1572 m. kovas Čatsvortas Besė

Esu kviečiama pasimatyti su savo vyru, jo advokatu ir jo prievaizdu jo asmeniniame kambaryje oficialiame susitikime. Jo advokatas ir klerkai atvyko iš Londono, aš turiu savo vyriausiąjį klerką, kad man patartų. Apsimetu, jog nieko nesuprantu; tačiau žinau, ką visa tai reiškia. Aš to laukiau visas savaites, kai Hovardą paskelbė kaltu, ir mano lordas tyliai grįžo namo.

Mano sutuoktinis tarnavo karalienei kaip bet kuris vyras tarnautų, tačiau net po nuosprendžio, kurio ji norėjo, jo neapdovanojo. Jis gali būti Anglijos perų teismo pirmininkas, tačiau didis lordas jis tik pagal reputaciją. Realybėje jis vargšas. Jam visiškai neliko pinigų ir nė vieno lauko, kuris nebūtų užstatytas. Jis grįžo iš Londono kaip žmogus, kurį pražudė jo paties laikas. Hovardas nuteistas mirti, ir Anglija dabar priklausys Sesiliui, o mano vyras negali taikiai ir gerai gyventi Sesilio Anglijoje.

Pagal mūsų vedybų sutartį mano sutuoktinis turi duoti man didžiulę sumą pinigų, kai mano sūnus sulauks pilnametystės. Henriui dabar dvidešimt vieneri, o Čarliui greit bus dvidešimt, mano vyras bus skolingas man jų palikimą ir pinigus už kitus mano vaikus balandžio pirmą dieną, kaip ir kitus įsipareigojimus man. Aš žinau, jog jis negali jų išmokėti. Jis negali sumokėti net dalies.

Be to, skolinau jam pinigus karalienės išlaikymui pastaruosius metus ir paskutinius šešis mėnesius žinojau, jog jis negalės man jų grąžinti. Išlaidos už prieglaudą ir škotų karalienės apsaugą jam kainavo visas nuomas ir įplaukas iš žemių, vis tiek niekad nepakako įplaukiančių pinigų. Kad sumokėtų savo skolas man, kad išpildytų savo vedybinį kontraktą, jis turės parduoti žemes arba pasiūlyti jas man vietoj pinigų, kuriuos turėtų sumokėti.

Jis pagaliau suvokė, kokioje krizėje yra, kai negalėjo iškelti įprastos šventės per Kalėdas. Jis pagaliau suvokė, jog negali pilti savo turtų škotų karalienei po kojomis. Kai jam pasakiau, jog nieko neliko lobių kambaryje, visame Derbišyre niekas neduotų mums paskolos, jis pagaliau pamatė nelaimę, kuri kasdien augo pastaruosius trejus metus, apie kurią jį perspėdavau kiekvieną kartą, kai išsiųsdavome sąskaitą karalienei ir negaudavom jokio užmokesčio. Kasdien galvojau per šiuos trejus metus, ką reiktų daryti su šiomis nepakeliamomis išlaidomis, kasdien tai mane graužė tarsi skausmas, aš žinau, ko noriu. Jo skurdas jam atėjo tarsi siurprizas, man jis buvo senas priešas.

Aš nesėdėjau be darbo. Tiesą sakant, sąmoningai perėmiau jo skolas iš skolininkų sau: saugojau jo skolas savo lėšomis, žinodama, kad jis negalės išsimokėti. Žinodama, ko noriu. Žinau, ko sieksiu, ir žinau, ko atsisakysiu.

Sėdžiu ant kėdės su tiesia atkalte, rankas laikau ant kelių, dėmesinga, kai advokatas atsistoja prieš mane ir paaiškina man, jog grafas yra sunkioje materialinėje padėtyje ne dėl savo kaltės. Jis turėjo išlaidų didesnių negu bet kuris lordas galėtų sau leisti tarnaudamas karalienei. Nuleidžiu galvą kaip nuolanki žmona ir klausausi. Mano vyras žiūri pro langą, tarsi negalėtų klausytis, kaip apibūdinama jo kvailystė.

Advokatas man pasako, jog peržiūrėjo grafo įsipareigojimus santuokos sutartyje ir jo vėlesnius įsipareigojimus, kai skolinosi iš manęs, ir jis pasiruošęs pateikti pasiūlymą. Mano vyriausiasis prievaizdas pažiūri į mane. Jis buvo išgąsdintas mano paskolų; jaučiu jo viltingą žvilgsnį ant veido, bet nepakeliu akių.

Advokatas pasiūlo, kad visos žemės, kurios santuokos metu atiteko mano vyrui būtų grąžintos man. Visos žemės, kurios man buvo padovanotos mano mieliausio vyro Viljamo Sent Lou ir mano atsargaus vyro Viljamo Kavendišo, bus man grąžintos. Už tai turiu atleisti visas savo vyro skolas man ir grynųjų paskolas, kurias jam suteikiau, turiu atleisti jį nuo vaikų paramos, kurią pažadėjo tuokdamasis. Susitarimas, kurį padarėm susituokdami, tiesą sakant, būtų panaikintas. Aš turėsiu viską, kas man priklausė, o jis nebus atsakingas nei už mane, nei už mano vaikus.

Galėčiau verkti iš palengvėjimo, tačiau nieko nesakau ir išlaikau ramų veidą. Tai grąžintų man mano paveldėjimą, grąžintų man turtus kuriuos sukaupiau kartu su vyrais, žinojusiais pinigų ir žemės vertę, laikiusiais juos saugiai. Tai mano savastis. Aš vėl tapsiu savininke, o savininkė yra moteris atsakinga už savo likimą. Aš būsiu nepriklausoma moteris. Pagaliau vėl būsiu saugi. Mano vyras gali būti kvailys, gali būti išlaidūnas, tačiau jo pražūtis nenutemps manęs žemyn.

— Tai labai dosnus pasiūlymas, — aiškina jo advokatas, kai nieko neatsakau.

Tiesą sakant, ne. Tai nėra dosnus pasiūlymas. Jis yra viliojantis. Sukurtas tam, kad mane suviliotų, tačiau jei laikyčiausi pinigų, kuriuos mano vyras yra man skolingas, jis būtų priverstas parduoti daugumą tų žemių, kad padengtų skolas, aš galėčiau jas nupirkti mažiausiomis kainomis ir gauti naudos. Tačiau suvokiu, jog taip neturėtų vykti tarp grafo ir jo grafienės.

— Aš sutinku, — atsakau paprastai.

— Jūs sutinkate?

Jie tikėjosi ilgesnių derybų. Jie tikėjosi didžiulio skundo dėl pinigų praradimo. Jie tikėjosi, jog reikalausiu monetų. Visi nori pinigų, niekas nenori žemės. Visi Anglijoje, išskyrus mane.

— Aš sutinku, — pakartoju. Išspaudžiu blankią šypseną savo sutuoktiniui, kuris sėdi be nuotaikos, pagaliau suvokdamas, kiek daug jam kainavo akla meilė škotų karalienei.

— Norėčiau padėti savo vyrui grafui šiuo sunkiu metu. Esu įsitikinus, jog kai karalienė bus grąžinta į Škotiją, ji atsidėkos jam apmokėdama jo visas skolas.

Pilu druską ant šviežios žaizdos. Karalienė niekada negrįš į Škotiją triumfuodama, ir mes visi tai žinome.

Jis šypteli dėl mano optimizmą.

— Ar jūs turite dokumentą, kurį turėčiau pasirašyti? — paklausiu.

— Turiu paruošęs, — atsako advokatas.

Jis paduoda jį man. Jis pavadintas „Dovanos aktas“ tarsi mano vyras grafas nebuvo priverstas grąžinti visko, kas buvo mano. Aš neprikibsiu prie to, nei prie žemių vertės, kurios yra pervertintos, nei prie miško vertės, kuris nebuvo tinkamai prižiūrimas. Yra daug dalykų, dėl kurių ginčyčiausi, jei nenorėčiau kuo greičiau visko baigti, norėdama vadinti savo žemes vėl savomis.

— Jūs suprantate, jei pasirašysite, turėsite pati rūpintis savo vaikais?

Advokatas paduoda man plunksną, ir aš vos tveriu garsiai nenusijuokus.

Rūpintis savo vaikais! Viskas, ką mano vyras grafas darė, tai rūpinosi Škotijos karaliene. Jo vaikų paveldas buvo išleistas dėl jos prabangos. Ačiū Dievui, daugiau jis nebus atsakingas už mane ir mano vaikus.

— Aš suprantu, — atsakau. — Pasirūpinsiu savimi, savo šeima ir daugiau niekada neprašysiu grafo pagalbos.

Jis išgirsta atsisveikinimo gaidelę šiuose žodžiuose ir pakėlęs galvą pažiūri į mane.

— Jūs klystat, jei kaltinat mane, — pasako jis šiek tiek oriai.

„Kvailys“, — pagalvoju, bet nepasakau to. Tai paskutinis kartas, kai vadinu ji kvailiu mintyse. Pažadu sau tai, kai pasirašau. Nuo šios dienos nesvarbu, ar jis išmintingas, ar kvailas, bet tai negali kainuoti man mano žemių. Jis gali būti arba nebūti kvailiu, kaip nori, bet manęs jis niekada neįskaudins. Susigrąžinau savo žemes į savo rankas ir laikysiu jas saugiai. Jis gali daryti ką nori su savomis. Jis gali prarasti jas visas dėl jos meilės, jei to norės, tačiau negalės liesti maniškių.

Tačiau jis tikrai girdi atleidimą mano balse. Jis buvo mano vyras. Daviau jam savo širdį, kaip turėtų daryti gera žmona, patikėjau jam savo vaikų paveldėjimą ir visą savo turtą, kaip turėtų gera žmona. Dabar saugiai susigrąžinau savo širdį ir turtus. Tai atsisveikinimas.