1570 m. rugsėjis Čatsvortas Besė

Trumpas vizitas į Vingfildą — vien užmokestis, jei jį apskritai mokėtų, vežikams būtų didesnis nei jos pajamos. O tada jiems įsakoma grįžti į Čatsvortą susitikimui, kuris atims jos laisvę. Aš leidžiu jiems vykti į Vingfildą be manęs; galbūt turėčiau ja pasidomėti; galbūt turėčiau sekioti paskui jį kaip susijaudinęs šuo, bijantis likti nuošaly, tačiau man iki sielos gelmių įgriso matyti savo vyrą su kita moterimi ir nerimauti dėl to, kas teisėtai man priklauso.

Čatsvorte aš bent jau galiu būti savimi su savo seserim ir dviem dukrom, kurios atvyko aplankyti namų. Su jomis esu tarp žmonių, kurie mane myli, kurie juokiasi iš kvailų gerai žinomų pokštų, kuriems patinka mano paveikslai galerijoje, kurie grožisi mano vienuolyno sidabru. Mano dukros myli mane ir tikisi tapti tokiomis moterimis kaip aš, jos neniekina manęs už tai, jog nelaikau šakutės prancūzišku stiliumi. Čatsvorte galiu vaikščioti po savo sodą ir jausti, jog žemė po kojomis priklauso man, ir niekas negali jos iš manęs atimti. Galiu žiūrėti pro miegamojo langą į žalią horizontą ir jaustis įaugusia į šį kraštą kaip paprastoji saulutė į pievą.

Mūsų santarvė trumpalaikė. Karalienė grįžta, ir mano šeima turės išsikelti tam, kad apgyvendintų jos dvariškius ir svečius iš Londono. Kaip visada jos patogumai ir prabanga turi būti pirmoje vietoje, o aš turiu išsiųsti savo dukteris. Pats Viljamas Sesilis atvyksta kartu su seru Valteriu Mildmėjumi, taip pat Škotijos karalienės atstovas ir Roso vyskupas.

Jei turėčiau gerą vardą tarp pirklių arba pinigų lobių kambaryje, būčiau kupina pasididžiavimo turėdama progą užimti didžiuosius dvariškius ir ypač parodydama Seiliui, ką padariau su namu. Bet neturiu nė vieno iš tų dalykų, kad galėčiau parūpinti maisto banketams, gero vyno, muzikantų ir pramogų, turiu užstatyti du šimtus akrų žemės ir parduoti dalį miškų. Mano prievaizdas ateina į mano verslo kambarį, ir mes peržiūrime kiekvieną žemės sklypą, apsvarstome jo vertę, ar galime jį išsaugoti. Jaučiuosi lyg apiplėšinėčiau save. Dar niekad neteko skirtis su žeme tam, kad gaučiau iš to pelno. Jaučiu, kaip kiekvieną dieną turtas, kurį mano brangusis vyras Kavendišas ir aš taip kruopščiai ir ryžtingai kaupėme, yra švaistomas dėl vienos karalienės tuštybės, kuri nenustos išlaidauti ir niekuo neatsilygins, ir kitos žiaurumo, kuri dabar mėgaujasi bausdama mano vyrą už jo neištikimybę, leisdama jo skoloms kilti kaip kalnams.

Kai Viljamas Sesilis atvyksta su didele palyda, puikiu žirgu, vilkiu geriausius drabužius, sutinku jį namo prieangyje, be jokio nerimo veide ar elgesyje. Rodydama namus ir klausydama jo komplimentų apie viską, ką padariau, turėjau atvirai jam pasakyti, kad nutraukiau visus darbus, atleidau pirklius, paleidau menininkus, buvau priversta parduoti ir užstatyti žemes tam, kad apmokėčiau karalienės viešnagės sąskaitas.

— Žinau, — atsako jis. — Bese, prisiekiu tau, buvau sąžiningu tavo advokatu teisme. Kalbėjau su jos šviesybe taip dažnai ir įžūliai, kaip tik drįsau dėl jūsų. Tačiau ji nemokės. Visi mes, visi jos tarnai, esame nuvarginti tarnystės jai. Volsingamas turi mokėti sekliams iš savo kišenės, o karalienė niekada jam neatsilygina.

— Tačiau tai juk turtas, — neatlyžau. — Kalbame apie kyšius išdavikams ir atlyginimus sekliams. Tai pilna karališkų dvariškių išlaikymo kaina. Tik valstybė, kurioje mokami mokesčiai ir dešimtinės, galėtų ją išlaikyti. Jei mano ponas būtų menkesnis asmuo, ji jau senai būtų jį sužlugdžiusi. Šiuo metu jis net negali susidoroti su kitomis savo skolomis. Jis net nesuvokia, kokia grėsminga jo padėtis. Turėjau užstatyti ūkius, kad padengčiau jo skolas, parduoti žemes ir uždaryti kai kuriuos laukus, o netrukus jis turės parduoti ir savo žemes, galbūt net vieną iš savo šeimos namų. Dėl to mes prarasime jo šeimos namus.

Sesilis linkteli.

— Jos šviesybę piktina Škotijos karalienės išlaikymo sumos, — taria jis. — Ypač kai iššifravę laišką sužinome, jog ji gavo didžiulį maišą ispaniško aukso arba šeima sumokėjo jai našlės išmoką, o ji atidavė viską savo slaptajai tarnybai. Karalienė Marija turėtų tau mokėti išlaikymą. Ji gyvena nemokėdama mums mokesčių, o mūsų priešai siunčia jai pinigus.

— Tu žinai, kad man ji niekada nemokės, — piktai prieštarauju. — Ji stengiasi įtikinti mano vyrą, jog yra labai nepasiturinti, o man prisiekia, jog niekad nemokės už savo kalėjimą.

— Pašnekėsiu su karaliene dar kartą.

— Ar padėtų, jei kas mėnesį atsiųsčiau sąskaitą? Galiu parašyti sumas už kiekvieną mėnesį.

— Ne, ji šito nepakęstų... Kaip ir bet kokio reikalavimo. Bese, nesitikėk, jog ji tau viską sumokės. Turime tai pripažinti: ji yra tavo skolininkė, bet tu negali priversti jos mokėti.

— Vadinasi, turėsime parduoti dar daugiau žemių, — niūriai ištariu. — Melsiuos Dievui, jog paimtų škotų karalienę iš mūsų anksčiau, nei teks parduot Čatsvortą.

— Dieve mano, Bese, nejaugi viskas taip blogai?

— Prisiekiu tau: turėsime parduoti vieną iš mūsų didžiausių namų, — dėstau jam. Jaučiuosi taip, tarsi kalbėčiau apie būsimą vaiko mirtį. — Prarasiu vieną iš savo nuosavybių. Ji paliks mus be pasirinkimo. Visas auksas išnaudojamas Škotijos karalienei, o įplaukų nėra. Privalau iš kažkur surinkti pinigų. Netrukus vienintelis dalykas, kurį galėsime parduoti, bus mano namai. Pagalvokite apie mane, pone Sesili, pagalvokite, iš kur aš kilusi. Pagalvokite apie mane kaip mergaitę, kuri jau gimė skolose ir iškilo iki padėties, kuria dabar mėgaujasi, o dabar pagalvokite, kad man teks parduot namą, kurį pirkau, atstačiau ir padariau savu.