1569 m. lapkritis Koventris Marija

Žinia nuo mano ambasadoriaus vyskupo Leslio, susukta ir tvirtai spaudžiama rudame mažojo Antonio Babingtono kumštyje, galų gale nukrenta į mano sterblę. Mūsų laikinoje būstinėje Koventryje, geriausiame name visame mieste, bjaurioje ankštoje vietoje.

Paskubomis rašau geras naujienas. Mūsų kampanija pakeliui. Roberto Ridolfis grįžo iš Ispanų Nyderlandų ir matė armadą. Jie jau pasiruošę išplaukti paremti jus. Jie išsilaipins Hartlepule arba Hale, bet kuriame mieste, kuris jus pripažins, tada ispanų kariai žygiuos jūsų išlaisvinti. Elžbieta surinko negausią armiją iš Londono pirklių ir jų mokinių, bet jie lėtai juda pirmyn, kiekviename sustojime prarasdami vyrus, kurie neturi jokio noro kovoti.

Jūsų armija triumfuoja, kiekvienas šiaurės miestas ir miestelis atveria vartus vienas po kito. Mes prirėmėme Elžbietos Šiaurės tarybą Jorke, ji nepajėgė ištrūkti iš miesto, apsupta mūsų armijos. Jų lyderis, Sasekso grafas, lieka ištikimas Elžbietai, bet neturi pakankamai vyrų ištrūkti iš miesto, ir šalis yra jūsų. Jūsų armija šiuo metu dominuoja kiekviename kaime bei mieste į rytus nuo Peninio. Tikroji religija atstatyta kiekvienoje šiaurės parapijų bažnyčioje, šiaurės karalystė paklūsta jūsų įsakymams, būsite išlaisvinta artimiausiu metu bei grąžinta į Škotiją, į jūsų sostą.

Skaitau paskubomis, negaliu susilaikyti nesišypsojusi. Jis man rašo, kad šiaurės grafai gudriai sužaidė. Jie pareiškė, kad nemaištaus prieš Elžbietą, apie išdavystę negali būti nė kalbos, tai ne maištas.

Kova yra prieš jos piktuosius patarėjus ir jų politiką. Jie tik reikalauja Bažnyčios atkūrimo, kad Romos katalikų religija vėl būtų laisvai praktikuojama visoje Anglijoje, o aš būčiau sugrąžinta į Škotijos sostą bei pripažinta Anglijos paveldėtoja. Būtent šitų reikalavimų nuosaikumas pritraukia paramą, nes jie teisingi. Mes triumfuojame. Nė vienas žmogus Anglijoje neprieštarautų tokiai programai. Viskas, ko mums trūksta, tai Elžbietos pasiuntinio su balta vėliava, prašančio derybų.

Vyskupas Leslis ragina mane būti kantriai, nedaryti nieko, kas galėtų leisti Elžbietai ir jos sekliams įtarti, kad bendrauju su šiaurės armija. Būti brangenybe, kuri tyliai pernešama iš vienos vietos į kitą, kol pagaliau ras savo apsodą.

„Deus vobiscum^“, — užbaigia jis. „Tebūnie Dievas su tavimi. Tai ilgai netruks“.

Sušnabždu — „Et avec vous, et avec vous, ir su tavimi^“ — ir metu laišką į liepsną, kuri dega mažame židinyje.

Turėsiu laukti, nors ir norėčiau joti šiaurės armijos priešakyje. Turėsiu būti išlaisvinta, nors norėčiau išsivaduoti pati. Būsiu kantri ir lauksiu čia, kol vargšas Šrousberis vaikšto miesto sienomis nuolatos žiūrėdamas į šiaurę, ar jie neateina manęs. Rasiu kantrybės, žinau, kad šis žiaurus laukimo ir baimės žaidimas, kurį Elžbieta žaidė su manimi, staiga pakrypo man palankia kryptimi, ne vėliau kaip už savaitės josiu atgal į Edinburgą šiaurės armijos priešakyje ir pareikalausiu savo sosto bei teisių. Dabar ji turi laukti ir bijoti, o aš būsiu toji, kuri spręs, ar būti jai gailestingai. Aš tarsi brangus laivas, kuris taip ilgai laukė toli nuo prieplaukos, dabar jaučiu prasidėjusį potvynį, laivas švelniai tempia inkarus, srovė mane greitai neša, aš grįžtu namo.