1569 m. rugsėjis Vingfildo rūmai Džordžas

Kaip tik dabar, kai turiu ir taip daug rūpesčių, Škotijos karalienė iš liūdesio serga. Iš rūmų nėra jokio paaiškinimo; mano laiškai lieka neatsakyti, kadangi dvaras keliauja, ir mano pasiuntinys turi jų ieškodamas bastytis per pusę Anglijos, o suradęs sužino, kad šiandien karalienė neužsiima reikalais, bet jis gali palaukti — negana to mano ūkvedys atvyksta pas mane liūdnu veidu ir teigia, kad sumą, kurią aš skolingas nuo neatmenamų laikų, reikia sumokėti, per Mykolines turiu sumokėti du tūkstančius svarų.

— Mes sumokėsime! — atkertu nekantriai. Jis užklupo mane pakeliui į arklides, ir mano nuotaika nėra tinkama atidėliojimui.

— Aš atvykstu pas jus, mano pone, dėl šios priežasties, — taria jis nesmagiai. — Čia, Vingfildo lobyne, neužtenka lėšų.

— Tad pasiųskite pasiuntinius į kitus dvarus, — paliepiu aš. — Jie juk turi pinigų.

Jis papurto galvą.

— Jie neturi?

— Šiais metais turėjome daug išlaidų, — pasiuntinys bando išlikti taktiškas. Daugiau jis nieko nesako, tačiau tai ta pati sena giesmelė, kurią man dažnai gieda Besė — karalienės išlaidos, o dvaras niekada mūsų neremia.

— Gal galėtume pratęsti skolos terminą dar metams? Kad pratemptume patį sunkumą? — paklausiu. — Kol atsistosime ant kojų?

Jis stabteli.

— Aš bandžiau. Sąlygos sunkesnės, sumokėtume daugiau palūkanų, bet tai įmanoma. Tačiau dvaras norėtų miško, esančio į pietus nuo upės, kaip užstato.

— Sutinku, — apsisprendžiu greitai. Man dabar negalima nervintis dėl reikalų, tai tėra laikinas sunkumas, kol karalienė grąžins skolas.

— Pratęskite skolos terminą dar vieneriems metams.