1572 m. sausis Šefildo pilis Besė

Nejaučiu didelės meilės škotų karalienei, Dievas žino, tačiau prireiktų moters su kietesne širdimi nei mano, kuri negintų jos nuo mūsų naujo namų svečio ir laikino kalėjimo prižiūrėtojo — Ralfo Sadlerio. Jis kietaširdis ir irzlus senas vyras, visiškai atsparus bet kokiam grožiui, nesvarbu, ar tai baltas šerkšnas čia, ant Šefildo pilies medžių ar blyškus iškreiptas škotų karalienės grožis.

— Turiu savo nurodymus, — pasako jis kimiai, kai ji pasitraukia nuo pietų stalo, negalėdama nė akimirkos daugiau iškęsti girdėdama, kaip jis siurbia savo viralą. Sumurma kažką apie galvos skausmą ir palieka kambarį. Norėčiau ir aš taip lengvai pabėgti, tačiau esu šių namų šeimininkė ir turiu atlikti savo pareigą prieš svečius.

— Nurodymus? — paklausiu jo mandagiai ir stebiu, kaip jis pasemia dar vieną didžiulį šaukštą ir kelia jį link savo didžiulės burnos.

— Taip, — sako jis. — Ginti ją, saugoti ją, užkirsti kelią jos pabėgimui, ir jei viskas nepasiseks...

Jis parodo siaubingą gestą savo plokščia ranka, ilgą pjovimo judesį per savo gerklę.

— Jūs ją nužudytumėte?

Jis linkteli.

— Jai negalima leisti būti laisvai, — drebia jis. — Ji yra didžiausias pavojus, kokį ši šalis kada nors matė.

Akimirką pagalvoju apie ispanų armadą, apie kurią kalbama, jog Pilypas dabar stato savo bauginančiuose laivų statyklose. Pagalvoju apie popiežių, kuris reikalauja, jog visi seno tikėjimo žmonės nepaklustų Elžbietai, leisdamas jiems ją nužudyti. Pagalvoju apie prancūzus ir škotus.

— Kaip ji galėtų? — paklausiu. — Viena moteris? Kai pagalvoji apie visą tai, su kuo mes susiduriame?

— Ji yra pagrindinis asmuo, — pasako jis šiurkščiai. — Nes ji prancūzė, nes ji škote, nes ji katalikė. Niekas nemiegos ramiai savo lovose, kol ji yra laisva.

— Atrodo per daug žiauru, jog moteris turi mirti tik todėl, kad jūs negalit miegoti, — pasakau kandžiai.

Nusipelnau atšiauraus šio žiauraus senio žvilgsnio, kuris akivaizdžiai neįpratęs susidurti su moterų nuomone.

— Girdėjau, jog ji laimėjo prieš jus ir jūsų vyrą, — įgelia jis. — Girdėjau, jog jis, tam tikra prasme, buvo labai susidomėjęs.

— Mes abu esam geri karalienės tarnai, — pasakau nepalaužiamai. — Kaip jos šviesybė žino, kaip mano geras draugas lordas Berglis žino. Niekas nėra suabejojęs mano vyro garbe. Aš galiu gerai tarnauti jos šviesybei, bet nenoriu matyti nužudytos škotų karalienės.

— Jūs gal ir galit, — pasako jis niūriai. — Bet aš negaliu. Ir su laiku, manau, bus daugiau tokių, kurie galvoja kaip aš, o ne kaip jūs.

— Ji gali žūti kovoje, — pasakau. — Jei, Dieve neleisk, mūšis įvyks. Arba ji gali būti nužudyta samdomo žudiko. Bet jai negali būti įvykdyta mirties bausmė, ji — karališko kraujo. Ji negali būti apkaltinta išdavyste, ji yra įšventinta į karalienes. Joks teismas negali jos teisti.

— Ak, kas taip sako? — staiga jis paklausia, paleisdamas iš rankų savo šaukštą ir atsukdamas savo didžiulį veidą į mane.

— Šalies įstatymai, — sumikčioju. Jis beveik kelia baimę savo stotu ir charakteriu. — Šalies įstatymai, kurie gina ir didelius, ir mažus.

— Įstatymai yra tai, ką mes manom, jog yra įstatymai, — pasigiria jis. — Kaip ji dar gali sužinoti, kaip jūs galit vieną dieną pamatyti. Įstatymai bus tokie, kokius mes nuspręsime turint būti. Mes sukursime įstatymus, ir tie, kurie mums grasina ar bijo mūsų, supras, jog yra nesaugomi įstatymų.

— Tai visiškai ne įstatymai, — užginčiju. Visgi esu Anglijos perų teismo pirmininko žmona. — Įstatymai turi ginti aukštus ir žemus, nekaltus, ir net kaltus, kol neįrodyta, jog jie yra nusikaltėliai.

Sadleris juokiasi šiurkščiu, garsiu juoku.

— Taip galėjo būti Kamelote, — pasako jis grubiai. — Tačiau čia yra kitas pasaulis. Mes naudojame įstatymus prieš savo priešus, mes randame įkalčių prieš savo priešus, jei nėra nei įstatymo, nei įkalčių, tada sukursime juos specialiai jiems.

— Tada jūs nesate geresni už juos, — pasakau tyliai, o pasisukusi į savo patarnautoją, garsiai pasakau: — Dar vyno serui Ralfui.