1568 m. žiema Boltono pilis Marija

Atsisakau, griežtai atsisakau dėvėti ką kitą, išskyrus savo sukneles. Mano gražiosios suknelės, kailiai, nuostabios nėriniuotos apykaklės, aksomas, auksinės medžiagos apatiniai sijonai liko Holirudhauso rūmuose, apibarstyti kvapiais milteliais, įdėti į muslino maišus ir pakabinti drabužinėje. Dėvėjau šarvus, kai išjojau su Botvelu, kad pamokyčiau savo maištaujančius lordus, bet paaiškėjo, kad nesu nei mokytoja, nei karalienė, nes jie mane įveikė, areštavo, susekė Botvelą kaip kokį nusikaltėlį. Mane įkalino. Būčiau mirusi Lochleveno pilyje, jeigu nebūčiau ištrūkusi savo gudrumo dėka. Dabar, čia — Anglijoje, jie mano, kad aš nusileidau iki tokio lygio, kad vilkėčiau dėvėtas sukneles. Jie galvoja, jog esu pakankamai pažeminta, kad tenkinčiausi aptrintomis Elžbietos suknelėmis.

Jie tikriausiai išprotėję, jeigu tikisi, kad gali elgtis su manimi kaip su eiline moterimi. Aš nesu eilinė moteris. Aš pusiau dieviška būtybė. Turiu savo vietą, nepaprastą vietą tarp angelų ir kilmingųjų. Dausose yra Dievas, Dievo Motina, Jos Sūnus, o žemiau jų, lyg dvariškiai, yra įvairių pareigybių angelai. Žemėje kaip ir danguje yra karalius, karalienė ir princai, žemiau jų yra kilmingieji, netituluota kaimo bendruomenė, darbo liaudis ir skurdžiai. Ant pačio žemiausio laiptelio, vos aukščiau už gyvulius yra vargšės moterys: moterys, kurios neturi namų, vyrų ar turto.

O aš? Aš esu du viename: antra svarbiausia būtybė pasaulyje — karalienė ir pats žemiausias padaras: moteris, neturinti namų, vyro ar turtų. Aš esu triskart karalienė, nes gimiau būdama Škotijos karaliene, Škotijos karaliaus Džeimso V dukra, ištekėjau už Prancūzijos dofino ir su juo paveldėjau Prancūzijos karūną. Be to, esu vienintelė teisėta Anglijos sosto paveldėtoja, nes esu Anglijos karaliaus Henriko VIII sesers anūkė, nors jo pavainikė duktė Elžbieta užgrobė mano vietą.

Bet voilà! Kartu esu ir žemiausias padaras, vargšė moteris be vyro, kuris suteiktų savo pavardę arba apsaugą, nes mano vyras, Prancūzijos karalius, po karūnavimo išgyveno vos metus, o Škotijos karalystė surengė maištą prieš mane ir prievarta nušalino. Mano pretenzijas į Anglijos sostą atmetė gėdinga raudonplaukė bjaurybė Elžbieta, kuri sėdi mano vietoje. Aš esu toji, kuri turėtų būti didingiausia moteris Europoje, bet esu tiek pažeminta, kad tik jos parama išgelbėjo man gyvybę, kai škotų maištininkai laikė įkalinę ir grasino nugalabyti. Tik jos geraširdiškumo dėka dabar esu apgyvendinama Anglijoje.

Man tik dvidešimt šešeri, o jau spėjau nugyventi tris gyvenimus! Nusipelniau aukščiausios vietos pasaulyje, o esu žemiausioje. Bet vis tiek esu karalienė, esu tris kartus karalienė. Gimiau Škotijos karaliene, buvau karūnuota Prancūzijos karaliene ir esu Anglijos karūnos paveldėtoja. Ar gali būti, kad mano didybę atspindės tik dėvima šermuonėlio kailio apykaklė?

Savo damoms, Merei Seton ir Agnesei Livingstoun, sakau, kad jos gali pasakyti mano šeimininkams, lordui ir ledi Skoup iš Boltono pilies, kad visos mano suknelės, mano mėgstamiausi daiktai ir mano asmeniniai baldai turi būti nedelsiant atgabenti iš Škotijos, kad nedėvėsiu nieko, išskyrus savo gražiuosius rūbus. Sakau joms, kad geriau jau liksiu apdriskusi, negu dėvėsiu ką nors ne iš karalienės drabužinės. Tupėsiu ant grindų, jeigu negalėsiu sėdėti soste po valstybės herbu.

Jie skuba man paklusti, tai — mano mažytė pergalė. Dideli vežimai rieda keliu iš Edinburgo veždami mano sukneles, mano rašomąjį stalą, mano patalynę, mano sidabrinius stalo įrankius, mano baldus, bet bijau, kad praradau visus savo papuošalus. Gražiausi, tarp jų ir brangieji juodieji perlai, dingo iš mano papuošalų skrynių. Puikiausi Europos perlai, trigubi tarpusavyje derančių, retų juodųjų perlų karoliai. Visi žino, kad jie mano. Kas gali būti tiek nedoras, kad norėtų pralobti iš mano netekties? Kas turi pakankamai įžūlumo, kad puoštųsi karalienės perlais, vogtais iš jos lobyno? Kas būtų tiek puolęs, kad jų norėtų, turint omenyje, kad jie buvo pavogti, kai kovojau už savo gyvybę?

Turbūt mano įbrolis įsilaužė į papuošalų kambarį ir pavogė juos. Mano netikras brolis, kuris prisiekė būti ištikimas, išdavė mane; mano vyras Botvelas, kuris prisiekė laimėti, buvo nugalėtas. Mano sūnus Džeimsas, mano brangiausias sūnus, mano kūdikėlis, mano vienintelis įpėdinis, kurį prisiekiau saugoti, yra priešų rankose. Mes sulaužėme priesaiką, mes esame išdavikai, ir visi esame išduoti. O aš — nepaisant laisvės siekio — vėl esu sugauta.

Maniau, kad mano pusseserė Elžbieta iš karto supras, jeigu jau žmonės sukilo prieš mane Škotijoje, tai ir jai kyla grėsmė Anglijoje. Koks skirtumas? Rien du tout!^[1] Abejose šalyse valdome neramaus būdo žmones, kurie suskirstyti į tam tikrus regionus, kurie šneka ta pačia kalba, per amžius ilgisi karaliaus, bet teranda karalienę, kuri užimtų sostą. Galvojau, kad ji suvoks, jog mes, karalienės, turime laikytis išvien. Jeigu žmonės mane žemins ir vadins kekše, tai kas gi jiems trukdys užgaulioti ją? Bet ji nenuovoki, o Dieve! Ji labai nenuovoki! Ji tokia nerangi ir kvaila, o aš negaliu pakęsti nenuovokumo ir kvailumo. Kol reikalauju, kad mane saugiai palydėtų į Prancūziją — nes mano prancūziškoji šeima iš karto sugrąžins mano sostą Škotijoje — ji svyruoja ir dvejoja, sušaukia susirinkimą, išsikviečia advokatus, patarėjus, teisėjus, jie visi susirenka Vestminsterio rūmuose.

Ką jie sprendžia, dėl Dievo meilės? Dėl ko jie tariasi? Ką ten reikia žinoti? Exactement!^[2] Nieko! Jie sako, kad kai mano vyras, kvailys Darnlis, nužudė Deividą Ricą, aš prisiekiau, jog atkeršysiu, ir įkalbėjau kitą savo meilužį, Botvelo grafą, sukelti sprogimą, išmesti iš lovos ir pasmaugti, kai jis bėgo per sodą nuogas.

Beprotybė! Tarsi kada leisčiau pulti bet kurį karališkojo kraujo turintį asmenį, net trokšdama keršto. Mano vyras turėtų būti toks pat nepaliečiamas, kaip ir aš. Karališkosios šeimos narys yra šventas lyg Dievas. Tarsi kažkas galėtų kurti tokį absurdišką sąmokslą. Tik idiotas sprogdintų visą namą, kad užmuštų žmogų, kai jį galima tyliai uždusinti pagalve, kol miega girtas! Tarsi Botvelas, protingiausias ir sukčiausias žmogus Škotijoje, siųstų tuziną vyrų ir naudotų parako statines, kai šiam poelgiui užtektų tamsios nakties ir aštraus peilio.

Pagaliau blogiausia yra tai, kad jie sako, jog atsilyginau už šį nevykusį nužudymą, nes pabėgau su žudiku, Botvelo grafu, svetimavimo aistroje susilaukiau vaikų, ištekėjau už jo iš meilės ir paskelbiau karą savo žmonėms tiesiog iš gryno suktumo.

Aš dėlto nekalta. Nekalta ir dėl žmogžudystės. Tai tiesa, o tie, kurie negali patikėti, jau seniai buvo nusprendę manęs nekęsti už mano turtus, grožį, religiją arba už tai, kad gimiau būti didi. Šie kaltinimai tėra niekingas šmeižtas, calomnie vile^[3]. Paprasčiausiai kvaila kartoti tai žodis į žodį, o Elžbietos taryba ketina tai daryti. Visiška kvailystė patikėti juo kaip oficialiu pasitarimu. Jeigu išdrįsi pasakyti, kad Elžbieta svetimauja su Robertu Dadliu ar bet kuriuo kitu iš tuzino vyrų, kurie per tuos skandalingus valdymo metus buvo minimi šalia jos, pradedant nuo patėvio Tomo Seimuro, kai ji buvo mergaitė, tave atitemps į teismą, o budelis nurėš tau liežuvį. Ir tai yra teisinga ir tinkama. Karalienės reputacija neteršiama jokiais komentarais. Karalienė turi atrodyti tobula.

Bet jeigu pasakysi, kad aš svetimauju, nors esu tokia pat karalienė, kaip ir ji, nes iš abiejų tėvų turiu karališkojo kraujo, kurio jai stinga, gali tai kartoti Vestminsterio rūmuose bet kuriam pašaliečiui, kuris tik klausosi, ir vadinti įrodymais.

Kodėl ji tokia kvaila, kad skatintų apkalbas apie karalienę? Negi nemato, kad leisdama šmeižti mane, ji kenkia ne tik man, bet ir mano socialinei padėčiai, kuri lygiai tokia pati kaip ir jos? Negerbdama manęs, ji netenka savo spindesio. Turėtume abi ginti savo valstybę.

Aš esu karalienė; karalienėms taikomos kitokios taisyklės. Turėjau iškęsti tam tikrus įvykius kaip moteris, kurios niekada nepavadinčiau karaliene. Nesustočiau į tokias net pažiūrėti. Taip, aš buvau pagrobta, įkalinta, išprievartauta — bet niekada, niekada dėl to nesiskųsiu. Mano kaip karalienės asmuo turi būti nepaliestas, mano kūnas visada šventas, mano esybė nesutepta. Ar norėčiau netekti tokios magiškos galios vien tam, kad galėčiau padejuoti dėl savo žaizdų? Ar norėčiau iškeisti savo didybę į malonų paguodos žodį? Labiau norėčiau vadovauti ar verkšlenti dėl savų klaidų? Ar norėčiau įsakinėti vyrams, ar prie židinio raudoti kartu su kitomis nuskriaustomis moterimis?

Žinoma. Atsakymas paprastas. Bien sûr. Niekas neturėtų manęs gailėtis. Jie gali mane mylėti, manęs nekęsti ar bijoti. Bet niekada niekam neleisiu savęs gailėti. Žinoma, kai jie manęs klausia, ar Botvelas su manimi žiauriai elgėsi, aš nieko neatsakau, ničnieko, nei žodžio. Karalienė nesiskundžia, jeigu su ja negailestingai elgiamasi. Karalienė neigia, kad taip galėjo nutikti. Negaliu savęs apvogti, negaliu netekti savo dieviškumo. Galbūt mane engė, bet aš visada tai neigsiu. Nesvarbu, ar sėdžiu soste, ar esu apdriskusi — vis tiek esu karalienė. Nesu prasčiokė, kuri viliasi gauti teisę dėvėti velvetą arba visą gyvenimą gyventi įsisupus į naminį audeklą. Aš visa galva aukščiau, negu tie paprasti vyrai ir moterys. Mano didybė buvo nulemta, esu Dievo išrinktoji. Nejaugi jiems taip sunku suprasti? Galėčiau būti pati prasčiausia moteris visame pasaulyje, bet vis tiek būčiau karalienė. Galėčiau šėlti su būriu Italijos ministrų, pulku botvelų, rašyti jiems meilės eiles ir vis tiek būčiau karalienė. Jie gali priversti mane pasirašyti šimtus atsižadėjimo raštų ir užrakinti kalėjime amžiams, bet vis tiek būsiu karalienė, o žmogus, kuris sėdi mano soste bus užpuoliku. Je suis la reine. Esu karalienė iki mirties. Tai nėra pareigos, profesija — tai kraujo paveldas. Būsiu karalienė, kol mano gyslomis tekės kraujas. Aš tai žinau. Visi žino. Netgi jie, tie kvailiai, puikiai tą žino.

Jeigu jie nori manęs atsikratyti, yra tik vienas būdas, bet jie niekada nedrįs to padaryti. Jeigu jie nori manęs atsikratyti, jie turės nusidėti dangaus nustatytai tvarkai. Jie turės nusižengti Dievo įstatymams. Jeigu jie norės manęs atsikratyti, turės nukirsti man galvą.

Tik pagalvokite!

Vieninteliu atveju liausiuosi būti Dovagerio Prancūzijos karaliene, Škotijos karaliene ir vienintele Anglijos sosto paveldėtoja — kai būsiu mirusi. Jie turės mane nužudyti, jeigu nori, kad atsisakyčiau savo sosto. Lažinuosi iš savo titulo, turtų ir gyvybės, kad jie neišdrįs to padaryti. Liestis prie manęs žiauriomis rankomis būtų toks pats nusikaltimas, kaip iš dausų išmesti angelą, tokia pat nuodėmė, kaip dar kartą nukryžiuoti Kristų. Aš nesu paprasta moteris, esu šventa karalienė, sėdžiu aukščiau, negu bet kuris mirtingasis; tik angelai yra aukščiau manęs. Mirtingieji negali nužudyti tokios būtybės kaip aš. Esu patepta šventuoju aliejumi, esu Dievo išrinktoji. Esu neliečiama. Jie gali manęs bijoti ir nekęsti, jie gali netgi neigti mano buvimą. Bet jie negali manęs nužudyti. Ačiū Dievui, bent jau tuo esu tikra. Visuomet būsiu tuo tikra.