kurie jai atrodė keisti. Ji pastebėjo, kad, klausinėdama apie jos gimines, madam Štal niekinamai šyptelėjo, nors šitai buvo priešinga krikščioniškajam gerumui. Be to, radusi kartą pas ją katalikų dvasininką, Kiti pastebėjo, kad madam Štal rūpestingai laiko savo veidą lempos gaubto šešėlyje ir ypatingai šypsosi. Kad ir kokie menki buvo tie du pastebėjimai, vis dėlto jie stebino Kiti, ir ji ėmė abejoti dėl madam Štal. Bet užtat Varenka, vieniša, neturinti nei giminių, nei bičiulių, visada liūdna ir nusivylusi, nieko netrokštanti, nieko nepasigendanti, buvo toji tobulybė, apie kurią Kiti tik galėjo svajoti. Stebėdama Varenką, ji suprato, kad pakanka tik užmiršti save ir mylėti kitus, ir būsi rami, laiminga ir žavi. Ir Kiti norėjo būti tokia. Aiškiai dabar supratusi, kas yra visų svarbiausia, Kiti ne tik žavėjosi tuo, bet tučtuojau visa siela atsidavė tam naujam prieš ją atsivėrusiam gyvenimui. Iš Varenkos pasakojimų, ką daro madam Štal ir kitos moterys, kurių vardus ji pasakė, Kiti jau susidarė būsimojo savo gyvenimo planą. Ji, kaip ir ponios Štal dukterėčia Aline, apie kurią jai daug pasakojo Varenka, visur, kur tik gyvens, ieškos nelaimingųjų, kiek galėdama padės jiems, dalys jiems Evangeliją, skaitys Evangeliją ligoniams, nusikaltėliams, mirštantiesiems. Ypač žavėdavosi Kiti galvodama, kaip ji, sekdama Aline pavyzdžiu, skaitys Evangeliją nusikaltėliams. Tačiau apie visa tai Kiti svajodavo slapčiomis, nieko nesakydama nei motinai, nei Varenkai.

Beje, laukdama to meto, kada galės plačiai vykdyti savo planus, Kiti ir dabar kurorte, kur buvo tiek ligonių ir nelaimingųjų, lengvai rado progą vykdyti savo naujas gyvenimo taisykles, sekdama Varenkos pavyzdžiu.

Iš pradžių kunigaikštienė tik pastebėjo, kad Kiti smarkiai veikia jos engouement, kaip ji vadino, ponia Štal ir ypač Varenka. Ji matė, kad Kiti ne tik mėgdžioja Varenkos elgesį, bet nejučiom mėgdžioja ir jos eigastį, kalbą, jos įprotį mirkčioti akimis. Bet vėliau kunigaikštienė pastebėjo, kad jos duktė ne tik susižavėjusi, bet kad jos sieloje vyksta kažkoks dvasinis perversmas.

Kunigaikštienė matė, kad vakarais Kiti skaito prancūzišką Evangeliją, kurią jai padovanojo ponia Štal, nors anksčiau to nedarydavo; kad ji vengia savo pažįstamų iš aukštuomenės tarpo ir bendrauja su Varenkos globojamais ligoniais, ypač su viena varginga sergančio tapytojo Petrovo šeima. Kiti, matyt, didžiavosi, eidama šioje šeimoje gailestingosios sesers pareigas. Visa tai buvo gera, ir kunigaikštienė tam nesipriešino, juo labiau kad Petrovo žmona buvo visiškai padori moteris ir princesė, pastebėjusi Kiti veiklą, gyrė ją, vadindama angelu ramintoju. Visa tai būtų buvę labai gera, jeigu nebūtų nesaikinga. O kunigaikštienė matė, kad jos duktė jau per toli eina, ir pasakė jai.

– Il ne faut jamais rien outrer34, – sakydavo ji dukrai.

Tačiau duktė jai nieko neatsakydavo, ji tik galvojo, kad negalima kalbėti apie nesaikingumą krikščioniškame darbe. Argi galima būti nesaikingam vykdant įsakymą, kuris liepia atgręžti antrą skruostą, jei smogiama į vieną, ir atiduoti marškinius, jei nuvelkamas apsiaustas? Bet kunigaikštienei nepatiko tasai nesaikingumas, o dar labiau nepatiko, kad Kiti (o ji tą jautė) nenori atverti jai visos savo sielos. Iš tikrųjų Kiti slėpė nuo motinos savo naująsias pažiūras ir jausmus. Slėpė ne dėl to, kad nebūtų gerbusi ar mylėjusi savo motinos, bet tik dėl to, kad tai buvo jos motina. Kiekvienam kitam ji būtų juos atvėrusi greičiau negu motinai.

– Kažkodėl Ana Pavlovna seniai buvo pas mus, – pasakė kartą kunigaikštienė apie Petrovą. – Aš kviečiau ją. O ji kažko nepatenkinta.

– Ne, aš nepastebėjau, maman, – nukaitusi tarė Kiti.

– Tu seniai pas juos buvai?

– Rytoj mes ruošiamės padaryti iškylą į kalnus, – atsakė Kiti.

– Ką gi, važiuokite, – atsakė kunigaikštienė, žiūrėdama į sumišusį dukters veidą ir stengdamasi įspėti, ko ta sumišo.

Tą pačią dieną atėjo Varenka pietų ir pranešė, kad Ana Pavlovna apsigalvojo ir nevažiuos rytoj į kalnus. Ir kunigaikštienė pastebėjo, jog Kiti vėl nuraudo.

– Kiti, ar neatsitiko tau su Petrovais kokių nemalonumų? – paklausė kunigaikštienė, kai jiedvi likosi vienos. – Kodėl ji nebesiunčia pas mus vaikų ir pati nesilanko?

Kiti atsakė, kad tarp jų nieko neatsitikę ir kad ji visiškai nesuprantanti, kodėl Ana Pavlovna tarytum ja nepatenkinta. Kiti pasakė tikrą teisybę. Ji nežinojo, kodėl Ana Pavlovna pasikeitė, bet numanė. Ji spėjo tokį dalyką, kurio negalėjo pasakyti motinai, kurio nesakė nė pačiai sau. Tai buvo vienas iš tų dalykų, kuriuos žinai, bet negali pasakyti net pačiai sau, taip baisu ir gėda būtų apsirikti.

Vėl ir vėl ji tikrino atmintyje visus savo santykius su ta šeima. Kiti prisimindavo, kokiu naiviu džiaugsmu nušvisdavo apvalus geraširdiškas Anos Pavlovnos veidas, kai jos susitikdavo, prisimindavo, kaip jos slapčiomis kalbėdavosi apie ligonį, susimokydavo, kaip atitraukti jį nuo darbo, kuris jam buvo uždraustas, ir išsivesti jį pasivaikščioti, prisimindavo, koks prisirišęs prie jos jaunesnysis berniukas, kuris ją vadino „mano Kiti“ ir nenorėdavo be jos eiti gulti. Kaip visa buvo gera! Paskui ji prisiminė labai liesą Petrovo figūrą ilgu kaklu, rudą jo surdutą, retus garbanotus plaukus, klausiamas žydras akis, kurios iš pradžių atrodė Kiti tokios baisios, prisiminė, kaip liguistai jis stengdavosi atrodyti žvalus ir linksmas, būdamas su ja. Kiti prisiminė, kaip iš pradžių jai būdavo sunku įveikti tą pasibjaurėjimą, kurį jinai jautė jam, kaip ir visiems džiovininkams, ir kiek turėdavo vargo, kol sugalvodavo, ką jam pasakyti. Ji prisiminė, kaip nedrąsiai, graudžiai žiūrėdavo Petrovas į ją ir kaip keistai ji jausdavosi: jai būdavo ir gaila jo, ir nesmagu, bet pagaliau taip malonu žinoti, kad ji atlieka gerą darbą. Kaip visa tai buvo gera! Tačiau taip buvo tik iš pradžių. O prieš keletą dienų viskas netikėtai suiro. Ana Pavlovna, susitikusi su Kiti, būdavo nenatūraliai mandagi ir nenuleisdavo akių nuo jos ir savo vyro.

Nejaugi Ana Pavlovna dėl to jai atšalo, kad jos vyras taip susijaudindavo ir nudžiugdavo, matydamas ateinant Kiti?

„Taip, – prisiminė ji, – Ana Pavlovna elgėsi kažkaip nenatūraliai, ir tai visai nesiderino su jos širdies gerumu, kai ji užvakar apmaudžiai pasakė: „O jis vis laukė jūsų, nenorėjo be jūsų gerti kavos, nors baisiai buvo nusilpęs.“

„Taip, gal jai nemalonu buvo ir tai, kad aš padaviau jam pledą. Visa tai taip paprasta, bet jis buvo toks sumišęs, taip ilgai dėkojo, kad ir man pasidarė nesmagu. O paskui tas mano portretas, kurį jis taip gerai nutapė. O svarbiausia – jis taip švelniai žvelgė į mane sumišęs! Taigi, taigi, taip ir yra! – pakartojo Kiti pasibaisėdama. – Ne, taip negali, neturi būti! Man taip gaila jo!“ – tuojau pat tarė ji sau.

Šitos abejonės nuodijo jos naujojo gyvenimo žavesį.

_______________