1570 m. sausis Tatberio pilis Besė

Mūsų nebūtų galima laikyti nugalėtojais. Hastingsas paniuręs, trokšta grįžti namo. Jis nori joti pats prižiūrėti korimų, lyg mūsų pavaldinių gyvybės jam tebūtų sportas: kita žudymo rūšis, kai per daug sniego medžioklei. Karalienė išbalusi ir ligota, ji skundžiasi šono, kojos, galvos skausmais ir sėdi savo kambarių tamsoje, uždarytomis nuo šaltos žiemiškos šviesos langinėmis.

Mano vyras taip pat tylus ir niūrus, lyg namuose kas nors būtų miręs, vaikšto savo reikalais beveik ant pirštų galų. Mes beveik nesišnekame, nebent apie darbus namuose ir šeimos reikalus. Aš negirdėjau, kad jis bent kartą juoktųsi nuo tada, kai Vingfilde buvome vasarą ir manėme, jog karalienė už keletos dienų keliaus atgal į Škotiją, į savo sostą.

Elžbietos teisingumas slegia mūsų žemes lyg žiauri žiema. Pasklido žinios apie suplanuotas egzekucijas, ir vyrai iš kaimų dingsta kasnakt, palikdami tik pėdsakus sniege ir žmonas tartum našles, neturinčias kas nudaužytų ledą nuo šulinio vandens. Čia jau nebus kaip anksčiau bent jau vienai kartai. Mes žlugsime, jei jauni stiprūs vyrai pabėgs, o į jų vietą galerose paims jų sūnus.

Aš neapsimetu žinanti, kaip valdyti šalį, esu neišsilavinusi moteris, man rūpi tik prižiūrėti žemes ir statyti namus, prižiūrėti knygas, auginti vaikus geriausiam turtui, kokį tik jiems galiu rasti. Bet žinau, kaip valdyti fermą, žinau, kada žemė yra sugadinta, ir niekada nemačiau nieko liūdnesnio ir labiau apgailėtino už šiaurės dvarus šiais karčiais 1570 metais.