1569 m. gruodis Koventris Besė
Taigi, viskas baigta. Gerasis Dieve, negaliu patikėti, kad viskas baigėsi, visos mano gėrybės saugios, vagonuose ir vėl galiu grįžti namo. Turiu namus, kur galima sugrįžti. Negaliu tuo patikėti, bet tai tiesa. Baigta. Viskas baigėsi, mes laimėjome.
Turėjau tai numatyti, būčiau numačiusi, jei būčiau nuovokesnė. Bet visais atžvilgiais esu prasčiokė fermerio dukra, ir viskas, apie ką galėjau galvoti, buvo sidabro slapstymas, o ne besivaržančių armijų planai ir siekiai. Pagaliau vangiai žygiuodama į Daramą Elžbietos armija atvyko, ieškojo priešo, bet jo ten jau nebuvo, nupūstas šalin tarsi rytinis rūkas. Didžioji šiauriečių armija žygiavo į Hartlepulą pasitikti ispanų, bet nieko nerado. Jie iškart ėmė abejoti savo planais. Jie prisiekė atstatyti senąją Bažnyčią, taigi surengė mišias ir pamanė tai jau atlikę. Norėjo išlaisvinti škotų karalienę, bet nė vienas tiksliai nežinojo, kur ji, jie pasikliovė ispanų ietininkais ir auksu. Be šių dviejų dalykų nenorėjo kautis su Elžbietos armija, ir, tiesą pasakius, norėjo sprukti namo ir mėgautis taika bei gerove, kuri atėjo kartu su Elžbieta. Jie nenorėjo pradėti dar vieno karo tarp giminių.
Deja. Ispanai jais abejojo ir nenorėjo rizikuoti laivais bei armija, kol nebus užtikrinti pergale. Jie delsė, o kol dvejojo, šiaurės armija laukė Hartlepule, įsitempę dairėsi virš baltų bangų keterų baltų burių, bet matė tik pilką dangų ir sklandančius kirus, o šalti Šiaurės jūros purslai tiško jiems ant nusivylusių veidų. Tada jie išgirdo, kad Norfolko grafas pakluso Elžbietai, parašė Vestmorlandui su Nortumberlandu, maldaudamas nežygiuoti prieš karalienę. Jis nuleidęs galvą jojo į Londoną, nors jo pavaldiniai sušokę ant žirgų maldavo kovoti. Taigi nebuvo jokio ispanų laivyno, nebuvo didelės armijos, vedamos Norfolko grafo, šiauriečiai jau beveik laikė pergalę savo rankose, bet to nežinojo, ir paleido.
Sesilis rašo Hastingsui perspėdamas, kad šalis nėra taiki, kad nepasitikėtų niekuo; bet Vestmorlandas pabėgo į Nyderlandus, o Nortumberlandas — per sieną į Škotiją. Dauguma vyrų patraukė atgal į kaimus, nešdamiesi puikių istorijų ir prisiminimų visam gyvenimui, bei nieko nepasiekę. Tarkime, moteris, nors ir prasta fermerio duktė, žino: puse atvejų kuo didesnis triukšmas, tuo mažiau atliekama. O didingi pranešimai nereiškia didžių darbų.
Taip pat leiskite man prisiminti, siekiant save apginti, jog prasta fermerio duktė, kuri užkasinėja sidabrą ir nieko nesupranta, bent jau apsaugojo savo sidabrą, kai kampanija baigėsi. Armija išsiskirstė. Vadai pabėgo. Aš esu saugi. Viskas baigėsi. Ačiū Dievui, viskas baigėsi.
Mes turime nugabenti karalienę saugoti atgal į Tatberį, kol ji su Hastingsu keliaus į Londono Tauerį, arba bet kur, kur jam bus įsakyta ją nugabenti; vežikai sudaužė mano venecijietiško stiklo dirbinių ir prarado vieną vežimą, kuriame buvo užuolaidos ir kilimai; bet blogiausia, jog nėra jokios žinutės nuo Sesilio. Mes vis dar palikti nežinioje, negavome jokios karalienės padėkos už škotų karalienės išplėšimą iš pavojaus. Jei nebūtume skubiai jos išgabenę — kas tada? Jei ją būtų sučiupę maištininkai, negi visa Šiaurė nebūtų prie jos prisijungusi? Mes neabejotinai išgelbėjome Elžbietą, lyg būtume sutikę šiauriečių armiją ir ją sumušę, penkiasdešimt prieš šešis tūkstančius. Mes pagrobėme maištininkų valdovę, be jos — jie niekas.
Kodėl Elžbieta nepadėkoja mano vyrui grafui? Kodėl nesumoka pinigų, kuriuos skolinga už kitos karalienės išlaikymą? Kodėl mums nepažada Vestmorlando nekilnojamo turto? Diena po dienos skaičiuoju jos skolas savo apskaitos knygoje, šis likimas galvotrūkčiais per visą šalį nepigiai atsiėjo. Kodėl Sesilis neparašo vienos iš savo trumpų šiltų žinučių išreikšdamas padėką?
Mes grįšime į Tatberį be kelių sudaužytų vazų, vieno pradingusio sriubos dubenio, ir be užuolaidų prikrauto vežimo, dingusio per mūsų panišką bėgimą — tai kodėl vis dar nesijaučiu saugi?