1569 m. pavasaris Tatberio pilis Džordžas
Aš stebiuosi vis dar nesulaukdamas jokių nurodymų iš karalienės, jog reikėtų ruoštis kelionei į Škotiją, nors kiekvieną dieną dairausi pasiuntinio. Turėčiau jau tikėtis įsakymo ruošti gausią palydą škotų karalienės kelionei namo. Jokia žinia neateina. Bėga dienos, oras gerėja, o mes imame gyventi kaip dvaras, karališkas dvaras. Tai didelė garbė, ir aš turiu vis priminti sau, kad pernelyg nepersistengčiau, didžiuodamasis savo žmonos geru vadovavimu ir mūsų viešnios kilmingumu. Rodosi, jai patinka pas mus, ir aš norom nenorom džiaugiuosi, kad mes esame priėmę ją Anglijoje. Kokia nauda gali būti iš šios draugystės, nesivarginu skaičiuoti, nesu mokamas palydovas. Tačiau ir be žodžių aišku, kad būti artimu ir patikimu busimosios Anglijos karalienės draugu yra privalumas net ir tokiai pasiturinčiai šeimai. Gaunu laišką, ne iš pačios karalienės, o iš Sesilio, kuriame rašoma, kad škotų karalienė viešės pas mus tik dar keletą dienų, kol škotai susiderės dėl jos saugaus sugrįžimo į šalį ir į sostą. Tada ji iškeliaus. Škotai sutiko priimti ją atgal kaip karalienę, ji garbingai grįš į savo šalį dar šį mėnesį.
Man nepaprastai palengvėja. Nors ir žinojau, jog mūsų teismas ją išteisino, o mūsų karalienė pati gina savo pusseserės gerą vardą, vis tiek dėl jos nerimavau. Ji tokia jauna, o neturi jokių patarėjų. Neturi nei tėvo, nei vyro, kad ją apgintų, o ją puola tokie priešai! Kuo daugiau laiko praleidžiu su ja, tuo labiau linkiu jai saugumo, netgi sėkmės. Ji sugeba — niekad anksčiau nemačiau tokios moters — visus palenkti į savo pusę, taip, kad jie trokšta jai tarnauti. Pusė mano šeimynykščių atvirai ja žavisi. Jei būčiau viengungis, jaunesnis ar tiesiog kvailys, sakyčiau, kad ji užburianti.
Tas pats pasiuntinys iš Londono įteikia man voką nuo Tomo Hovardo, Norfolko hercogo, lėtai jį atidarau. Hercogas taip aistringai priešinasi augančiai Sesilio valdžiai, kad bijau, jog tai gali būti kvietimas į kokį sąmokslą prieš rūmų sekretorių. Jeigu jis kviečia mane susijungti prieš Sesilį, atsisakyti būtų sunku. Iš tiesų, garbės vedamas, negalėčiau atsisakyti. Tas vyras turi būti sutramdytas, jei ne visai sustabdytas, ir mes, lordai, privalėtume tai padaryti. Minutėlę svarstau, gal susirasti Besę ir kartu perskaityti laišką. Tačiau smalsumas nugali, ir lėtai jį išlankstau. Iš vidaus man į delną iškrenta užantspauduotas paketėlis ir šis raštelis:
Šrousberi, prašau perduoti šį laišką škotų karalienei. Tai mano vedybų pasiūlymas jai. Tam pritaria visi kiti lordai. Pasitikiu jūsų diskretiškumu. Dar nepranešiau jos didenybei karalienei apie savo ketinimus, tačiau Lesteris, Arondelis ir Pembrukas galvoja, kad tai puikus sprendimas esant sunkiai dabartinei padėčiai. Sugrąžinti ją į sostą suteikiant ryšį su Anglija ir apsaugant nuo vyro iš kitos šalies. Tai pasiūlė patys Škotijos lordai, kaip būdą garantuoti, kad ji prie savo šono turės patikimą anglą protestantą. Tikiuosi, kad ji už manęs ištekės. Tikiu, kad tai saugiausias jos kelias, iš tiesų, vienintelis kelias.
Norfolkas
Manau, kad turiu parodyti jį Besei.