1572 m. sausis Šefildo pilis Besė

Turime laukti Tomo Hovardo nuosprendžio iš Londono ir nieko negalime paskubinti. Karalienė Marija su nekantrumu laukia naujienų, nors ir baiminasi jas išgirsti. Buvo galima pagalvoti, jog ji tikrai jį myli. Buvo galima pagalvoti, jog vyras, kurį ji mylėjo, bandomas.

Ji vaikšto palei dantytą sieną su šaudymo angomis ir žiūri į pietus, kur jis yra, vietoj šiaurės. Ji žino, jog jokia armija iš šiaurės neatvyks jos pasiimti šiemet. Jos naivuolis Norfolkas ir pataikautojas Rosas yra įkalinti, o jos seklys pabėgo, ji yra vieniša moteris. Jos pagrindinis sąmokslininkas Ridolfis prisidėjo tik tam, kad laimėtų savo saugumą. Jos paskutinis vyras, Botvelas, niekada nebus paleistas iš kalėjimo Danijoje; tiek Škotijos, tiek Anglijos lordai pasiryžę tokio pavojingo priešo niekada nepaleisti į laisvę. Jis daugiau negali padėti. Jos apsvaigęs gerbėjas ir vienintelis ištikimas draugas, mano vyras, slaugo savo sudaužytą širdį ir pagaliau prisimena pareigas savo karalienei, savo šaliai ir savo pažadus man. Nė vienas vyras, kurį ji sužavėjo, negali jai dabar padėti. Nėra kariuomenės, kuri ją išgelbėtų, nėra jokio

vyro, kuris prisiektų ištikimybę iki mirties, nėra jokių draugų ir apgavikų, tyliai besirenkančių slaptose vietose. Ji nugalėta, jos draugai suimti, šaukia kankinimo suoluose arba yra pabėgę. Pagaliau ji tapo tikra kaline. Ji mano galioje.

Keista, kad man tai suteikia mažai malonumo. Galbūt taip yra todėl, kad ji yra visiškai nugalėta: jos grožis praskydo riebaluose, jos gracija pasidarė griozdiška nuo skausmo, jos akys išbrinko nuo ašarų, jos burna, kuri buvo tarsi rožės pumpuras, dabar tapo plona kančios linija. Ji, kuri visada atrodė daug jaunesnė už mane, staiga paseno kaip ir aš, pasidarė nuvargusi kaip aš, tapo susisielojusi kaip aš.

Mes sudarėme tylią sąjungą, mes skausmingai sužinojome, kad pasaulis moterims nėra lengvas. Aš praradau savo vyro meilę, savo paskutinio vyro. Tačiau ji taip pat. Galiu prarasti savo namus, o ji prarado savo karalystę. Mano turtai gali vėl sugrįžti ir jos gali taip pat. Bet šiomis šaltomis pilkomis žiemos naktimis mes esame tarsi dvi niekšingos našlės, kurios tvirtai laikosi viena kitos dėl šilumos ir tikisi geresnių dienų, nors abejoja, kad tokios kada nors ateis.

Mes kalbamės apie savo vaikus. Atrodo, jog jie yra vienintelis mūsų laimės šaltinis. Kalbu apie savo dukrą Elžbietą, ir ji sako, jog mano dukra yra tokio amžiaus, jog tiktų į poras Čarliui Stiuartui, jos vyro Damlio jaunesniam broliui. Jei jie susituoktų — ir tai yra žaidimas, kurį žaidžiam siuvimo metu — jų sūnus turėtų paveldėti Anglijos sostą po jos sūnaus Džeimso. Mes juokiamės nuo minties, kaip nustėrtų karalienė, jei mes padarytume tokią nelemtą ambicingą porą, ir mūsų juokas skamba kaip senų blogo būdo moterų, rezgančių kažką negero.

Ji paklausia manęs apie skolas, ir aš jai atvirai pasakau, jog jos buvimas čia pastūmėjo mano vyrą per plauką iki pražūties, jis pasinaudojo mano žemėmis ir pardavė mano turtą, kad išgelbėtų savo. Turtai, kuriuos atnešiau jam susituokdama, yra užstatyti, truputis po trupučio, kad padengtų jo skolas. Ji neeikvoja savo ar mano laiko apgailestaudama, tik sako, kad jis turėtų išsireikalauti, kad Elžbieta grąžintų skolas, ji teigia, kad joks geras karalius ar karalienė neleidžia geram daiktui išeiti iš kišenės: kaip kitaip jie galės valdyti? Kalbu jai, ir nuoširdžiai, jog Elžbieta yra šykščiausia valdovė kada nors dėvėjusi karūną. Ji duoda savo meilę ir prisirišimą, savo ištikimybę, ji net gali duoti garbės ir kartais (daug rečiau) pinigų atnešančias pareigas, bet ji niekada neduoda grynųjų iš savo turtų, jei tik gali nuo to išsisukti.

— Dabar jai prireiks jo draugystės, — ji atkreipia dėmesį. — Pripažinti hercogą kaltu? Ji turi suvokti, jog turi grąžinti jam skolas dabar, jis yra vyriausiasis teisėjas, o ji turbūt nori, kad jis išpildytų jos valią.

Suprantu, jog ji jo visiškai nepažįsta, net nepradėjo jo suprasti. Suprantu, jog myliu už jo pasididžiavimą kvailybe, nepaisant to, kad keikiu jį už buvimą besididžiuojančiu kvailiu.

— Jis nepriims sprendimo, kuris priklausys nuo to, ar sumokės ji skolą jam, ar ne, — nukertu. — Jis — Talbotas, jis negali būti nupirktas. Jis apžiūrės įkalčius, pasvers kaltinimus ir priims teisingą sprendimą; nesvarbu, kiek jam sumokės, nesvarbu, kiek tai kainuos.

Išgirstu pasididžiavimą savo pačios balse.

— Toks jau jis vyras. Maniau, jog jau žinote. Negalima jo papirkti, negalima jo nupirkti. Su juo nėra lengva, jis nėra jautrus. Jis nesupranta pasaulio ir nėra labai protingas žmogus. Gali net vadinti jį kvailiu, be abejo, jis buvo kvailys dėl jūsų; bet jis visada, visada buvo garbės žmogus.