1569 m. žiema Tatberio pilis Besė

Mes tai padarėme. Aš tai padariau. Pasinaudojau vyrais, kuriuos atsivežiau iš Čatsvorto — gerais vyrais, kurie man puikiai tarnavo, kurie žino, kaip man įtikti. Pasitelkiau darbščias moteris, kurias pasamdžiau Tatberyje ir išmokiau, kaip viską daryti pagal mane. Išdėliojau puošmenas, kurias atsivežiau iš Čatsvorto. Viską sulopėme, prikalėme, išvalėme ir pagražinome. Kabindami gobelenus virš drėgno tinko, uždegdami ugnį užkimštuose kaminuose ir išdegindami kenkėjus, įstiklindami kai kuriuos langus, o kai kuriuos užkaldami, pakabindami užuolaidas tarpduriuose, prikaldami išklibusias grindų lentas; galų gale šią vietą padarėme, jeigu ir ne tinkama karalienei, tai bent jau tokia, kuria negalima skųstis. Pati karalienė Elžbieta siunčia man gėrybes iš Tauerio, kad patogiau įkurdintume jos pusseserę. Turiu pasakyti, kad tie daiktai antrarūšiai, tačiau bet kas, nuo ko šie tamsūs kambariai tampa panašesni į namus, negu į požemį, turėtų būti laikoma dideliu patobulinimu.

Aš ir mano darbininkai nuveikėme didžiulį darbą. Nesitikiu už tai padėkos, o toks didikas kaip mano vyras grafas galvoja, kad namai pasistato patys, grindys pačios išsišluoja, baldai patys įžygiuoja į kambarius ir susidėlioja. Tačiau man malonus darbas, ir aš juo didžiuojuosi. Kiti šioje karalystėje stato laivus ir planuoja tolimas keliones, plėšikauja lyg piratai, atranda naujas šalis ir prisiveža turtų. Mano darbas — arčiau namų. Statau, įkuriu, valdau ir gaunu pelną. Tačiau tiek sero Frensio Dreiko, tiek mano darbas panašus. Mes tarnaujame protestantų Dievui, ir mano švarios grindys, ir auksas piniginėje šlovina Jo vardą.

Laukimas, karštligiškas pasiruošimas, nuosavų karalienės gėrybių atvežimas visus taip sujaudino, kad kai vaikinukas, kurį pasiunčiau į bokšto viršų sušunka: „Aš matau juos, jie atvažiuoja!“, visi šeimynykščiai subruzda, tarsi bijotų ispanų invazijos, o ne atvyktų jauna karalienė. Jaučiu, kaip mano skrandis susitraukia, tarsi nesveikuočiau. Nusirišu maišinio audinio prijuostę, kuri saugojo suknelę, ir išeinu į kiemą pasveikinti šios nepageidaujamos viešnios.

Lauke vėl sninga, tik pavienės snaigės, tačiau ji užsidengusi veidą gobtuvu, kad apsisaugotų nuo žvarbaus oro. Taigi iš pradžių tematau vien didžiulį žirgą ir į apsiaustus susuptą moterį balne. Mano vyras joja šalia jos, pajuntu keistą, išties labai keistą jausmą, kai pamatau jį lenkiantis prie jos, arkliams sustojus. Jis lenkiasi prie jos, lyg norėtų apsaugoti nuo bet kokio nepatogumo ar bėdos, rodosi, jei galėtų, pasiimtų sau visą jai tenkantį šaltą vėją. Vienu momentu pagalvoju, kad per visas mūsų piršlybas, panašias į verslo santykius, mūsų apgalvotos santuokos metu, netgi smagiai sanguliaujant didelėje santuokinėje lovoje, jis niekada nežiūrėjo į mane taip, tarsi būčiau trapi, tarsi man reikėtų pagalbos, tarsi mane reikėtų apginti.

Nes aš tokia nesu. Man nereikia pagalbos. Tuo visada didžiavausi.

Papurtau galvą, kad atsikratyčiau kvailų minčių ir skubiai žengiu pirmyn. Mano vyriausias arklininkas iš Čatsvorto laiko jos žirgo apynasrį, o stiuardas — balnakilpę.

— Sveikinu atvykus į Tatberį, jūsų šviesybe, — pasakau.

Keista vėl kreiptis „jūsų šviesybe“ į jauną moterį. Elžbieta yra vienintelė Anglijos karalienė jau dešimt metų. Mes kartu senome. Man dabar keturiasdešimt vieneri, jai trisdešimt penkeri, o štai pasirodo jauna moteris, vos perkopusi dvidešimt penkerius metus, turinti lygias teises į sostą. Ji yra teisėta Škotijos karalienė, ji yra Anglijos sosto įpėdinė, kai kas netgi teigia, kad ji yra tikroji Anglijos karalienė. Anglijoje dabar dvi karalienės — viena sėdi soste mūsų valia, kita turbūt nusipelno ten sėdėti. O aš atsidūriau tokioje keistoje pozicijoje, nes turiu tarnauti joms abiem.

Mano vyras grafas jau nušokęs nuo žirgo, jis atsisuka į ją net nepasisveikinęs su manimi. Taip ir turėtų daryti, taip teisinga ir tinkama, tačiau aš, neseniai tapusi jo žmona, jaučiuosi keistai. Ji ištiesia į jį rankas, jis iškelia ją iš balno. Matydama, kaip jie lengvai apsikabina, suprantu, kad turbūt kiekvieną dieną ir vakarą ją taip nukeldavo, visas dešimt kelionės dienų. Škotų karalienė turbūt lengva kaip vaikas, nes mano vyras nukelia ją žemyn lengvai, tarsi šokdamas. Žinau, kad mane nukelti jam būtų sunkiau. Karalienė pasisuka į mane, vis dar jo apkabinta, vieną ranką uždėjusi jam ant peties. Ištiesia man kitą ranką, apmautą minkšta odine pirštine, ir aš padarau žemą reveransą.

— Ačiū, — sako ji. Jos balsas muzikalus, angliškai ji kalba kaip prancūzė — tas akcentas sąžiningoms angliškoms ausims suskamba klasta ir kerais. — Esu dėkinga už jūsų svetingumą, ledi Šousbevi.

— Prašau užeiti, — sakau, slėpdama šypseną dėl to, kaip ji taria „Šrousberi“. Skamba tikrai kvailai. Tarsi kūdikis mokytųsi kalbėti, toks tas jos „Šousbevis“.

Mosteliu ranka apartamentų link. Mano vyras klausiamai žvilgteli, norėdamas žinoti, ar ši vieta tinkama gyventi, ir aš linkteliu. Jis gali manimi pasitikėti. Esu jo partnerė šiame nuotykyje, kaip ir santuokoje. Aš jo nenuvilsiu, kaip ir jis manęs.

Didžiojoje salėje kūrenasi židinys, ji nueina prie jo ir atsisėda į didelę medinę kėdę, kuri pritraukta arčiau liepsnos jos patogumui. Kadangi vėjas pučia iš rytų, kaminas neišpūs dūmų atgal į kambarį, ačiū Dievui, ir jai turėtų patikti stalas, kuris apdengtas plona turkiška staltiese ir apdėliotas mano geriausiomis auksinėmis žvakidėmis iš vienuolynų. Gobelenai ant sienų, dėkui Dievui už juos, patys geriausi, nuausti vienuolių. Miegamajame ji ras lovos baldakimą iš auksu siuvinėto audeklo ir ryškiausio raudono aksomo užtiesalą, kuris kažkada puošė vyriausiojo bažnyčios dvasininko lovą.

Visur šviesu ir šilta, dega didžiulės stačiakampės vaško žvakės, kurios priklauso jai kaip karalienei. Akmeninėse sienose įtaisytuose laikikliuose liepsnoja deglai. Ji atmeta atgal apsiausto gobtuvą, ir aš pirmą sykį ją pamatau.

Žioptelėju. Negaliu susilaikyti. Iš tiesų, žioptelėju išvydusi pačią gražiausią moterį, kokią kada nors gyvenime mačiau. Jos veidas lyg menininko nutapytas paveikslas. Jos veidas lyg angelo. Jos plaukai tankūs ir juodi, apkirpti trumpai kaip berniuko, ant jų galiukų žvilga tirpstantis sniegas. Jos antakiai tamsūs ir išlenkti, o blakstienos tokios ilgos, kad meta šešėlius ant skruostų. Akys tamsios, tamsios ir ryškios, oda tarsi porcelianas, balta ir skaisti, be jokio trūkumo. Jos veidas tobulas tarsi angelo skulptūros, ramus bejausmis veidas, tačiau tai, kuo ji išsiskiria iš kitų, yra jos žavesys. Ji nusišypso man ir staiga nušvinta, tarsi saulės spindulys vandens paviršiuje, tarsi koks nuostabus dalykas, kuris vien savo grožiu džiugina širdį. Tarsi kregždė, nardanti vidurvasario ore, kurią pamatęs nudžiungi, kad esi gyvas. Jos šypsena tokia, šauna man į galvą pirma kvaila mintis, jos šypsena lyg kregždės skrydis vidurvasario vakarą. Mano antra mintis kad karalienė Elžbieta nekęs jos lyg maro.

— Labai svetingas sutikimas, — sako ji prancūziškai, tada pamato mano sutrikimą, kai negaliu jos suprasti, ir taria neryžtinga anglų kalba:

— Jūs labai maloni, ačiū jums.

Ji ištiesia rankas į liepsną, tada atsistoja. Tyliai prieina jos freilina, atriša kailinius ir nuima šlapią apsiaustą. Ji linkteli dėkodama.

— Ledi Šousbevi, gal galėčiau pristatyti savo damas. Čia ledi Merė Seton, o čia ledi Agnesė Livingstoun, — taria ji, moterys ir aš linktelime vienos kitoms, vienam iš savo tarnų liepiu išnešti šlapią apsiaustą.

— Gal galėčiau pasiūlyti kuo nors atsigaivinti? — pasakau. Nors palikau Derbišyrą dar būdama jauna mergaitė, ir nuo to laiko mokiausi taisyklingai šnekėti, tačiau mano balsas kambaryje vis tiek nuskamba per garsiai ir šiurkščiai. Po velnių, gyvenau puikiausiuose šalies dvaruose. Tarnavau karalienei Elžbietai. Grafą Robertą Dadlį ir Viljamą Sesilį laikau savo asmeniniais draugais. Tačiau galėčiau nusikąsti liežuvį, išgirdusi, kaip žodžiai iš mano burnos išlekia suluošinti grebluojančios Derbišyro tarmės. Paraustu iš gėdos.

— Ar norėtumėte sušilti prie stiklo vyno, ar karšto alaus su prieskoniais? — pasiūlau ypač sekdama savo kalbą, nuo to balsas tampa sukaustytas ir dirbtinis.

— O ko norėtumėte jūs? — pasisuka ji į mane, tarsi jai tikrai rūpėtų mano skonis.

— Išgerčiau stiklą karšto alaus, — pasirenku, — atsivežiau jį iš savo daryklos Čatsvorte.

Ji nusišypso. Jos dantys smulkūs ir aštrūs kaip kačiuko.

— Parfait! Išgerkime jo! — taria ji taip, tarsi tai tikrai būtų puikus gardumynas. — Jūsų vyras papasakojo man, kaip puikiai vadovaujate savo namams. Esu tikra, kad viskas, ką turite, yra geriausios kokybės.

Linkteliu rūmininkui ir žinau, kad jis viską atneš. Nusišypsau Džordžui, kuris nusimetė apsiaustą ir stovi prie židinio. Abu stovėsime, kol ji nepakvies mūsų sėstis, matydama Džordžą, grafą savo paties pilyje, stovintį lyg pažą prieš šeimininką, suprantu, kad mes ne priėmėme į namus viešnią, o patys stojome į tarnybą karalienei. Nuo šiol viskas bus taip, kaip norės ji, o ne kaip patiktų man.