1570 m. vasaris Tatberio pilis Besė

Ši jauna moteris, mano varžovė ir mano sąskaitų tuštintoja, atrodo, turi devynis prakeiktus gyvenimus ir velnišką sėkmę. Ji pergyveno Hastingso sargybą, kuris išjodamas paliko ją mums, nors prisiekė verčiau išvysiąs ją mirusią, nei ardančią taiką Anglijoje, ji atlaikė šiaurės sukilimą, nors daug geresnių vyrų bei moterų mirs ant ešafoto už mažesnius nusikaltimus nei jos, ji atlaikė slaptų sužadėtuvių negarbę, nors jos sužadėtinis yra uždarytas Taueryje, o jo tarnai ant kankinimų suolo. Ji sėdi mano didžiajame kambaryje, siuvinėja puikiausiais šilkais kaip ir aš priešais židinį, liepsnojantį brangiausiomis malkomis, ir visą tą laiką jos žinutės keliauja ambasadoriui, iš jo — Viljamui Sesiliui, po to karalienei, iš Škotijos ateina žinios kiekvienam jų, viskas daroma tam, kad ją didingai grąžintų į sostą. Po visko, ką ji padarė, visos šitos didžiulės jėgos stengiasi jai sugrąžinti sostą. Net Sesilis sako, jog ji turi būti sugrąžinta, nes nėra jokio kito kilmingo škoto.

Nesuprantu tokios logikos, nes tai turi daryti kiekvienas, kurio rankos paspaudimas yra pažadas, ir kuris nesukčiauja. Arba ji netinkama būti karaliene — kaip neabejodami kadaise manė škotai, ir mes pritarėme. Arba dabar ji tokia pat tinkama, kaip ir buvo, mums atlikus tris jos valdymo tyrimus. Sprendimų teisingumas mane glumina. Norfolko grafas laukia teismo dėl išdavystės, Nortumberlando grafui įvykdyta mirties bausmė už dalyvavimą šiaurės sukilime, Vestmorlando grafas amžiams ištremtas, niekada nebeišvys savo žmonos ir žemių — jie visi siekė savo karalienės sugrąžinimo, kuri dabar bus sugrąžinta. Sausį šimtai žmonių mirė apkaltinti išdavyste. Bet dabar, vasarį, ta pati išdavystė yra politika.

Ji yra prakeikta moteris, prisiekiu. Nė vienas vyras nebuvo laimingas ją vedęs, nė vienas turnyro nugalėtojas nesidžiaugė garbe kautis už ją, ir nė viena šalis nebuvo valdoma geriau. Ji atneša nelaimes į kiekvienus namus; ir aš, nors tik vienąkart, galiu tai paliudyti. Kodėl tokiai moteriai turėtų būti atleista? Kodėl ji turėtų nesusimokėti? Kodėl tokiai Jezebelei turėtų taip prakeiktai sektis?

Dirbau visą gyvenimą, kad užsitarnaučiau savo vietą pasaulyje. Turiu draugų, kurie mane myli, ir pažįstamų, kurie manimi pasitiki. Gyvenu pagal taisykles, kurių išmokau būdama jauna moteris: mano žodis yra pažadas, mano tikėjimas yra mano širdyje, esu ištikima karalienei, mano namai yra mano turtas, mano vaikai yra ateitis, aš patikima. Esu garbinga ir protinga verslo moteris. Jei matau galimybę, ją išnaudoju; bet niekada nevagiu ir neapgaudinėju. Imsiu pinigus iš kvailio, bet ne iš našlaičio. Tai nėra kilmingųjų manieros, bet aš pagal jas gyvenu. Kaip galėčiau gerbti moterį, kuri meluoja, apgaudinėja, sąmokslauja, suvilioja ir manipuliuoja? Kaip galėčiau jos nelaikyti niekinga?

Aš negaliu atsispirti jos žavesiui, esu tokia pat kvaila, kaip bet kuris iš tų vyrų, kai ji pažada mane pasikviesti į Holirudhausą ar Paryžių; nors ji mane apžavi, bet žinau, kad ši moteris yra bloga.

— Mano pusbrolis su manimi elgėsi labai žiauriai ir neteisingai, — pastebi ji, kai viena mano dama (turiu nuosavų damų!) turi pakankamai kvailumo pasakyti, kad jos pasiilgs, kai ši grįš į Škotiją. Didelis žiaurumas, bet pagaliau ji mato tai, ką matė visas pasaulis prieš dvejus metus — karalienę, kurios negalima sužlugdyti. Mane privalo sugrąžinti. Ji buvo kvaila ir žiauri, bet pagaliau ji mato priežastį.

— Manau, ji buvo neįtikėtinai kantri, — irzliai sumurmu sau į siuvinį.

Škotų karalienė nesutikdama išlenkia antakius.

— Ar tu manai, kad ji man pakanti? — pasiteirauja ji.

— Jos dvaras buvo suskilęs, jos pusbrolis sugundytas nelojalumu, jos lordai sąmokslavo prieš ją, ji susidūrė su didžiausiu jos valdymo sukilimu, parlamentas reikalauja įvykdyti visiems dalyvavusiems sąmoksle egzekuciją, įskaitant jus, — rūsčiai pažiūriu į savo damas, kurių ištikimybe buvo suabejota, kai tarp mūsų atsirado ši žavi jauna karalienė su savo romantiškomis istorijomis apie Prancūziją ir vadinamąjį tragišką gyvenimą. Karalienė galėjo paklausyti savo patarėjų ir pakviesti koriką kiekvienam tavo draugui. Bet ji to nepadarė.

— Kartuvės yra kiekvienoje sankryžoje, — pastebi karalienė Marija. — Šiaurėje nėra daug žmonių, kurie sutiktų su tavimi, kad Elžbietos gailestingumas krinta kaip švelnus lietus.

— Kiekviename virvės gale karo maištininkas, — sakau ryžtingai. — Ir karalienė galėjo kiekvieno vietoje pakarti šimtus.

— Taip, išties, ji prarado visą paramą, — saldžiai sutinka Marija. — Nebuvo šiaurėje nė vieno miesto ar miestelio, kuris ją palaikytų. Jie visi norėjo tikrosios religijos bei pamatyti mane laisvą. Netgi tu turėjai bėgti prieš šiaurės armiją, Bese. Kaip tu kruopščiai ruošei savo vežimus ir nervinaisi dėl savo gėrybių! Netgi tu žinojai, kad šiaurėje nebuvo nė vieno Elžbietai ištikimo miesto ar miestelio. Turėjai plakti savo arklius ir kuo greičiau pro juos prajoti, kol pro vežimo galą byrėjo sidabro puodukai.

Mano palydoje nuvilnija pataikaujančio juoko banga iš minties apie mano kovą su katalikų žvakidėmis. Palenkiu galvą prie savo siuvinio ir sugriežiu dantimis.

— Stebėjau tave, — sako ji tyliau, pritraukdama arčiau kėdę, kad galėtume asmeniškai pakalbėti. — Tomis dienomis kelyje į Koventrį buvai išsigandusi.

— Kas čia blogo, — sakau besigindama. — Dauguma žmonių buvo išsigandę.

— Bet tu bijojai ne dėl savo gyvybės.

Papurtau galvą.

— Aš — ne bailė.

— Ne, tu tikrai nesi bailė. Tu esi drąsi. Tu nebijojai dėl savo gyvybės, dėl vyro saugumo. Tu taip pat nebijojai mūšio. Bet kažkas tau įvarė siaubą. Kas tai buvo?

— Namo netektis, — prisipažįstu.

Ji negali manimi patikėti.

— Ką? Tavo namo? Nors tau ant kulnų lipo armija, galvojai apie savo namą?

Linkteliu.

— Visada.

— Namas? — pakartoja. — Kai kilo pavojus gyvybei?

Šiek tiek sugėdinta nusijuokiu.

— Jūsų šviesybe, jūs nesuprastumėte. Jūs buvote daugelio dvarų karalienė. Jūs nesuprastumėte, ką man reiškia įgyti mažą turtą ir stengtis jį išlaikyti.

— Tau labiau rūpi tavo namo, o ne vyro saugumas?

— Buvau neseniai tapusios našle moters dukra, — ėmiau aiškinti, nors nemanau, kad ji mane supras, net ištarus paraidžiui.

— Varginga moteris yra prasčiausias daiktas pasaulyje. Viena moteris neturi nieko: nei namų savo vaikams, ji negali uždirbti pinigų maistui, priklauso nuo savo šeimos gerumo, be jų dosnumo badautų, kol numirtų. Ji gali pamatyti mirštančius vaikus, nes trūksta pinigų gydytojui, ji alktų, nes neturi jokios profesijos ar įgūdžių. Moterims uždrausta mokytis ir prekiauti. Moteris negali būti kalviu ar raštininku. Viskas, ką gali padaryti moteris be išsilavinimo, be sugebėjimų, — parduoti save. Aš nusprendžiau, kad nesvarbu, kiek man tai kainuotų, aš turėsiu nuosavybę ir laikysiu jos įsikibusi.

— Tai tavo karalystė, — staiga prabyla ji. — Tavo namas yra tavo maža karalystė.

— Būtent, — atsakau. — Jei prarasiu namą, būsiu išmesta į pasaulį be jokios apsaugos.

— Visai kaip karalienė, — ji linkteli. — Karalienė privalo turėti karalystę, be jos ji niekas.

— Taip, — sutinku.

— Ar ši tavo baimė netekti namų reiškia, kad savo vyrus matai kaip aprūpintojus, ir nieko daugiau? — smalsiai klausia ji.

— Aš mylėjau savo vyrus, nes jie man buvo geri ir paliko savo turtus, — pripažįstu. — Myliu savo vaikus, nes jie mano brangiausieji ir mano paveldėtojai. Jie tęs, kai manęs jau nebus. Jie bus mano turto paveldėtojai, jiems priklausys mano namai ir brangenybės, prašau, Dieve, padėk jiems, ir jie turės titulus ir garbę.

— Kai kurie pasakytų, kad tu moteris be švelnios širdies, — pastebi ji. — Moteris su vyro širdimi.

— Aš nesu moteris, kuri brangina moteriško gyvenimo nežinomybę, — tvirtai atsakau. — Nesu moteris, kuri puikuojasi savo priklausomybe. Aš verčiau pati užsidirbčiau savo turtą, nei pasikliaučiau turtingu žmogumi ir patikėčiau jam savo saugumą.

Kai ji ruošiasi atsakyti, už manęs atsiveria durys, žinau, kad tai mano vyras grafas. Suprantu net neatsisukdama, jos veidas nušvinta jį pamačius. Žinau, kad ji šypsotųsi bet kuriam vyrui. Ji turi visus kekšės sugebėjimus. Bet kuris vyras ar berniukas — nuo mano aštuonmečio pažo Babingtono iki mano keturiasdešimt dvejų metų vyro — ja vienodai žavisi. Ji netgi akivaizdžiai flirtavo su Hastingsu, likus dienoms iki išvykimo.

Negaliu apsakyti, kaip man apmaudu matyti jos šypsenos intymumą, kaip ji ištiesia ranką, mane siutina, kai matau jį palinkstant virš jos rankos, bučiuojant pirštus, trumpam juos laikant. Nėra nieko nepadoraus jo elgesyje. Jos gestai karališki, o jis susikaustęs dvariškis. Dievas žino, kad karalienė Elžbieta daug tiesmukiškiau flirtuoja su bet kuriuo nauju atvykėliu savo laukiamajame, jo dvare daugiau sąvadavimo. Elžbieta gali būti atvirai gašli ir jos nuolatinis pataikavimų alkis tapo priežodžiu tarp jos dvariškių. Ši karalienė, priešingai, nors daug labiau geidžiama, niekada nenuklysta nuo labiausiai kerinčių manierų.

Bet, manau, man iki sielos gelmių įkyrėjo matyti ją savo kambariuose, sėdinčią mano geriausiame krėsle, su mano vyru, besilankstančiu jai, tarsi ji būtų nusileidęs angelas, o ne labai nepatikima moteris.

— Atvyko pasiuntinys iš Londono, — praneša jis. — Atnešė jums laiškus. Maniau iškart norėsite juos pamatyti.

— Iš tiesų, noriu, — ji pakyla iš savo vietos, ir mes visi taip pat turime pašokti. — Aš juos perskaitysiu savo kambariuose.

Ji man nusišypso.

— Susitiksime per pietus, ledi Bese, — paleidžia ji mane. Bet pasisuka į mano vyrą:

— Ar ateisite pažiūrėti, ką jie rašo? — pakviečia jį. — Būtų malonu išgirsti jūsų patarimą.

Suspaudžiu lūpas nurydama žodžius, kurių net neturėčiau pagalvoti. Pavyzdžiui: kokią pagalbą jis galėtų suteikti, jei apie nieką negalvoja ir nieko neplanuoja? Kaip jis gali pasirinkti kokią nors kryptį, kai nežino, ko yra vertas, kiek jam kainuotų, jei galėtų tai sau leisti? Ar kuris nors jūsų žino, kad jis kasdien klimpsta į skolas? Kokios pagalbos galėtum laukti iš kvailio? Nebent pati esi kvailė?

Mano vyras grafas, kurį dabar mintyse vadinu: mano vyras kvailys, paduoda jai savo ranką ir kartu išeina, jų galvos greta. Jis pamiršo su manimi tiek pasisveikinti, tiek atsisveikinti. Jaučiu savo damų žvilgsnius, atsisėdu ant kėdės ir spragteliu joms pirštais:

— Tęskite, — sakau. — Paklodės pačios nepasisiuva.