1569 m. lapkritis Koventris Besė
Vien todėl, kad esame toli nuo savo žemių, nereiškia, kad kas nors valgo mažiau, bet dabar viskas turi būti perkama rinkos kainomis. Auksas, kurį atsivežiau, pavojingai senka. Dėl žiemos sezono nėra jokių vaisių ar šviežių daržovių, bet net džiovinti vaisiai ir žieminės daržovės mums per brangios.
Rašau Sesiliui maldaudama, kad atsiųstų pinigų išlaikyti karalienės namų ūkį, kad atsiųstų naujienų apie šiaurės armiją, kad atsiųstų patikinimą, jog žino apie mūsų ištikimybę. Rašau Henriui klausdama dvaro naujienų ir liepdama likti su Robertu Dadliu. Liepiu jam, kaip motina, nesvajoti imtis ginklo dėl karalienės ir nevykti pas mane. Jei tik Sesilis žinotų, kokia aš įbauginta, kiek mažai liko monetų, kokia išsekusi mano drąsa, jis pasigailėtų ir pagaliau man atrašytų.
Jei mano vyras grafas yra įtariamas, kaip ir pusė Anglijos lordų, tada mano likimas kabo ant plauko kartu su juo, su šiaurės armija, su škotų karalienės likimu. Jei šiaurės armija mus greit užklups, negalime tikėtis pergalės. Net negalėtume išlaikyti šio mažo miesto prieš juos. Turėsime atiduoti jiems karalienę, ar jie pasodins ją į Škotijos, ar į Anglijos sostą, mes su Džordžu vienodai pražuvę. Bet lygiai taip pat, jei Anglijos armija mus pasieks pirmoji, jie atims Škotijos karalienę iš mūsų, nes nepasitiki mūsų apsauga. Mes su Džordžu būsime pražuvę, pažeminti ir apkaltinti.
Mano didžiausias nusivylimas, mano gilus apgailestavimas šiomis neramiomis dienomis dėl to, kad mes išvis sutikome priimti škotų karalienę, kad maniau galėsianti kontroliuoti savo vyrą, kai ji bus mūsų namuose. Taip pat nuogąstauju dėl to, kad kai jis pasakė atiduosiąs atgal mano žemes, kaip bausmę už abejojimą jo sugebėjimais, aš greitai nepasakiau: „Taip!“ ir ten pat nepasirašiau dokumentų. Jei, neduok Dieve, Džordžą pagrobs škotai arba apkaltins anglai, žus mūšyje ar pabėgs su mylima škotų karaliene, tada bet kuriuo atveju neteksiu Čatsvorto, savo namo Čatsvorte, savo numylėto namo Čatsvorte. Aš beveik mieliau mirčiau, nei netekčiau Čatsvorto.
Sunku patikėti, kad praleidusi visą gyvenimą besituokdama dėl naudos, rinkusi mažus žemės sklypus, po truputį kaupusi turtą, kad galų gale turėčiau vieną didingiausių namų Anglijoje ir juo rizikuočiau dėl Elžbietos geranoriškumo užgaidos bei jos pusseserės, kitos karalienės, gero elgesio. Kada Elžbieta parodė gerą valią kitai moteriai? Kada Marija gerai elgėsi? Mano laimė priklauso nuo dviejų moterų, o aš nė viena jų nepasitikėčiau. Mano sėkmė priklauso nuo vyro, kuris myli vieną moterį, tarnauja kitai ir yra kvailys. O aš esu didžiausia kvailė iš visų trijų, nes skęstu jų sukurtame liūne.