1571 m. rugsėjis Šefildo pilis Džordžas

Esu arklidėse, rūpinuosi savo mėgstamiausiu sakalu, kai išgirstu Besę šaukiant mane vardu, tuo pačiu metu suskamba pilies varpas.

Sakalas pasimuisto ant mano riešo ir bando skristi išsigandęs garso, tada plaka sparnais ir pasimeta, šaukiu sakalininką taip, tarsi artėtų pasaulio pabaiga. Jis ateina greitai ir uždengia išsigandusi paukštį, paima jį į savo tvirtas rankas, paima iš manęs, kai paleidžiu pavadėlį ir perduodu jam, o visą laiką siaubingasis varpas skamba ir skamba, pakankamai garsiai, jog prižadintų mirusius ir per garsiai gyviems.

— Dieve, apsaugok mus, kas čia? — jis paklausia manęs. — Ar ispanai išsilaipino? Ar šiaurė vėl sukilo?

— Nežinau. Padėk paukštį, kur saugu. Turiu eiti, — pasakau ir nubėgu prie namo.

Nesu pakankamai stiprus priimti tokius iššūkius. Negaliu bėgti, mano širdis plaka iš siaubo. Pradedu eiti, keikdamas savo plaučius ir kojas, kai nueinu iki namo, pamatau ten Besę, baltą kaip paklodė, ir vyrą, susmukusį prieš ją ant žemės, jo galva tarp kojų, nualpo nuo išsekimo.

Ji be žodžių paduoda man laišką, kurį atnešė vyras. Tai Sesilio rašysena, tačiau prikeverzota tarsi jis būtų praradęs protą. Mano širdis sustoja, kai pamatau, jog laiškas adresuotas man, tačiau išorėje jis parašė „Rugsėjo 5, 1571, 9 vakaro. Skubus, skubus paštas. Skubus, skubus, gyvenimui, gyvenimui, gyvenimui, gyvenimui.“

— Atplėškite jį! Atplėškite jį! Kur jūs buvot? — apšaukia mane Besė.

Sulaužau antspaudą. Vyras ant žemės užsikosėja, kad įkvėptų ir prašo vandens. Niekas jam nepatarnauja.

— Kas čia? — teiraujasi Besė. — Ar tai karalienė? Tik nesakyk, kad ji mirė.

— Ispanai ateina, — atsakau. Girdžiu savo balse įtampą ir šaltį iš baimės. — Sesilis rašo, jog ispanai išlaipino šešis tūkstančius karių. Šešis tūkstančius. Šešis tūkstančius. Jie ateina čia jos išlaisvinti.

— Ką mes darysime? Ar vyksime į Tatberį?

Atvykėlis pakelia galvą.

— Nėra prasmės, — sukrenkščia jis.

Besė pažiūri į mane abejingai.

— Ar turėtume joti į pietus?

— Ar turite Sesilio pasitikėjimą? — paklausiu pasiuntinio.

Jis nusišypso kreiva šypsena, tarsi norėdamas pasakyti, jog niekas neužima tokios vietos.

— Ją išgabenti per vėlu. Turiu vykdyt savo įsakymus, — pasako jis. — Turiu sužinoti viską, ką ji žino, ir grįžti pas savo poną. Jūs turite likti čia ir laukti užpuoliko. Jūs negalite pabėgti nuo jų.

— Brangus Dieve, — ištaria Besė. — Ką mes darysime, kai jie pasirodys?

Jis nieko neatsako, tačiau žinau, jog atsakymas yra „užmuškit ją“.

— Ar karalienė saugi? — paklausiu. — Mūsų karalienė, Elžbieta?

— Kai išvykau buvo saugi, — atsako jis. — Tačiau milordas siuntė sargybą į Audli Endą, kad grąžintų ją į Londoną.

— Jie planuoja sučiupti karalienę Elžbietą, — trumpai pasakau Besei. — Čia taip parašyta. Jie turi didį planą. Pagrobti Anglijos karalienę, išlaisvinti Škotijos karalienę, sukelti žmones. Ispanai sutryps mus.

Pasisuku į vyrą:

— Ar Londonas dar buvo mūsų, kai išvykote?

Jis linkteli.

— Prašau, Dieve, jiems iki mūsų vos keletas dienų. Škotijos karalienės seklys, Ridolfis, išplepėjo visą planą Anglijos pirkliui Madride. Ačiū milordui, jis žinojo, ką girdėjo, ir nusiuntė pranešimą Sesiliui taip greit, kaip jo pasiuntinys galėjo keliauti. Sesilis atsiuntė mane pas jus. Mes manome, jog ispanai mus apsups per kelias dienas. Jų armada paleista, ispaniškieji Nyderlandai apsiginklavę, o popiežius siunčia savo turtus, kad apginkluotų išdavikus ir kviečia prisijungti visus Anglijos katalikus.

Žvilgteliu į laišką.

— Sesilis sako, jog turėčiau apklausti karalienę ir priversti ją pasakyti man viską, ką žino.

— Aš būsiu su jumis, — pasako jis. Jis susvirduliuoja besistodamas ir nusibraukia purvą nuo savo kelnių.

Supykstu dėl užuominos, jog negaliu būti patikimas. Vyras suklumpa prieš paradines duris nuo visiško pervargimo.

— Šis reikalas svarbiau nei garbė, — pasako jis, matydamas, jog nenoriu leisti jam apsilankyti pas karalienę. — Turiu ją pamatyti ir apieškoti jos kambarius. Škotų karalienė gali žinoti, kur ispanai išsilaipina. Turime suburti savo armiją ir pasiruošti juos sutikti. Tai mirtis arba gyvenimas Anglijai, ne tik jai.

— Aš pakalbėsiu su ja.

Pasisuku į Besę:

— Kur ji?

— Vaikšto po sodą, — atsako akmeniniu veidu. — Pasiūsiu mergaitę, kad ją pakviestų.

— Eisime dabar, — nusprendžia atvykėlis, tačiau kojos sulinksta, kai bando eiti.

— Jūs vos pastovit! — sušunka Besė.

Jis čiumpa savo balno gugą ir pasikelia. Žvilgsnis, kurį meta į Besę, beviltiškas.

— Negaliu ilsėtis, — sušvokščia jis. — Nedrįstu ilsėtis. Turiu išgirsti tai, ką karalienė turi mums pasakyti, ir grįžti pas savo poną. Jei ji žino, kokiame uoste ispanai išsilaipins, mums galbūt pavyks užkirsti kelią jų armadai dar jūroje ir juos išvyti. Kai jie išsilaipins su šešiais tūkstančiais, mes neturėsime šansų, tačiau jei galėsim sulaikyti juos jūroj...

— Tada eime, — ištariu aš. — Eikim su manimi.

Paduodu jam savo ranką ir mes dviese — aš, nusilpęs nuo podagros, ir jis — nuo pervargimo — kėblinam link sodų.

Ji ten, kaip mergaitė laukianti savo mylimojo, stovi prie vartų.

— Girdėjau varpą, — prabyla ji. Jos veidas šviečia viltimi. Ji pažiūri į jaunąjį vyrą, o tada į mane. — Kas vyksta? Kodėl paskelbtas pavojus?

— Jūsų šviesybe, turiu paklausti jus keleto klausimų, šis džentelmenas...

— ...seras Piteris Braunas. — Jis nusilenkia jai.

— Šis džentelmenas klausysis. Jis atvyko siunčiamas lordo Berglio su nerimą keliančiomis naujienomis.

Jos įdėmus žvilgsnis, kuris susitinka su mano akimis, yra toks nuoširdus ir tikras, jog esu tikras, kad ji apie tai nieko nežino. Jei ispanai išsilaipins, ji apie tai nežinos. Jei jie atvyks ir paims ją iš manęs, tai be jos sutikimo. Ji davė žodį lordui Mortonui ir man, jog nekurs daugiau sąmokslų su niekuo ir niekada. Ji planuoja grįžti į Škotiją pagal Elžbietos sutartį, o ne sunaikindama Angliją. Ji davė savo žodį, jog nebus daugiau sąmokslo.

— Jūsų šviesybe, — pradedu patikliai, — turite pasakyti serui Piteriui viską, ką žinote.

Ji truputį nusileidžia kaip gėlė, apsunkusi nuo lietaus.

— Aš nieko nežinau, — ištaria ji švelniai. — Jūs žinot, jog esu atkirsta nuo savo draugų ir šeimos. Pats žinote, kad matote kiekvieną laišką, kuris man ateina ir nesusitinku su niekuo be jūsų leidimo.

— Bijau, kad žinot daugiau nei aš, — pasakau aš. — Bijau, jog žinot daugiau nei man sakot.

— Dabar jūs manim nepasitikit?

Jos tamsios akys išsiplečia tarsi ji negalėtų patikėti, jog išduočiau prisirišimą, kurį jaučiu, tarsi ji neįsivaizduotų, jog galėčiau ją apkaltinti melavimu, ypač prieš nepažįstamąjį ir jos priešo šalininką.

— Jūsų šviesybe, drįstu jumis nepasitikėti, — drebiu netaktiškai. — Seras Piteris atnešė man žinutę nuo lordo Berglio, kuri įsako jus apklausti. Jūs įsivėlusi į sąmokslą. Turiu jūsų paklausti, ką žinote.

— Ar mes prisėsim? — paklausia ji oficialiai kaip karalienė ir atsuka mums nugarą, rodydama kelią į sodą.

Pavėsinėje yra suoliukas, aplink auga rožės. Ji išskleidžia savo suknelę ir atsisėda, lyg mergaitė kalbėdamasi su gerbėjais. Paimu kėdę, kurią naudojo jos palydovė, o seras Piteris prikrenta ant žolės prie jos kojų.

— Klauskit, — paragina ji. — Prašau, klauskit manęs, ko tik norit. Norėčiau apginti savo gerą vardą. Norėčiau, kad viskas tarp mūsų vyktų atvirai.

— Ar duosit man savo žodį, jog kalbėsit tik tiesą?

Karalienės Marijos veidas atviras kaip vaiko.

— Aš niekada nemelavau jums, Šousbevi, — pasako ji saldžiai. — Žinote, jog visada primygtinai reikalavau, jog man leistų asmeniškai rašyti savo draugams ir šeimai. Pripažinau, kad jie yra priversti man rašyti slapta, o aš slapčia jiems atsakinėju. Tačiau niekada nerengiau sąmokslo prieš Anglijos karalienę ir niekada nekursčiau maišto prieš ją. Galit klausti manęs ko tik norit. Mano sąžinė švari.

— Ar pažįstate florientinietį Robertą Ridolfį? — tyliai paklausia seras Piteris.

— Girdėjau apie jį, tačiau niekada nebuvau sutikus ir nesusirašinėjau su juo.

— Kaip apie jį išgirdote?

— Girdėjau, jog jis paskolino Norfolko hercogui pinigų, — noriai atsako.

— Ar žinote, kam buvo skirti pinigai?

— Asmeniniam naudojimui, manau, — dėsto ji. — Milorde, jūs žinot, jog neturiu daugiau laiškų nuo hercogo. Jūs žinote, kad jis apleido mūsų sužieduotuves ir prisiekė ištikimybę karalienei. Jis atsisakė sužieduotuvių ir paliko mane, karalienės palieptas.

Linkteliu galva.

— Tai tiesa, — pasakau į sero Piterio pusę.

— Jūs negavote daugiau laiškų iš jo?

— Nuo tada, kai jis sulaužė man duotą pažadą — ne. Negaučiau laiško nuo jo, net jei jis jį parašytų, tik ne tada, kai jis mane atstūmė, — atsako ji išdidžiai.

— O kada paskutinį kartą ką nors girdėjote iš Roso vyskupo? — paklausia seras Piteris.

Ji suraukia antakius bandydama prisiminti.

— Lordas Krosbevis turėtų atsiminti. Jo laiškus man visada atneša lordas Krosbevis.

Ji pasisuka į mane.

— Jis rašė, jog saugiai grįžo į Londoną, kai mus aplankė Čatsvorte, argi ne?

— Taip, — patvirtinu.

— Ir nuo tada iš jo nieko negirdėjot?

Ji vėl pasisuka į mane.

— Nemanau. Ar girdėjom? Ne.

Seras Piteris atsistoja ir ranka pasiremia į šiltą akmeninę sieną tam, kad pasijustų tvirčiau.

— Ar gavote laiškų nuo popiežiaus arba Pilypo iš Ispanijos, galbūt nuo jų tarnų?

— Ką turit omeny? — paklausia ji šiek tiek suglumusi.

— Turiu omeny šią vasarą, paskutinis kelis mėnesius.

Ji papurto galvą.

— Nieko. Ar jie man rašė, o jų laiškai nuėjo klaidingu keliu? Manau, jog lordas Berglis seka mane ir vagia mano žinutes, galit nuo manęs jam perduoti, jog taip elgtis nedera.

Seras Piteris nusilenkia jai.

— Ačiū už suteiktą malonę pašnekėti su jumis, jūsų šviesybe. Dabar aš jau eisiu.

— Aš turiu jums klausimą, — kreipiasi ji.

— Taip?

— Esu kalinė, tačiau tai negarantuoja mano saugumo. Buvau perspėta, kai išgirdau skambant varpą, ir jūsų klausimai man nesuteikė pasitikėjimo savimi. Prašau pasakyti man, sere Piteri, kas vyksta? Prašau užtikrinti mane, jog mano pusseserė karalienė yra saugi ir jai viskas gerai.

— Manote, ji gali būti pavojuje?

Ji žvelgia žemyn tarsi klausimas būtų ją sutrikdęs.

— Žinau, jog daug kas nesutinka su jos valdymu, — atsako nedrąsiai. — Bijau, jog yra ir tokių, kurie rengia prieš ją sąmokslą. Manau, jog yra ir tokių, kurie rengtų sąmokslą prisidengę mano vardu. Tačiau tai nereiškia, jog aš prie jų prisidėjau. Linkiu jai tik gero ir visada linkėjau. Aš esu jos šalyje, jos galioje, jos įkalinta, nes patikėjau meile, kurią ji man pažadėjo. Ji sužlugdė tą meilę, ji nutraukė tą ryšį, kuris turėtų būti tarp karalienių. Bet nelinkėčiau jai nieko kito tik geros sveikatos, saugumo ir sėkmės.

— Jos šviesybė yra palaiminta dėl tokios draugystės, — pasako seras Piteris, pasvarstau, ar tai nebuvo ironija.

Greit pažiūriu į jį, tačiau negaliu nieko nuspręsti. Jis ir karalienė yra vienodai nuobodūs. Sunku suprasti, ką nors vienas iš tikrųjų mano.

— Taigi, ar ji saugi? — paklausia susidomėjusi.

— Kai iškeliavau iš Londono, karalienė buvo išvykusi ir mėgavosi šiltu oru, — atsako jis. — Lordas Berglis atskleidė sąmokslą pačiu laiku, jog jį sužlugdytų. Visi tie, kurie prie jo prisidėjo, keliaus į kartuves. Kiekvienas iš jų. Esu čia tik tam, kad įsitikinčiau, jog jūs taip pat esate saugi.

— Ir kur ji yra? — karalienė Marija neatlyžta.

— Išvykusi, — atsako dar kartą Sesilio žmogus.

— Šis sąmokslas susijęs su manim? — paklausia karalienė.

— Manau, dauguma sąmokslų susiję, — pasako jis. — Tačiau, laimei, lordo Berglio vyrai yra kruopštūs. Čia jūs esate saugi.

— Na, dėkoju jums, — ištaria ji šaltai.

— Noriu šnektelėti, — pasako seras Piteris man nusisukdamas nuo jos, nuseku paskui jį iki sodo vartų.

— Ji meluoja, — nusprendžia jis. — Meluoja nesigėdydama.

— Galėčiau prisiekti, jog ji ne...

— Žinau, jog meluoja, — atkerta jis. — Ridolfis nešė rekomendacinį laišką nuo jos pačiam popiežiui. Jis parodė jį Sesilio žmogui. Didžiavosi jos parama. Ji liepė popiežiui pasitikėti Ridolfiu taip, kaip pasitikėtu ja. Ridolfis turi planą, kurį vadina „Didžiuoju Anglijos žygiu“, pagal jį sunaikins mus visus. Šis sąmokslas dabar prasideda. Ji užsiundė šešis tūkstančius fanatikų katalikų ispanų ant mūsų. Ir žino, kur jie išsilaipins, škotų karalienė suorganizavo jiems užmokestį.

Laikausi įsikibęs į vartus, kad nuslėpčiau silpnumą keliuose.

— Negaliu jos apklausti, — tęsia jis. — Negaliu kvosti jos taip, kaip bet kurio kito įtariamojo. Jei ji būtų kitas asmuo, dabar jau būtų Taueryje, mes piltume akmenis ant jos krūtinės, kol sulūžtų šonkauliai, jos melagystės būtų išgautos kartu su paskutiniu atodūsiu. Mes negalime to padaryti, ir sunku pasakyti, kokį dar spaudimą mes pajėgtume pakelti. Tiesą sakant, man sunkiai sekėsi net kalbėti su ja. Man net sunkiai sekėsi žiūrėti į jos melagingą veidą.

— Nėra gražesnės moters visame pasaulyje! — staigiai man išsiveržia.

— O taip, ji žavi. Tačiau kaip galite gėrėtis tuo, kuris yra dviveidis?

Akimirką esu pasirengęs ginčytis, bet paskui pagalvoju apie tai, kaip meiliai ji teiravosi apie pusseserės sveikatą, mąstau apie ją, rašančią Pilypui iš Ispanijos, pasiuntusią ispanus ant mūsų, pareikalavusią armados ir Anglijos galo.

— Ar tu įsitikinęs, jog ji žino apie šį sąmokslą?

— Žino apie jį? Ji sugalvojo jį!

Papurtau galvą. Negaliu tuo patikėti. Netikėsiu tuo.

— Paklausiau jos tiek, kiek galėjau. Tačiau ji gali būti atviresnė su jumis arba grafiene, — rimtai prabyla jaunasis vyras. — Grįžkit pas ją, pažiūrėkit, ar galėsit dar ką nors sužinoti. Aš pavalgysiu ir pailsėsiu šiąnakt čia ir išjosiu rytoj auštant.

— Ridolfis galėjo suklastoti laišką, kuriuo, kaip jūs sakote, jį rekomendavo, — pasvarstau. — Arba galėjo apie tai meluoti.

Arba, pagalvoju sau, tokioje padėtyje, kurioje esame dabar, negaliu būti niekuo tikras — tu gali man meluoti arba Sesilis gali meluoti mums visiems.

— Pradėkite nuo prielaidos, jog ji meluoja, — pasiūlo jis. — Pažiūrėkit, ar galėsit dar ką nors sužinoti. Ypač apie Ispanijos planus. Mes turime žinoti, ką jie ketina daryti. Jei ji žino, privalo jums pasakyti. Jei mes turėtume bent menkiausią idėją, kur jie ketina išsilaipinti, galėtume išgelbėti šimtus gyvybių, galėtume išgelbėti savo šalį. Pasimatysiu su jumis prieš išvykdamas. Einu į jos kambarius. Mano vyrai apvers juos aukštyn kojom dabar pat.

Jis lengvai linkteli ir nueina. Grįžtu pas karalienę. Ji šypsosi man, kai einu per žolę, ir aš pastebiu tą širdį stabdantį išdykėlišką švytėjimą. Pažįstu jį, pažįstu ją.

— Koks jūs išblyškęs, mielasis Šousbevi, — pastebi ji. — Šie aliarmai žada bloga mums abiem. Aš vos nenualpau, išgirdus varpą.

— Jūs žinote, argi ne? — paklausiu nuvargusiu balsu. Neatsisėdu ant kėdės prie jos kojų, pasilieku stovėti, ji pakyla ir prieina prie manęs. Galiu užuosti jos kvepalus plaukuose, ji stovi taip arti, jog ištiesęs ranką, galėčiau paliesti jos liemenį. Galėčiau prisitraukti ją prie savęs. Ji atlošia galvą ir šypsosi man pažįstama šypsena, tokia šypsotųsi nuoširdūs ir artimi draugai. Įsimylėjėlių šypsena.

— Aš nieko nežinau, — pasako ji su išdykusiu pasitikėjimu.

— Aš jam ką tik sakiau, jog tas Ridolfis galėjo pasinaudoti jūsų vardu be jūsų leidimo, — pasakau. — Jis manimi netiki. Man rodos, aš netikiu pats savimi. Jūs pažįstat Ridolfį, argi ne? Jūs įgaliojot jį, argi ne? Išsiuntėt pas popiežių, pas Nyderlandų kunigaikštį, pas Pilypą iš Ispanijos, įsakėte jam suplanuoti puolimą? Nepaisant to, jog esat prisiekusi naujam susitarimui su Elžbieta ir parašėt savo vardą po taikos sutartimi su ja? Nepaisant to, kad pažadėjote Mortonui nustoti regzti sąmokslus ir siųsti laiškus? Nepaisant to, jog pažadėjot man asmeniškai, tik tarp mudviejų, mano prašymu, kad jūs tuo pasirūpinsite? Nors jūs ir žinot, jog jie atims jus iš manęs, jei aš jūsų nesaugosiu?

— Aš negaliu gyventi kaip mirusi moteris, — ji sušnabžda, nors esame vieni, ir sode nėra jokių garsų, išskyrus vėlyvos popietės strazdo dainą. — Negaliu atsisakyti savo tikslų gyvenime. Negaliu gulėti kaip lavonas karste ir tikėtis, jog kažkas bus pakankamai malonus ir nugabens mane į Škotiją arba Londoną. Turiu būti gyva. Turiu veikti.

— Tačiau jūs pažadėjot, — kaip vaikas laikausi savo. — Kaip galiu patikėti kažkuo, jei girdžiu jus prisiekiant savo kaip karalienės garbe ir tada sužinau, jog tai nieko nereiškia? Ką tai reiškia?

— Aš esu įkalinta, — pasako ji. — Viskas neturi reikšmės, kol nesu laisva.

Aš taip supykstu ant jos ir jaučiuosi toks išduotas, jog atsuku jai nugarą ir greitu žingsniu nueinu. Tai įžeidimas karalienei, vyrai būdavo ištremiami iš dvarų dėl daug mažesnių nusižengimų negu nugaros atsukimas. Sustoju, kai suvokiu, ką padariau, tačiau neatsisuku ir nepuolu ant kelių.

Jaučiuosi kaip kvailys. Visą laiką galvojau tik geriausia apie ją, pranešdavau Sesiliui, jog perėmiau žinutes, ir ji jų negavo. Sakiau jam, jog esu įsitikinęs, kad ji jų nekvietė, jog traukia sąmokslininkus, tačiau nekuria sąmokslo pati, ir visą laiką jis žinojo, jog karalienė rašo išdavikiškas ir maištaujančias instrukcijas, planuodama sugriauti taiką šalyje. Visą tą laiką jis žinojo, jog yra teisus, o aš ne, jog ji yra priešas, mano švelnumas jai yra kvailystė, jei ne išdavystė. Ji atliko velnio vaidmenį, aš ja pasitikėjau ir jai padėjau, nepaisydamas savo interesų, nepaisydamas savo draugų, nepaisydamas Anglijos piliečių. Buvau kvailys šiai moteriai, ji piktnaudžiavo mano pasitikėjimu, mano namais, mano turtu ir užgauliojo mano žmoną.

— Jūs užtraukėte man gėdą, — sušunku vis dar nusisukęs nuo jos, nuleista galva ir nusukęs į ją nugarą. — Gėdą prieš Sesilį ir dvariškius. Prisiekiau, jog galėsiu jus saugoti ir laikyti atokiai nuo sąmokslų, o jūs pavertėte mano priesaiką melaginga. Darėte suktybes, kurias sumanydavote, ir padarėte iš manęs kvailį. Kvailį.

Pritrūkstu kvapo, baigiu sukukčiodamas iš mirtinos gėdos.

— Išnaudojot mane kaip kvailį.

Ji vis dar nieko nesako, aš vis dar nežiūriu į ją.

— Pasakiau jiems, jog nerengėte sąmokslo, jog galima jumis pasitikėti, — aiškinu. — Pasakiau jiems, jog sudarėte sutartį su karaliene, davėte pažadą Mortonui ir prisiekėte savo garbe. Maniau, jog niekada nesulaužytumėt savo žodžio. Tik ne savo kaip karalienės garbės žodžio. Pažadėjau jūsų vardu. Sakiau, jog davėte žodį. Sakiau, jog tai yra taip pat gerai kaip auksinė moneta. Juk esate karalienė, karalienė par excellence, ir moteris negalinti būti negarbinga.

Sudrebu įkvėpdamas.

— Nemanau, jog žinote, kas yra garbė, — ištariu su kartėliu. — Nemanau, jog žinote, ką reiškia garbė. Jūs man nuplėšėte garbę.

Pajuntu jos prisilietimą, švelnų tarsi krentantis vainiklapis. Ji priėjo man už nugaros ir padėjo savo ranką ant peties. Nejudu, ir ji švelniai priglaudžia savo skruostą prie mano mentikaulio.

Jei pasisukčiau, galėčiau paimti ją į savo glėbį, ir jos skruosto vėsa būtų kaip balzamas mano raudonam ir piktam veidui.

— Palikote mane kvailio vietoj prieš mano karalienę, dvariškius ir prieš mano žmoną, — iškošiu, virpančia nuo jos prisilietimo nugara. — Jūs nuplėšėte man garbę mano namuose, o man niekas nerūpėjo labiau nei garbė ir namai.

Jos ranka stipriau suspaudžia mano petį, lengvai trukteli švarką, ir aš atsisuku į ją pažiūrėti. Jos tamsios akys pilnos ašarų, jos veidas perkreiptas sielvarto.

— Ak, nesakykit taip, — sušnabžda. — Šousbevi, nekalbėkit apie tokius dalykus. Jūs buvot man toks garbingas vyras, buvot mano draugas. Niekada neturėjau vyro, kuris man tarnautų kaip jūs. Niekada neturėjau vyro, kuris manim rūpintųsi ir nieko nesitikėtų atgal. Galiu pasakyti, jog myliu...

— Ne, — nutrauksiu ją. — Nesakykit daugiau nė vieno žodžio. Daugiau nieko nežadėkit. Kaip turėčiau klausyti to, ką man sakote? Negaliu pasitikėti niekuo.

— Aš nelaužau savo žodžio! — ji atkakliai laikosi savo. — Aš niekada nedaviau tikro savo žodžio. Esu kalinė, nesu verčiama sakyti tiesą. Esu priversta, ir mano pažadas nieko nereiš...

— Jūs sulaužėte savo žodį, o taip pasielgdama sudaužėte man širdį, — pasakau paprastai, ištrūkstu iš jos rankų ir nueinu nuo jos neatsigręždamas.