1570 m. gegužė Tatberio pilis Marija

Bandau likti drąsi, bet kai kuriomis dienomis esu išsekinta liūdesio. Ilgiuosi savo vaiko ir bijau dėl to, kaip juo rūpinasi, lavina ir prižiūri. Aš pasitikiu grafu Mariu, jo apsauga, vadovavimu ir lavinimu, o jo senelis, Lenokso grafas, turėtų rūpintis berniuku jau vien dėl Darnlio, savo mirusio sūnaus, mano vaiko tėvo. Bet Lenoksas yra nerūpestingas žmogus, purvinas ir šiurkštus, jis nemyli manęs, kaltina dėl sūnaus mirties. Ką jis išmano apie mažo berniuko priežiūrą? Ką jis žino apie mažo vaiko širdies švelnumą?

Ateina šiltesni orai, ir šeštą valandą ryto yra šviesu, kasryt auštant mane pažadina paukščių giedojimas. Tai mano trečias pavasaris Anglijoje, mano trečias pavasaris. Sunku patikėti, kad čia buvau taip ilgai. Elžbieta pažada, kad mane sugrąžins į Škotiją vasarą, ji įsako Šrousberiui leisti man laisvai išjoti ir priimti lankytojus. Su manimi turi elgtis kaip su karaliene, o ne kaip su paprasta nusikaltėle. Mano nuotaika visada pagerėdavo šiuo metų laiku, taip ilgai gyvenau Prancūzijoje, kad įpratau prie ilgų gražių vasarų šilumos. Bet šiemet nesišypsau pamačiusi raktažoles gyvatvorėje, skraidančius paukščius, nešančius šiaudus ir šakeles savo lizdams. Šiais metais praradau optimizmą. Praradau džiaugsmą. Griežtas ir negailestingas pusseserės valdymas tartum išdžiovino mano šilumos ir šviesos pasaulį. Negaliu patikėti, kad moteris man gali būti tokia žiauri, o aš turiu tai ištverti. Negaliu patikėti, kad ji gali būti tokia nemylinti, tokia nesujaudinama mano prašymų. Buvau visų, kas mane pažįsta, numylėtinė, negaliu patikėti, kad ji gali būti tokia abejinga. Negaliu suprasti tokio elgesio. Esu kvailė, žinau. Bet negaliu suprasti jos širdies kietumo.

Rašau prie savo stalo, kai pasigirsta beldimas, ir Merė Seton įpuola į kambarį, jos kapišonas pusiau nusmukęs nuo galvos.

— Jūsų šviesybe, niekada nepatikėsite...

— Kas?

— Elžbieta buvo atskirta nuo Bažnyčios! Pats šventasis tėvas paskelbė popiežiaus bulę prieš ją. Jis sako, kad ji yra užkariautoja be jokių teisių į sostą, joks krikščionis neprivalo jai paklusti. Jis teigia, kad šventa pareiga ją nutempti nuo pasisavintos valdžios. Jis kviečia krikščionis visame pasaulyje jai nepaklusti. Jis skatina kiekvieną Romos kataliką maištauti. Jis kviečia įsiveržti kiekvieną Romos katalikų kariauną. Jis ragina visus krikščionis ją sunaikinti. Tai tarsi kryžiaus žygis!

Vos galiu kvėpuoti.

— Pagaliau, — pratariu. — Man buvo tai pažadėję. Šiaurės lordai man sakė, kad Robertas Ridolfis gavo šventojo tėvo pažadą, jog tai bus padaryta. Kai nieko apie tai neišgirdau, pamaniau, jog nepavyko. Aš net suabejojau Ridolfiu!

— Ne! Jis buvo tau atsidavęs. Bulė buvo paskelbta pernai, — sušnabžda Merė išsikvėpusi. — Kaip tik laiku sukilimui. Tačiau bulė tik dabar gauta. O! Jei tik ji būtų gauta anksčiau! Jei būtų gauta per sukilimą! Visa Anglija būtų pasipriešinusi Elžbietai.

— Dar ne vėlu, — greitai pasakau. — Visi, kas yra tikrojo tikėjimo, žinos, kad jų pareiga ją nuversti, o šventasis tėvas įvertino mane kaip Anglijos karalienę. Be to, tai privers mano šeimą bei Ispanijos Pilypą veikti. Dabar tai ne tik teisingumas, bet ir jų šventa pareiga pasodinti mane į Škotijos sostą ir Anglijos taip pat.

Merės akys blizga.

— Aš vėl matysiu jus dėvint karūną, — pareiškia.

— Matysi mane su Anglijos karūna, — pažadu. — Tai ne tik reiškia mano laisvę, tai reiškia, kad popiežius pripažįsta mane kaip tikrąją Anglijos sosto paveldėtoją. Jei šventasis tėvas sako, kad aš esu Anglijos karalienė, kas stos prieš mane? Visi pasaulio katalikai dėl savo tikėjimo privalo mane paremti. Mere, aš būsiu Anglijos ir Škotijos karalienė. Aš karūnuosiu savo sūnų kaip Velso princą.

— Ačiū Dievui, kad šventasis tėvas nusprendė jūsų naudai!

— Ačiū Dievui, dėl Ridolfio, kuris papasakojo jam mano atvejį, — sakau tyliai. — Jis puikus mano draugas. Dieve, padėk jam, kad ir kur jis būtų. Kai viskas susitvarkys, jis galės būti tarp vyrų, kurie prašys apdovanojimo už tarnavimą man.