1570 m. sausis Tatberio pilis Džordžas

Man neramu. Jokios santarvės namuose, kur Besė kasdien skaičiuoja nuostolius, atneša gražiai prirašytus rezultatų lapus, lyg tikslumas kažką išspręstų. Lyg galėčiau juos nunešti karalienei, lyg kam nors rūpėtų, jog mus žlugdo.

Jokios ramybės mano širdyje, nes Hastingsas laukia, kol užmiestis bus paskelbtas saugiu, kol galės paimti iš manęs karalienę, o aš negaliu nei kalbėti su ja, nei teisintis.

Jokios ramybės šalyje, kur negaliu pasitikėti niekieno ištikimybe, nuomininkai paniurę ir akivaizdžiai planuoja daugiau piktadarysčių, kai kurie jų dar negrįžę namo, vis dar bastosi su padugnių armijomis.

Leonardas Dakrė, vienas didžiųjų šiaurės lordų, kuris visą šį laiką buvo Londone, dabar sugrįžo namo net neįsitikinęs, ar kovos baigtos; net su didžiąja Elžbietos kariuomene, apgyvendinta prie jo durų slenksčio, jis kviečia savo pavaldinius sakydamas, jog jam reikia ginti karalienės ramybę. Galų gale, kaip visada vedamas savo kelrodžių dvynių — baimės ir talento įgyti priešų — Sesilis pataria karalienei suimti Dakrė dėl išdavystės, lordas priverstas gintis, jis iškelia vėliavą ir žygiuoja prieš karalienę.

Hastingsas triukšmingai atlapoja duris į mano privačius kambarius, lyg būčiau išdavikas.

— Ar tu žinojai apie Dakrė? — pareikalauja atsakymo.

Papurtau galvą:

— Kaip galėčiau? Maniau, jis Londone.

— Jis užpuolė lordo Hundsono armiją ir išsisuko. Jis prisiekinėja, jog pakels visą šiaurę.

Pajuntu svaiginančią baimę dėl jos:

— Tik ne vėl! Ar jis atvyksta čia?

— Dievas žino, ką jis daro.

— Dakrė yra ištikimas vyras. Jis nekariautų su karalienės armija.

— Jis ką tik tai padarė, dabar yra nusikaltėlis, gelbsti savo gyvybę, kaip ir kiti šiaurės grafai.

— Jis ištikimas kaip...

— Kaip tu? — sufleruoja Hastingsas.

Mano kumščiai gniaužiasi.

— Mano namuose tu — svečias, — primenu jam virpančiu nuo įsiūčio balsu.

Jis linkteli.

— Atleiskite. Dabar neramūs laikai. Dieve, norėčiau tiesiog ją pasiimti ir išvykti.

— Dar nėra saugu, — greitai sakau. — Kas žino, kur gali būti Dakrė vyrai? Tu negali jos nugabenti toli nuo šios pilies, kol pakraščiai nėra saugūs. Tu vėl sukelsi šiaurę, jei jie pagrobs ją iš tavęs.

— Žinau. Turėsiu laukti įsakymų iš Sesilio.

— Taip, jis dabar vadovaus viskam, — tariu negalėdama nuslėpti kartėlio. — Ačiū tau, jis bus be varžovų. Tu padarei ūkvedį mūsų šeimininku.

Hastingsas linkteli patenkintas savimi.

— Jis neturi lygių, — taria. — Joks kitas žmogus neturi geresnės vizijos, kokia gali būti Anglija. Jis vienintelis matė, jog turime tapti protestantų šalimi, turėjome atsiskirti. Jis matė, kad turime įvesti tvarką Airijoje, pajungti Škotiją, veržtis pirmyn į kitas pasaulio šalis ir jas pavergti.

— Blogai, jei toks žmogus tampa priešu, — pastebiu.

Hastingsas pratrūksta griausmingai kvatoti.

— Sakyčiau. Ir tavo draugė, kita karalienė, tai patirs. Ar žinai, kiek mirčių pareikalavo Elžbieta?

— Mirčių?

— Egzekucijų. Bausmių už sukilimą.

Jaučiu perbėgant šaltį.

— Nežinojau, kad apskritai paskelbė. Be abejo, bus teismai už išdavystę vadams ir...

Jis purto galvą.

— Jokių teismų. Tie, kurie išėjo prieš karalienę, bus pakarti. Be teismo. Be malonės prašymų. Be klausimų. Ji sako, jog nori septynių šimtų pakartų vyrų.

Aš pritrenktas tyliu.

— Bus po vyrą iš kiekvieno kaimo, iš kiekvieno kaimelio, — sakau tyliai.

— Taip, — sutinka jis. — Daugiau jie nebesukils, neabejotinai.

— Septyni šimtai?

— Kiekvienas rajonas turi kvotą. Karalienė įsakė juos pakarti kiekvieno kaimo kryžkelėje, ir jų kūnai negali būti nukabinti. Jie turi kaboti, kol supus.

— Mirs nuo šios bausmės daugiau, nei per sukilimą. Nebuvo jokio mūšio, nebuvo pralieta kraujo. Jie nekovojo, išsiskirstė nepaleidę nė šūvio, neišsitraukę kardų. Jie pasidavė.

Jis dar kartą nusijuokia.

— Viskas, ką jie supras, tai jog naujieji valdovai jais taip nesirūpina, kaip darė senieji. Viskas, o jie išmoks, tai kad prašydami atstatyti tikėjimą, palikti ganykloms bendras žemes, nesumažinti atlyginimų, gali tikėtis sulaukti mirties bausmės.

— Jie yra priešai, — šiurkščiai sako Hastingsas, — ar tu pamiršai? Jie yra priešai. Jie yra mano priešai, Sesilio priešai, karalienės priešai. Argi jie ne tavo priešai?

— Taip, — nenoriai pritariu. — Aš einu paskui karalienę, kad ir kur vestų. Ir sau pagalvoju: taip, dabar jie tapo mano priešais. Sesilis dabar juos padarė mano priešais; nors kadaise jie buvo mano tėvynainiai ir draugai.