1569 m. pavasaris Tatberio pilis Džordžas

Prieš vakarienę pasikviečiu Besę į šoną ir jai pasakau:

— Mūsų viešnia netrukus mus paliks. Ji bus sugrąžinta į Škotiją. Šiandien gavau žinią iš paties Sesilio.

— Negali būti! — nustemba ji.

Negaliu susilaikyti nepalingavęs galvos, lyg viską išmanyčiau.

— Kaip ir minėjau, — primenu jai, — karalienė sakė, kad ji bus grąžinta į sostą, o karalienė garbingai laikosi savo žodžio. Mes nugabensime ją atgal į Škotiją. Ji grįš triumfuodama, o mes būsime šalia.

Besės akys sužiba.

— Tai bent galėsime pasipelnyti. Dieve brangus, ji galės mums skirti dvarą pasienyje. Galės atiduoti mums daugybę akrų žemės, mylių mylias.

— Mes pelnysime pripažinimą, kurio nusipelnėme, — pataisau ją, — ir galbūt jos padėkos dovaną. Tačiau pasiuntinys atnešė dar kai ką, — parodau jai užklijuotą paketėlį ir Norfolko laišką. — Ar turėčiau jai atiduoti, kaip manai?

— Kas ten parašyta?

— Iš kur man žinoti? Jis užantspauduotas. Man pranešta, jog tai vedybų pasiūlymas. Negaliu kišti nosies į svetimas piršlybas.

— Į šitokias gali. Negi neatplėšei antspaudo ir paskui vėl jo neuždėjai?

Kartais mano Besė mane šokiruoja.

— Žmona!

Turiu vis priminti sau, kad ji negimė aukštuomenėje. Ne visada buvo, kas yra dabar — grafienė ir Talbotų šeimos narė.

Ji nuleidžia žvilgsnį lyg atgailaujantis nusidėjėlis.

— Tačiau, milorde, argi mes neturėtume žinoti, ką rašo Norfolko hercogas? Jeigu atiduosi jai laišką, bus lyg pritarsi viskam, kas ten parašyta.

— Visi kiti lordai tam pritaria. Jie palaiko.

— Kitiems lordams karalienė asmeniškai neliepė jos prižiūrėti, — pastebi ji. — Ne tie, kiti, lordai dabar laiko rankose slaptą laišką.

Jaučiuosi labai nemaloniai. Karalienė Marija yra viešnia po mano stogu. Negaliu prisiversti šnipinėti jos.

— Jis pranešė, ar apie tai žino Sesilis? — pasiteirauja ji.

— Jis nepasitikėtų Sesiliu, — susierzinu. — Visi žino, kad Sesilis tikisi valdyti viską. Jo ambicijos beribės. Hovardų šeimos narys vargu ar prašytų Viljamo Sesilio leidimo susituokti.

— Taip, tačiau man vis tiek įdomu, ką apie tai galvoja Sesilis, — susimąsčiusi sako ji.

Ji mane taip nervina, kad vos galiu atsakyti:

— Miledi, man nusispjauti, ką galvoja Sesilis. Hovardui irgi nerūpi, ką mąsto Sesilis. Tau taip pat neturėtų rūpėti Sesilio nuomonė. Jis ne ką daugiau nei karalienės tarnas, kuo visada ir buvo. Jam nederėtų dalyti patarimų mums, karalystės lordams. Mes kilmingi karta iš kartos.

— Tačiau, mano vyre, karalienė klauso Sesilio labiau nei bet ko kito. Mes turėtume paisyti jo patarimų.

— Talbotų šeimos narys niekad nesikreiptų patarimo į tokį kaip Viljamas Sesilis, — sakau išdidžiai.

— Žinoma, žinoma, — ramina ji mane, pagaliau supratusi, jog esu neperkalbamas. — Tuomet duok man paketėlį kuriam laikui, aš tau jį grąžinsiu po vakarienės ir galėsi nunešti jai.

Galvos linktelėjimu sutinku.

— Aš negaliu jos šnipinėti, Bese, — sakau, — aš priglaudžiau ją savo namuose. Privalau būti garbingas ir pateisinti jos pasitikėjimą. Negaliu elgtis kaip kalėjimo sargas. Esu Talbotas. Negaliu daryti nieko, kas būtų negarbinga.

— Žinoma, — sutinka ji, — palik tai man.

Ganėtinai patenkinti nueiname vakarieniauti, ir galų gale karalienė valgo gerai. Jos nesveikumas praėjo, ji linksmai praleido dieną jodinėdama su manimi, siūdama su Bese ir šokdama. Po vakarienės Besė trumpam išeina ūkio reikalais, o aš ir karalienė žaidžiame kortomis. Kai Besė grįžta, ji pasišaukia mane į šoną ir pasako, jog buvau teisus ir karalienei reikėtų atiduoti tą laišką.

Man labai palengvėja nuo jos pritarimo. Negaliu nekreipti dėmesio į šias vedybas. Besei teks suprasti, kad šiuose namuose aš esu šeimininkas. Ji gali elgtis, tarsi viskam čia vadovautų kaip jai patinka; aš jai netrukdau. Tačiau ji turi žinoti, kad ūkvedys nėra šeimininkas. Ji gali būti mano žmona ir tvarkytis mano namuose, tačiau ji negali viskam vadovauti. Mes esame Taibotai, aš esu pirmasis patarėjas, esu Šrousberio grafas. Negaliu daryti nieko, kas negarbinga.

Džiaugiuosi, kad Besė tai suprato. Negaliu nuslėpti laiškų, skirtų karalienei, kuri svečiuojasi mano namuose. Norfolkas yra kilmingasis, jis žino savo pareigas. Aš negaliu nusileisti iki Sesilio lygio ir imti šnipinėti savo draugus bei gimines.