1572 m. sausis Londonas Džordžas
Vos neužmiegu spoksodamas į žvakės liepsną, bandydamas skaityti užrašus, kuriuos pasidariau Norfolko teismo metu. Žodžiai, kuriuos prikeverzojau, susilieja ir tampa neaiškūs. Įkalčių iš Roso vyskupo pakaktų sunaikinti Norfolką, tačiau juos pateikė toks įbaugintas žmogus, jog net negalėjo sukurti įtikinamos istorijos. Pusė įkalčių aiškiai sudiktuoti Sesilio ir patvirtinti žmonių, išėjusių iš proto nuo siaubo ir skausmo. Kitos dalies niekas nepatvirtina, jokių liudytojų, jokių įkalčių. Tai tik Sesilio melas, grynas gėdingas melas.
Nuvarginau savo sielą mintimis, jog jei būčiau geresnis žmogus, atsistočiau ir demaskuočiau Sesilį už melagingus patarimus, pareikalaučiau, jog lordai atsistotų su manimi, visi nueitume pas karalienę ir pareikalautume, jog ji mus išklausytų. Esu didžiausias Anglijos žmogus, esu perų teismo pirmininkas, mano pareiga ir garbė ginti Angliją nuo blogų patarėjų.
Tačiau savo apmaudui žinau, jog nesu tas žmogus. Mano žmona greitai paaiškintų, jog neturiu nė proto, nė drąsos pareikšti ir apginti faktus prieš Sesilį. Neturiu prestižo tarp savo perų, neturiu karalienės ausies. Blogiausia iš visų, kad netekau išdidumo.
Paskutinis vyras, kuris mestų Sesiliui iššūkį, dabar yra prieš mus kaltinamas išdavyste. Jei mes būtume pasipriešinę Sesiliui, kai jis pirmą kartą padarė įtaką jaunos princesės mintims, arba būtume palaikę Dudlį, kai šis stojo prieš jį tomis ankstyvomis dienomis, jei būtume palaikę Hovardą prieš jį dar tik prieš mėnesį... Tačiau mes lyg šluota iš vytelių; jei laikytumėmės kartu, būtume nepalaužiami, tačiau Sesilis mus nulauš vieną paskui kitą. Čia nėra nė vieno, kuris pakils, kad išgelbėtų Tomą Hovardą. Čia nė vienas neatsistos tam, kad nuverstų Sesilį. Netgi aš, kuris žino apie Sesilio šnipinėjimą, jo melagystes ir tylius vyrus, kurie vykdo jo įsakymus visoje šalyje, vyrus, kurie iškentė kankinimus, priėmė šios valstybės įstatymus ir pasakė, kad jie neprieštaraus, jog Sesilio įsivaizduojami pavojai yra svarbesni negu įstatymai, vyrus, kurie meluoja už jį, ir iš tiesų jiems niekas nerūpi. Aš viską žinau ir nedrįstu stoti prieš jį. Tiesą sakant, būtent todėl, kad žinau, ir nedrįstu.