1572 m. sausis Šefildo pilis Marija

Mažutė žvakės šviesa šokinėja mano lange. Vidurnaktį, kai pasilenkiu jos užpūsti, aš sudvejoju, kai pamatau atsakomąjį mirktelėjimą iš greit užgesinto žibinto, žemai sodo šešėliuose, kur tamsūs medžiai styro virš tamsios žolės. Matyti nedidelis jaunas mėnulis, pasislėpęs už vėjo genamų debesų, nemetantis jokios šviesos ant akmeninės sienos po manimi. Siena tamsi kaip status skardis.

Dariau tai prieš trejus metus Boltono pilyje, kai pasitikėjau savo sėkme, maniau, jog jokios sienos negali manęs sulaikyti, maniau jog kažkoks vyras bus pasiryžęs mane išgelbėti. Elžbieta negalės atsispirti mano įkalbinėjimams, arba mano šeima sukils dėl manęs, Botvelas ateitų dėl manęs. Negalėjau patikėti, jog vėl būsiu gražiajame dvare, mylima, žavinti, visų širdyse.

Dabar ne tas pats. Aš ne ta pati. Pavargau nuo trijų metų kalėjime. Aš sunkesnė, praradau savo stiprybę, nebesu nenuilstanti, nenugalima. Kai lipau žemyn Boltono pilies siena, praleidau savaitę bėgdama nuo savo priešų, buvau užsigrūdinus. Čia trejus metus prabangiai įkalinta buvau persisotinusi ir nuobodžiavau, užsidegus netikrom viltimis ir išsiblaškiusi nuo savo svajonių, man niekada nėra gerai.

Esu kita moteris savo širdyje. Mačiau, kaip šiaurė pakyla ir nusileidžia dėl manęs, mačiau savo vyrus svyruojančius tarsi surinkti kaulai iš kartuvių nuo kaimo kelių. Sutikau tekėti už vyro ir sužinojau, jog jis suimtas. Aš laukiau ir laukiau Botvelo, įsitikinus, jog jis grįš pas mane. Jis negrįžo. Jis negali grįžti. Suvokiau, jog jis niekada negrįš pas mane, net jei įsakyčiau jam priešingai. Net jei pasiųsčiau ką nors pasakyti, jog nenoriu jo daugiau matyti, net jei jis suprastų draudimą kaip kvietimą, jis negalėtų ateiti.

Drąsos! Aš palenkiu galvą ir užpučiu mažytę liepsnelę. Neturiu ko prarasti bandydama, ir galiu viską gauti. Vos tik būsiu vėl laisva, susigrąžinsiu viską, savo sveikatą, grožį, turtus, optimizmą, patį Botvelą. Patikrinu, kad paklodės būtų užrištos aplink mano liemenį, paduodu galą Džonui, savo prievaizdui, nusišypsau Merei Seton ir ištiesiu jai savo ranką bučiniui. Nelauksiu jos, šį kartą neimsiu kartu su savim mergelės. Pradėsiu bėgti tą akimirką, kai mano kojos pasieks žemę.

— Atsiųsiu ką nors tavęs paimti, kai būsiu Prancūzijoje, — pasakau jai.

Jos veidas blyškus ir įsitempęs, akyse ašaros.

— Dievo greičiu, — pasako ji. — Bonne chance!

Ji atidaro lango groteles, Džonas apvynioja virvę iš paklodžių aplink stiprų medinį lovos stulpą ir prisitvirtina, kad išlaikytų mano svorį.

Linkteliu jam iš dėkingumo ir prieinu prie palangės, palenkiu galvą, kad iškiščiau ją pro langą, ir tą pačią akimirką kažkas ima stipriai trankytis į mano duris. Grubus Ralfo Sadlerio balsas ima šaukti:

— Atidarykit! Karalienės vardu! Atidarykit!

— Eik! — Džonas paragina mane. — Aš laikau tave! Šok. Pažiūriu žemyn. Po savimi sienos apačioje pamatau metalo švytėjimą, ten laukia kareiviai. Nuo pagrindinio namo atskuba tuzinas vyrų su deglais.

— Atidarykit!

Pamatau Merės Seton išsigandusį žvilgsnį ir gūžteliu pečiais. Bandau šypsotis, bet jaučiu, kaip dreba mano lūpa.

— Mon dieu! — pasakau. — Kas per triukšmas! Tik ne šiąnakt.

— Atidarykite karalienės vardu arba aš išlaušiu šias duris! — Sadleris subaubia kaip bulius.

Linkteliu Džonui.

— Atrodo, kad geriau bus, jei tu jį įleisi, — pasakau jam. Paduodu ranką Merei ir leidžiu jai padėti man nusileisti nuo lango.

— Greičiau, — liepiu aš. — Atrišk virvę. Nenoriu, kad jis pamatytų mane tokią.

Ji grabinėjasi, kai jis daužo duris su savo kardo rankena. Džonas atidaro duris, ir Sadleris įsiveržia vidun. Už jo stovi Besė, išbalusiu veidu, jos ranka tampo jo rankovę, sulaikydama ranką su kardu.

— Jūs prakeikta išdavikė, jūs prakeikta sukta išdavikė! — jis subaubia, kai įeina į kambarį ir pamato surištas paklodes ant grindų ir atidarą langą. — Ji turėtų nukirsti jums galvą, ji turėtų nukirsti jums galvą be jokio teismo posėdžio.

Aš stoviu kaip karalienė ir nieko nesakau.

— Sere Ralfai... — prieštarauja Besė. — Čia juk karalienė.

— Po velnių, aš pats galėčiau ją nužudyti! — stūgauja jis. — Jei išmesčiau jus pro langą dabar, galėčiau sakyti, jog virvė nutrūko, ir jūs nukritote.

— Pabandyk, — atkertu.

Jis užbaubia iš įniršio, Merė įsiterpia tarp mūsų, Džonas prieina arčiau, bijodamas, jog šis žiaurus žmogus susierzinęs puls mane. Tačiau Besė yra ta, kuri jam sutrukdo tvirtai suspausdama jo ranką.

— Sere Ralfai, — ramina tyliai. — Jūs negalite. Visi sužinotų. Karalienė apkaltintų jus bandymu nužudyti.

— Karalienė padėkotų Dievui už mane! — atšauna jis.

Ji papurto galvą.

— Nepadėkotų. Ji niekada tau neatleistų. Ji nenori, kad jos pusseserė mirtų, ji praleido trejus metus bandydama rasti būdą, kaip sugrąžinti ją į jos sostą.

— Ir pažiūrėk į padėką, kurią ji gauna! Pažiūrėk į meilę, kuri jai grąžinama!

— Netgi tada, — atsako ji ramiai, — ji nenori matyti jos mirusios.

— Aš galėčiau jai įteikti kaip dovaną.

— Ji nenori jos mirties ant savo sąžinės, — pasako Besė daug tiksliau. — Ji negalėtų to pakelti. Ji to nenori. Ji niekada to nepareikalautų. Karalienės gyvenimas yra šventas.

Jaučiuosi suledėjusi viduje, net nesižaviu Bese už tai, jog gina mane. Žinau, jog ji gina savo namus ir savo reputaciją. Ji nenori įeiti į istoriją kaip namų šeimininkė, kuri nužudė karališkąjį svečią. Merė Seton įspraudžia savo ranką į mano.

— Jūs jos nepaliesite, — pasako ji tyliai serui Ralfui. — Pirma turėsite nužudyti mane, pirma turėsite nužudyti mus visus.

— Tu esi palaiminta savo draugų ištikimybe, — su kartėliu mesteli seras Ralfas. — Nors pati esi tokia neištikima.

Nieko nesakau.

— Išdavikė, — drebia jis.

Pirmą kartą pažiūriu į jį. Matau, kaip jį užplūsta panieka nuo mano žvilgsnio.

— Aš esu karalienė, — prabylu. — Negaliu būti vadinama išdavike. Negali būti tokio dalyko. Aš esu karališko kraujo, negaliu būti apkaltinta išdavyste, negaliu būti teisėtai pasmerkta mirties bausmei. Aš neliečiama. Aš neatsakinėju tokiems kaip jūs.

Vena iššoka jo smilkinyje, jo akys išsipučia kaip žuvies.

— Jos didenybė yra šventoji, kad pakenčia jus savo žemėse, — suurzgia jis.

— Jos didenybė yra nusikaltėlė, nes laiko mane be mano sutikimo, — atkertu. — Išeikite iš mano kambario.

Jo akys susiaurėja, tikiu, jog jis nužudytų mane, jei tik galėtų. Tačiau negali. Aš esu neliečiama. Besė švelniai timpteli jo ranką, jie kartu išeina. Beveik galėčiau juoktis: jie eina atbulomis, žingsnis po žingsnio, kaip turėtų išeiti, kai kambaryje esama karališko žmogaus.

Duris užsidaro paskui juos. Mes liekame vieni su žvake, kuri leidžia vos matomą dūmą, atidaru langu ir surišta virve tabaluojančia erdvėje.

Merė įtraukia virvę, nugnybia žvakės nuodagą ir uždaro langą. Ji pažiūri į sodą.

— Tikiuosi seras Henris paspruko, — pasako ji. — Dieve, padėk jam.

Patraukiu pečiais. Jei seras Ralfas žinojo, kur ir kokiu laiku ateiti, vadinas, Sesilis perprato visą sąmokslą tą akimirką, kai seras Henris Persis išsinuomojo jo arklius. Be abejonės, jis dabar suimtas. Be abejonės, po keleto savaičių jis mirs.

— Ką mes darysime? — paklausia Merė. — Ką dabar darysime?

Įkvepiu.

— Mes planuosime, — atsakau. — Tai žaidimas, mirtinas žaidimas, Elžbieta yra kvailė, nes ji man nepaliko kito pasirinkimo, tik žaisti šį žaidimą. Ji kurs sąmokslus, kad mane išlaikytų, o aš kursiu juos, kad pabėgčiau. Ir mes galų gale pamatysime, kuri iš mūsų laimės, o kuri mirs.