1569 m. gruodis Koventris Marija

— Kol miegojote, atnešė laišką, — Agnesė Livingstoun mane pažadina ankstyvą rytą švelniai paliesdama mano petį. — Jį įteikė vienas iš kareivių.

Mano širdis suspurda:

— Duok jį man.

Ji paduoda. Tai maža popieriaus skiautelė iš Vestmorlando, raštas nublukęs nuo lietaus. Net neužkoduotas. Jis man liepia saugoti tikėjimą ir viltį, jis nebus nugalėtas, jis manęs nepamirš. Jei ne šį kartą, tai kitąkart. Aš vėl pamatysiu Škotiją, vėl būsiu laisva.

Bandau atsisėsti ir mosteliu Agnesei atnešti arčiau žvakidę, kad matyčiau, ar dar kas nors parašyta. Tikėjausi, jog jis parašys, kada atvyks manęs, susitikęs su ispanais. Atrodo lyg malda, o aš tikėjausi plano. Jei tai būtų žinutė nuo Botvelo, jis būtų pasakęs, kur ir kada man būti; jis būtų pasakęs, ką turėčiau daryti. Jis nebūtų prašęs išlaikyti viltį, nebūtų žadėjęs manęs nepamiršti. Mes niekada taip nekalbame.

Jei tai būtų Botvelo žinutė, nebūtų gedulingo tono. Jis niekada apie mane negalvojo lyg apie tragišką princesę. Laiko mane realia moterimi pavojuje. Jis manęs negarbina kaip meno kūrinio, gražaus daikto. Jis man tarnauja kaip kareivis, priima mane kaip kietaširdį žmogų, padeda man, kaip vasalas tarnauja monarchui. Nemanau, jog kada nors pažadėjo kažką, ko jis nemėgino.

Jei tai būtų Botvelas, ten nebūtų tragiško atsisveikinimo. Ten būtų būrys smarkiai jojančių pašėlusių vyrų, atvykstančių nakčia, apsiginklavusių žudyti ir užtikrintų pergale. Bet Botvelas prarastas, kalėjime Malmėje, turiu pasitikėti Šrousberio apsauga, Norfolko ryžtu, Vestmorlando drąsa — trys neužtikrinti baugštus vyrai, tebūnie jie prakeikti. Palyginus su mano Botvelu, jie kaip moterys.

Liepiu Agnesei laikyti arti žvakę ir prikišu žinutę prie jos, tikėdamasi išvysti ruduojantį karštyje slaptą alūno arba citrinų sulčių užrašą. Nieko. Apsideginu pirštus ir juos atitraukiu. Jis man atsiuntė tik šią apgailavimo, nostalgijos žinutę. Ne planas, tik raudojimas, o aš negaliu pakęsti sentimentų.

Nežinau, kas vyksta; ši žinutė man nieko neatskleidžia, ji man tik sukelia baimę. Labai bijau.

Savo paguodai parašau vyrui, visiškai neturinčiam sentimentų, net nesitikėdama atsakymo:

Bijau, kad Vestmorlandui nepavyko, ispanai neatplaukė, o vyskupas nepaskelbė bulės, nukarūnuojančios Elžbietą. Žinau, jog tu ne šventasis, net blogiau: žinau, kad tu — žmogžudys. Žinau, jog esi nusikaltėlis, tinkamas kartuvėms ir neabejotinai degsi pragare.

Taigi, atvyk. Nežinau, kas mane išgelbės, jei ne tu. Prašau, atvyk. Tu, kaip ir anksčiau, vienintelė mano viltis.

Marija