1570 m. rugpjūtis Vingfildo rūmai Marija

Mano brangusis Norfolkai, nors mes vis dar esame susižiedavę, davėt man scenarijaus egzempliorių, pagal kurį turi vaidinti. Reikia visiškai paklusti pusseserei karalienei, prašyti jos atleidimo, įtikinti, jog buvote klasta sužieduotas su manim ir dėl to kalta tuštybė. Egzemplioriuje, kurį man atsiuntėte, norėdamas mano pritarimo, išreikštas nuolankumas yra verksmingas, apsimestinai jausminga bevalio vyro išpažintis, tad parašau paraštėje, jog netikiu. Vargiai Elžbieta šituo patikės. Tačiau, kaip dažnai būna, neteisingai įvertinu jos tuštybę. Ji taip nori išgirsti, jog jis niekad manęs nemylėjo, jog yra jos, visas jos. Kad jie visi, visi jos vyrai ją įsimylėję, visi netekę proto dėl jos vargano seno išdažyto veido, galvos su peruku, raukšlėto kūno — ji patikės bet kuo, net šituo absurdu.

Jo keliaklupsčiavimas padaro stebuklus. Ji paleidžia jį, tačiau ne tam, kad jis grįžtų į savo didžiulį namą Norfolke, iš kur jo nuomininkai dėl to išsikeltų per akimirką, bet į Londone esančius rūmus. Jis rašo man, jog myli tą namą, jog jį patobulins ir padailins. Pastatys naują terasą ir teniso aikštelę, aš vaikščiosiu su juo po sodus, kai lankysim vienas kito valstybes kaip karalius ir Škotijos karalienė. Žinau, jog jis galvoja apie tai, kada mes paveldėsim Angliją. Jis patobulins šį nuostabų namą tam, kad tai galėtų būti mūsų rūmai Londone, čia mes valdysime Angliją.

Jis rašo man, jog Roberto Ridolfio, laimei, pasigailėta, dabar jis vėl yra geriausiuose Londono namuose, pažįsta visus, tvarko paskolas, pašnibždomis šneka apie mano reikalus. Ridolfis turbūt turi devynias gyvybes kaip katė. Jis kerta sienas, gabena auksą, padeda regzti sąmokslus ir visada išsisuka nuo mokesčių. Jis yra laimingas žmogus, o man patinka turėti laimingą tarnaujantį žmogų. Atrodo, jog jis išsprendė savo dabartines bėdas, nors kitiems jos baigdavosi Taueryje arba tremtyje. Jis slapstėsi, kol vyko šiaurės žemių lordų suėmimai, o dabar, apsaugotas kaip bankininkas ir savo draugysčių su dauguma Anglijos didikų dėka, jis vėl laisvėje. Norfolkas rašo man, jog negali mėgti šio žmogaus, nesvarbu, koks jis protingas ir energingas. Jis bijo, jog Ridolfis yra pagyrūnas ir prižada daugiau, nei gali padaryti. Jis yra jos lankytojas, kurį mano sužadėtinis mažiausiai norėtų matyti Hovardų namuose, kuris beveik neabejotinai stebimas Sesilio vyrų dieną ir naktį.

Atrašau, jog turime naudotis tais, kurie pakliūva po ranka. Džonas Leslis ištikimas, bet neveiklus žmogus, o Ridolfis yra tas, kuris apkeliaus Europos dvarus ieškodamas sąjungininkų ir kurs sąmokslus kartu su jais. Jis gal ir nepatrauklus — asmeniškai aš niekada į jį net nepažiūrėjau — tačiau parašė įtikinantį laišką ir dirbo mano labui. Jis susitinka su visais didžiausiais vyrais iš krikščioniškojo pasaulio ir eina nuo vieno prie kito, įtraukdamas juos į žaidimą.

Dabar jis pristatė naują Pilypo iš Ispanijos planą. Jei dabartinės derybos dėl sosto grąžinimo vėl sužlugs, tada įvyks visų Anglijos lordų sukilimas — ne tų, iš šiaurės. Ridolfis apskaičiavo, jog daugiau negu trisdešimt lordų yra slapti katalikai — ir kas žinotų geriau negu tas, kuris turi popiežiaus ausis? Popiežius turbūt pasakė, kiek Elžbietos dvariškių slapta yra ištikimi senam tikėjimui. Jos situacija yra blogesnė nei aš maniau, jei daugiau nei trisdešimt jos dvariškių turi slaptus kunigus, besislapstančius jų namuose ir laikančius mišias! Ridolfis teigia jog jiems tereikia žodžio, kad pakiltų, o karalius Pilypas pažadėjo parūpinti armiją ir pinigų jai užmokėti. Mes galėtume užimti Angliją per kelias dienas. Tai tarsi atnaujintas „Didysis Anglijos žygis“ ir nepaisant to, kad mano sužadėtiniui šis žmogus nepatinka, jis negali nieko padaryti, tik būti įtrauktas į planą.

„Didysis Anglijos žygis“, verčia mane šokti vien tai išgirdus. Kas gali būti geriau už žygį? Kas gali būti labiau tikėtinas taikinys, jei ne Anglija? Su popiežiumi ir Pilypu iš Ispanijos, su lordais, kurie jau mano pusėje, mes negalime pralaimėti. „Didysis žygis“, „Didysis žygis“, jis turi skambesį, kuris nugriaudės per amžius. Šimtmečiams praėjus žmonės žinos, kad būtent tai juos išlaisvino nuo liuteronizmo erezijų ir šunsnukio uzurpatoriaus įstatymų.

Mes turime veikti greitai. Tas pats laiškas nuo Norfolko pranešė žeminančias naujienas apie mano šeimą. Mano šeima iš Prancūzijos pasiūlė Elžbietai sąjungą ir naują gerbėją sieksiantį jos rankos. Jie net nereikalauja mano paleidimo prieš jos vedybas. Viskas tam, kad mane išduotų, esu išduota savo giminės, kuri turėtų mane saugoti. Jie pasiūlė jai Henriką Anžujietį. Tikriausiai tai pokštas, nes jis tėra jaunutis mokinukas, o ji — sena dama, tačiau dėl kažkokių priežasčių niekas nesijuokia ir priima tai labai rimtai.

Jos visi patarėjai taip bijo, kad Elžbieta numirs, o aš viską paveldėsiu, kad verčiau ištekins ją už vaiko ir leis jai numirti gimdymo metu, tokio amžiaus, kokio ji yra, pakankamai sena, jog būtų močiutė — svarbu, kad jiems paliktų protestantą sūnų ir įpėdinį.

Turiu manyti jog tai žiaurus mano šeimos pokštas skirtas Elžbietos tuštybei ir aistrai, tačiau jei jie yra nuoširdūs, o ji viską padarys, tada jie turės Prancūzijos karalių Anglijos soste, o jų vaikas iš manęs atims paveldėjimo teisę. Jie paliks mane pūti kalėjime, Anglijos sostą užims mano ir maniškių priešas.

Aš, žinoma, esu pasipiktinusi, tačiau atpažįstu šios strategijos autoriaus braižą. Ji dvokia Viljamu Sesiliu. Turbūt Sesilio planas toks: atskirti mano šeimos interesus nuo manųjų ir padaryti Pilypą iš Ispanijos amžinu Anglijos priešu. Tai nedoras būdas suskaldyti krikščioniškąjį pasauliui. Tik eretikas Sesilis galėjo tokį sumanyti, o netikintys giminaičiai mano vyro šeimoje yra tokie nedori, kad greičiausiai ir susidėjo su juo.

Iš viso to sprendžiu, jog privalau būti išlaisvinta prieš niekingas Elžbietos vestuves. Jei ji manęs nepaleis, tada Pilypo iš Ispanijos armada turi išplaukti prieš sužieduotuves ir iškovoti man teisėtai priklausančią vietą. Taip pat man pažadėtasis vyras Norfolkas privalo mane vesti ir karūnuotis Škotijos karaliumi anksčiau nei pusseserė Elžbieta, trokštanti atlaisvinti kelią Prancūzijos dvariškiams, įmes jį atgal į Tauerį. Staiga visi atsiduriame pavojuje dėl to, ką pradėjo Elžbieta, dėl šio naujos sukto sąmokslininko Sesilio užmačios. Tiesą sakant, ši vasara, kuri atrodė tokia nuobodi ir rami, staiga prisipildė grėsmės ir skubos.