X

– Kiti man rašo, kad ji labiau už viską trokšta vienumos ir ramybės, – tarė Doli, abiem patylėjus.

– O kaip jos sveikata, ar pagerėjo? – jaudindamasis paklausė Levinas.

– Ačiū Dievui, ji visai pasitaisė. Aš niekuomet netikėjau, kad ji būtų turėjusi plaučių ligą.

– Ak, aš labai džiaugiuosi! – tarė Levinas, ir Doli pastebėjo kažką graudaus, bejėgiško jo veide tuo metu, kai jis pasakė šituos žodžius ir tylėdamas žiūrėjo į ją.

– Klausykite, Konstantinai Dmitričiau, – tarė jam Darja Aleksandrovna, geraširdiškai ir truputį pajuokiamai šypsodamasi, – už ką jūs pykstate ant Kiti?

– Aš? Aš nepykstu, – tarė Levinas.

– Ne, pykstate. Kodėl jūs neužsukote nei pas mus, nei pas juos, kai buvote Maskvoje?

– Darja Aleksandrovna, – tarė jis, visas išraudęs, – aš net stebiuosi, kad jūs, būdama tokia gera, nejaučiate šito. Kaip jums stačiai negaila manęs, jūs juk žinote…

– Ką žinau?

– Žinote, kad aš buvau pasipiršęs, o ji atsisakė už manęs tekėti, – tarė Levinas, ir visas tas švelnus jausmas, kuris jam prieš akimirką buvo pabudęs, jo sieloje virto pagieža už įžeidimą.

– Kodėl jūs manote, kad aš žinau?

– Todėl, kad visi žino.

– Na jau, jūs klystate – aš nežinojau, nors ir numaniau.

– A! Tai dabar žinote.

– Aš tik žinojau, kad ją kažkas baisiai kankino, ji prašė niekuomet nekalbėti apie tai. O jeigu ji nepasakė man, tai su niekuo apie tai nekalbėjo. Kas gi tarp jūsų buvo? Pasakykite man.

– Aš pasakiau, kas buvo.

– Kada?

– Kai buvau paskutinį kartą pas jus.

– O žinote, ką aš jums pasakysiu, – tarė Darja Aleksandrovna, – man jos labai gaila. Jūs kenčiate tiktai dėl išdidumo…

– Galbūt, – atsakė Levinas, – bet…

Darja Aleksandrovna pertraukė jį.

– Bet jos, vargšelės, man labai gaila. Dabar aš viską suprantu.

– Na, Darja Aleksandrovna, jūs man atleiskite, – tarė jis stodamasis. – Sudie, Darja Aleksandrovna, ligi pasimatymo.

– Ne, palaukite, – sulaikė griebdama jam už rankovės. – Palaukite, sėskitės.

– Susimildama, susimildama, nekalbėkite apie tai, – prašė jis, sėsdamasis ir kartu jausdamas, kad jo širdyje pradeda atgyti viltis, kuri jam atrodė palaidota,

– Jeigu aš jūsų nemylėčiau, – tarė Darja Aleksandrovna, ir ašaros pasirodė jai akyse, – jeigu jūsų nepažinčiau, kaip pažįstu…

Jausmas, kuris atrodė jau nebegyvas, vis labiau ir labiau ėmė atgyti, stiprėti ir skverbtis į Levino širdį.

– Taip, aš dabar viską supratau, – kalbėjo Darja Aleksandrovna. – Jūs negalite šito suprasti. Jūs, vyrai, esate laisvi ir patys renkatės, ir jums visuomet aišku, ką mylite. O merginą moteriškas, mergiškas drovumas verčia laukti, ji mato vyrus iš tolo ir visu kuo aklai tiki, todėl mergina kartais gali patirti tokį jausmą, kada pati nežino, ką atsakyti.

– Taip, jeigu širdis nieko nesako…

– Ne, širdis sako, bet jūs pagalvokite: jūs, vyrai, domitės mergina, lankotės namuose, susiartinate, tyrinėjate, lūkuriuojate, ar rasite tai, ką mylite, ir paskui, jau įsitikinę, kad mylite, pasiperšate…

– Na, čia ne visai taip.

– Vis tiek, jūs pasiperšate, kada jūsų meilė pribrendusi arba kada jūs iš dviejų pasirenkate kurią nors vieną. O merginos neklausiama. Norima, kad ji pati rinktųsi, bet ji negali rinktis ir tiktai atsako: taip ar ne.

„Taip, rinktis arba mane, arba Vronskį“, – pagalvojo Levinas, ir beatgyjąs jo sieloje numirėlis vėl numirė ir tik sunkiai slėgė jam širdį.

– Darja Aleksandrovna, – pratarė Levinas, – šitaip žmonės renkasi drabužius ar kokį pirkinį, bet ne meilę. Ji pasirinko, ir juo geriau… Ir pakartoti nebegalima.

– Ak, tas išdidumas, tas išdidumas! – tarė Darja Aleksandrovna, tarytum niekindama jį dėl to jausmo, kuris toks netaurus, palyginti su anuo kitu jausmu, kurį pažįsta vienos tik moterys. – Tada, kai jūs piršotės Kiti, jos padėtis buvo tokia, kad ji negalėjo griežtai pasisakyti. Ji svyravo. Svyravo: jūs ar Vronskis. Jį Kiti matydavo kasdien, o jus seniai buvo mačiusi. Sakykim, jeigu ji būtų vyresnė… Aš, pavyzdžiui, ja dėta, nebūčiau svyravusi. Jis man visuomet buvo bjaurus, šitaip ir baigėsi.

Levinas atsiminė, ką jam atsakė Kiti. Ji pasakė: Ne, šito negali būti…

– Darja Aleksandrovna, – tarė jis šaltai, – aš vertinu jūsų pasitikėjimą manimi; aš manau, kad jūs klystate. Bet ar mano tiesa, ar ne mano, tasai išdidumas, kurį jūs taip niekinate, visiškai neleidžia man galvoti apie Kateriną Aleksandrovną, jūs suprantate, visiškai neleidžia.

– Aš tiktai viena dar pasakysiu: jūs suprantate, kad aš kalbu apie seserį, kurią myliu kaip savo vaikus. Aš nesakau, kad jinai jus myli, bet tik norėjau pasakyti, kad jos neigiamas atsakymas tokiu momentu nieko neįrodo.

– Aš nežinau! – pašokęs tarė Levinas. – Kad jūs žinotumėt, kaip man skaudu jūsų klausytis! Tai lygiai taip, jeigu numirtų jūsų kūdikis, o jums sakytų: ak, jis būtų toks ir toks, būtų galėjęs gyventi, jūs būtumėte juo džiaugusis. Bet jis mirė, mirė, mirė…

– Koks jūs juokingas, – tarė Darja Aleksandrovna, liūdnai šypsodamasi, nors Levinas jaudinosi. – Taip, aš dabar vis labiau ir labiau suprantu, – kalbėjo ji susimąsčiusi. – Tai jūs neatvažiuosite pas mus, kai čia bus Kiti?

– Ne, neatvažiuosiu. Suprantama, aš nevengsiu Katerinos Aleksandrovnos, bet, kiek galėsiu, stengsiuosi nesusitikti ir nedaryti jai nemalonumo.

– Jūs labai juokingas, – pakartojo Darja Aleksandrovna, švelniai žiūrėdama jam į veidą. – Na, gerai, tebūnie taip, lyg mes būtume nieko apie tai nekalbėję. Ko atėjai, Tania? – prancūziškai paklausė Darja Aleksandrovna įėjusios mergaitės.

– Kur mano kastuvėlis, mama?

– Aš kalbu prancūziškai, ir tu taip atsakyk.

Mergaitė norėjo pasakyti, bet užmiršo, kaip prancūziškai „kastuvėlis“. Motina jai padėjo prisiminti ir paskui taip pat prancūziškai pasakė, kur surasti kastuvėlį. Ir tas Levinui pasirodė nemalonu.

Dabar viskas Darjos Aleksandrovnos namuose jam atrodė nebe taip miela kaip pirma, net ir jos vaikai neatrodė tokie mieli.

„Ir kam ji kalba su vaikais prancūziškai? – pagalvojo jis. – Kaip nenatūralu ir nenuoširdu! O vaikai tai jaučia. Išmokysi prancūziškai ir atpratinsi nuo nuoširdumo“, – galvojo jis sau vienas, nežinodamas, kad Darja Aleksandrovna visa tai jau dvidešimt kartų buvo pergalvojusi ir vis dėlto jai atrodė, kad reikia šitaip mokyti savo vaikus, nors jų nuoširdumui gal tas ir pakenks.

– Kurgi jums skubėti! Pabūkite!

Levinas pasiliko ligi arbatos, bet visas jo linksmumas buvo dingęs, ir jis jautėsi nesmagiai.

Po arbatos jis išėjo į priemenę ir liepė kinkyti arklius, o sugrįžęs rado Darją Aleksandrovną susijaudinusią, suerzintu veidu ir su ašaromis akyse. Tuo metu, kai Levinas buvo išėjęs, vienas įvykis staiga suardė Darjai Aleksandrovnai visą jos šiandieninę laimę ir pasididžiavimą vaikais. Griša ir Tania susipešė dėl sviedinio. Darja Aleksandrovna, išgirdusi vaikų kambaryje riksmą, išbėgo ir užtiko juodu baisius. Tania buvo įsikibusi Grišai į plaukus, o pastarasis pykčio perkreiptu veidu mušė ją kumščiais, kur pakliuvo. Kažkas nutrūko Darjos Aleksandrovnos širdyje, tai pamačius. Lyg kokia tamsa uždengė jai gyvenimą: ji suprato, kad tie jos vaikai, kuriais taip didžiavosi, yra ne tik patys paprasčiausi, bet net negeri, blogai išauklėti vaikai, turį grubių, žvėriškų polinkių, pikti vaikai.

Ji apie nieką kita negalėjo kalbėti ir galvoti ir negalėjo nepapasakoti Levinui savo nelaimės.

Levinas matė, kad ji nelaiminga, ir pasistengė nuraminti ją sakydamas, kad tai nieko blogo neįrodo, kad visi vaikai pešasi, bet Levinas, taip kalbėdamas, širdyje galvojo: „Ne, aš su savo vaikais nesimaivysiu ir prancūziškai nekalbėsiu, mano bus ne tokie vaikai; tik nereikia vaikų gadinti, jų žaloti, ir jie bus žavūs vaikai. Taip, mano bus ne tokie vaikai.“

Jis atsisveikino ir išvažiavo, ir Darja Aleksandrovna jo nebedraudė.