1571 m. spalis Šefildo pilis Besė

Šaltas ruduo, lapai nuo medžių krenta anksčiau, netgi oras šiemet bus negailestingas. Mes išvengėme nelaimės tik per plauką, nieko daugiau. Škotijos karalienės seklys ir sąmokslininkas, Robertas Ridolfis, suvienijo visas didžiąsias jėgas krikščioniškajame pasaulyje prieš mus. Jis aplankė Romos popiežių, Albos kunigaikštį Nyderlanduose, Ispanijos karalių ir Prancūzijos karalių. Jie visi pasiuntė aukso arba vyrų arba ir to ir to, kad pasiruoštų puolimui, kurios metu turėjo būti nužudyta karalienė Elžbieta ir karalienė Marija užimtų sostą. Tik pagyrūniškas Ridolfio šnabždėjimas apie sąmokslą pasiekė aštrias Sesilio ausis ir mus visus išgelbėjo.

Sesilis suėmė škotų karalienės vyskupą tam, kad pasiliktų su Elio vyskupu kaip namų svečias. Turbūt buvo linksmas vakarėlis. Jis nusivedė savo tarną į Tauerį ir kankino jį kankinimo suole po akmenimis, pakabino jį už riešų. Vyriškis — senas škotų karalienės tarnas — pasakė kankintojams viską, ko jie klausė ir turbūt dar daugiau. Tada ten pat atsidūrė Norfolko vyrai. Nelaimėliai stūgavo, kai jiems traukė nagus. Robertas Higfordas parodė slaptą vietą, kur buvo slepiami laiškai, po stogo plytelėmis. Viljamas Barkeris papasakojo jiems apie sąmokslą. Lorensas Banisteris iššifravo Škotijos karalienės laiškus jos sužadėtiniui, Norfolkui, pilnus pažadų ir meilės. Galiausiai jie suėmė Kembridžšyre viešintį Škotijos karalienės ambasadorių ir draugą, vyskupą Džoną Leslį, padovanojo jam viešnagę į Tauerį ir suteikė skausmo, palaužusio daugybę vyrų. Vyskupas viską papasakojo.

Dar viena suėmimų banga, ir pats Norfolkas vėl buvo įmestas į Tauerį. Tai neįtikėtina, tačiau atidavęs visą pagarbą mūsų karalienei Elžbietai, jis ėmė rašyti ir kurti sąmokslą su kita karaliene, sunkiai dirbo su Ispanija ir Prancūzija, planuodamas sugriauti mūsų taiką.

Tikiu, jog trūko dienos, ir ispanai būtų įsiveržę ir sunaikinę mus, nužudę Elžbietą, pasodinę šią pačią tikriausią įpėdinę Kruvinąją Mariją Tiudor — Kruvinąją Mariją Stiuart — į Anglijos sostą, o ugnys karštai degtų Smitfylde protestantų kankiniams dar kartą.

Ačiū Dievui, Ridolfis yra pagyrūnas, ačiū Dievui, Ispanijos karalius yra apdairus vyras. Ačiū Dievui, Norfolko hercogas yra kvailys, kuris išsiuntė auksą su nepatikimu pasiuntiniu, ir sąmokslininkai išsidavė patys. Ir, ačiū Dievui, Sesilis buvo ten, savo seklių voratinklio centre, žinantis viską. Jei kitai karalienei viskas būtų pavykę, ji dabar būtų Vaithole, Elžbieta būtų mirusi, o Anglija, mano Anglija, būtų prarasta.

Mano vyras grafas darosi vis niūresnis kartu su šaltėjančiomis naktimis, ir toks pat, kaip ir jos, tylus. Jis aplanko karalienę jos kambariuose tik kartą per savaitę ir mandagiai paklausia, ar jai viskas gerai, ar jai nieko netrūksta, ar turi laiškų, kuriuos norėtų, jog jis išsiųstu, ar turi prašymų arba skundų jam ar jo dvariškiams.

Ji atsako taip pat šaltai, jog negaluoja, jai reikia laisvės, ji reikalauja Elžbietos laikytis susitarimo ir išsiųsti ją namo į Škotiją ir ji neturi jokių laiškų, kuriuos norėtų išsiųsti. Jie išsiskiria taip formaliai, kaip priešai priversti šokti kartu ir yra sujungti akimirkai dėl šokio, o paskui vėl paleidžiami.

Turėčiau džiūgauti, jog jų draugystė pasibaigė taip netikėtai ir taip blogai, turėčiau juoktis į rankovę, jog neištikima karalienė turėjo būti neištikima jam. Tačiau sunku jausti malonumą šiame kalėjime. Mano vyras grafas per tas kelias dienas paseno begale metų, jo veidas išvagotas liūdesio, jis vargiai bešneka. Ji vieniša nuo tada, kai prarado jo meilę, vėl ateina pasėdėti su manimi per popietes. Ji ateina tyliai, lyg tarnaitė patekusi į nemalonę, turiu pripažinti, jog esu nustebusi, kad jo nepritarimas taip stipriai ją paveikė. Bet kas pagalvotų, jog jai jis rūpėjo. Mes uždegam žvakes penktą, ji sako, jog bijo tamsėjančių naktų ir pilkų rytų. Jos vidurvasario sėkmės srovė ganėtinai atslūgo, jos laimė išseko. Ji žino, jog praleis dar vieną žiemą nelaisvėje. Nėra jokių galimybių, jog dabar ją parsiųs į Škotiją. Ji sunaikino savo viltis, ir bijau, jog mano namai bus prakeikti šiuo liūdinčiu vaiduokliu amžiams.

— Bese, kas vyksta Londone? — paklausia ji manęs. — Galite man pasakyti. Aš vargiai išspausiu naudos iš informacijos. Manau, visi jau senai žino daugiau už mane.

— Norfolko hercogas suimtas, vėl apkaltintas sąmokslu su ispanais ir grąžintas į Londono Tauerį, — pasakau jai.

Ji išbąla. Aha (piktdžiugiškai pagalvoju), nors kartą nesi priekyje visų mūsų. Jos šnipai ir informatoriai dabar turbūt bejėgiai. Ji apie tai nežinojo.

— Bese, ne! Ar tai tiesa?

— Jis apkaltintas bendradarbiaujant sąmoksle, kad išteisintų jus, — išrėžiu. — Turėtumėt apie tai žinoti daugiau negu aš.

— Aš prisiekiu...

— Nereikia, — pasakau šaltai. — Nesivarginkite.

Ji nutyla.

— Ak, Bese, jei būtumėt mano vietoje, pasielgtumėt taip pat. Jis ir aš...

— Jūs tikrai įtikinot save, jog jį mylite?

— Aš maniau, jog jis išgelbės mane.

— Atvedėte jį į mirtį, — pasakau. — O to aš nebūčiau padariusi. Netgi jūsų vietoje.

— Jūs nežinot, ką reiškia būti karaliene, — pasako ji paprastai. — Aš esu karalienė. Aš nesu kaip kitos moterys. Aš turiu būti laisva.

— Pasmerkėte save visą gyvenimą būti įkalinta, — perspėju. — Ir jį iki mirties. Nebūčiau padarius to jūsų vietoje, nesvarbu, karalienė ar ne.

— Jie nieko prieš jį negali įrodyti, — ištaria ji. — Net jei suklastos įrodymus arba kankinimais išpeš neteisingus parodymus iš tarnų, jis vis tiek yra karalienės pusbrolis. Jis — karališko kraujo. Ji nepasmerks savo šeimos nario myriop. Karališkos kilmės žmogus yra šventas.

— Ką dar ji gali daryti? — paklausiu susierzinus. — Gera sakyti, jog ji šito negali padaryti; tačiau kokį pasirinkimą ji turi? Kokį pasirinkimą jis jai palieka? Jei nenustoja sąmokslauti, nors jau visiškai pasidavė ir gavo atleidimą, jei jūs nenustojat sąmokslauti, nors davėt priesaikos žodį, ką ji gali daryti, jei ne viską užbaigti? Ji negali visą likusį gyvenimą laukti jūsų samdomo žudiko, kuris atvyks jos nužudyti.

— Ji negali jo nužudyti. Jis jos pusbrolis. Jis karališko kraujo. Ir ji niekada negalės nužudyti manęs, — pareiškia ji. — Ji negali užmušti kitos karalienės. Ir aš niekada nesiųsčiau samdomo žudiko. Taigi ji niekada negalėtų viso to užbaigti.

— Jūs tapote viena kitos košmaru, — pasakau. — Atrodo, lyg nė viena negalėtumėt nubusti.

Akimirką sėdime tyloje. Aš siuvinėju kryželiu savo namams Čatsvorte atidžiai lyg statybininko brėžinį. Kartais pagalvoju, jog tai bus viskas, kas man liks iš Čatsvorto, kai turėsiu parduoti savo garbę ir džiaugsmą pirkėjui už juokingą kainą. Viskas, kas man liks iš laimės metų — tai siuvinėjimas kryželiu iš namų, kuriuos myliu.

— Nieko negirdėjau iš savo ambasadoriaus jau kelios savaitės, — tyliai pasiguodžia man karalienė. — Džonas Leslis, Roso vyskupas. Ar jis suimtas? Ar tu žinai?

— Ar jis buvo sąmokslo dalis? — paklausiu.

— Ne, — pasako ji pavargusi. — Ne. Nebuvo jokio sąmokslo, apie kurį aš žinočiau. Ir neabejotinai jis nebuvo jo dalimi. Ir net jei jis gavo nuo ko nors laišką arba su kuo nors susitiko, jis negali būti suimtas, nes yra ambasadorius. Jis turi teises, net tokioje karalystėje kaip ši, kur sekliai skelbia proklamacijas, o prasčiokai leidžia įstatymus.

— Tada jam nėra ko bijoti, — pasakau nemaloniai. — Ir juo labiau jums. Ir Norfolko hercogui. Jis saugus, ir, pasak jūsų, jūs ir ambasadorius — taip pat: visi neliečiami dėl kūnų šventumo arba dėl tyros sąžinės. Jeigu taip yra: kodėl jūs tokia balta, jūsų šviesybe, kodėl mano vyras nebejodinėja su jumis rytais? Kodėl jis niekada jūsų neieško, o jūs neprašot jo pakviesti?

— Manau, aš grįšiu į savo kambarius, — pasako ji tyliai. — Esu pavargusi.