1569 m. rugsėjis Vingfildo rūmai Džordžas
Aš esu vienas iš didžiųjų vyrų Anglijoje, kas drįsta mane kaltinti? Ką jie drįsta apie mane sakyti? Kad neįvykdžiau savo pareigos? Kad rezgiau sąmokslus prieš karalienę? Prieš savo šalį? Ar mane uždarys Taueryje ir apkaltins? Ar man reikės sėdėti naujame teismo posėdyje, bet ne kaip teisėjui, o kaip kaltinamajam? Ar jie mano galintys priversti mane stoti prieš teismą? Ar jie mano, kad suklastos parodymus prieš mane? Ar jie ketina parodyti man kankinimų suolą ir pasakyti, kad būtų geriau, jei pasirašyčiau dokumentą dabar?
Užsienyje vyksta negeri dalykai, pats Dievas to liudininkas: ženklai ir požymiai perspėja apie artėjančias blogas dienas. Moteris netoli Čatsvorto pagimdė veršiuką, virš Derbio mėnulis danguje buvo kruvinai raudonos spalvos. Pasaulis apvirs aukštyn kojomis, garbingi vyrai, šeimos vyrai, patirs gėdą. Negaliu to pakelti. Atbėgęs randu Besę su laišku, tuo prakeiktu įžeidžiančiu laišku nuo Sesilio, suspaustu rankoje. Aš siuntu.
Aš išduotas! Aš įtarinėjamas! Kaip jis galėjo taip pagalvoti apie mane? Net jei drįso pagalvoti, kaip išdrįso tai pasakyti?
Kaip drįso apie tai parašyti man? Įsiveržiu į Vingfildo skalbyklą, kur ji ramiai sėdi apsupta tuzino siuvančių tarnaičių.
Jai užtenka vieno šalto žvilgsnio, kad pakiltų ir ramiai išsivestų mane į šalia esančią galeriją. Nežinomi šventieji ir angelai, žvelgiantys iš nuostabiai įrėmintų paveikslų, šypsosi mums, tarsi jų visai nesutrikdė tai, kad buvo išpjauti iš altorių, įsakius Besės amžiną atilsį vyrui, vien tam, kad taptų bevardžiais besišypsančiais namų galerijos papuošimais. Aš tapsiu toks kaip jie, žinau — būsiu pašalintas iš savo aplinkos, ir niekas nežinos, kas aš toks.
— Bese, — tariu drebančiu balsu. Galėčiau verkti, jaučiuosi silpnas kaip vaikas. — Karalienė...
— Kuri? — ji greitai perklausia. Ji meta žvilgsnį į terasą, kur škotų karalienė vaikštinėja vėlyvos vasaros saulėkaitoje su savo miniatiūriniu šuniuku. — Mūsų karalienė?
— Ne. Karalienė Elžbieta.
Aš net nepastebiu galios žodžiuose, kuriuos tik ką ištarėme. Mes tapome išdavikais savo širdyse ir net patys to nepajutome.
— Dieve brangus, ne, ne ji! Ne mūsų karalienė, karalienė Elžbieta! Karalienė Elžbieta žino viską apie sužadėtuves!
Besės akys susiaurėja:
— Iš kur žinai?
— Sesilis sakė, kad Dadlis jai pranešė. Jis tikriausiai manė, kad ji tam pritars.
— O ji nepritaria?
— Ji įsakė suimti Norfolką, — pareiškiu, laikydamas rankoje laišką. — Sesilis rašo man. Norfolkas apkaltintas išdavyste, tikras karalienės pusbrolis, didžiausias Anglijos žmogus, vienintelis hercogas. Jis išvykęs į Keningholą rinkti savo pavaldinių armijos ir žygiuoti į Londoną. Sesilis sako, kad... kad... — negaliu ištarti. Be žodžių pamojuoju laišku. Ji padeda ranką ant manosios.
— Ką sako Sesilis?
Springstu savo paties žodžiais.
— Jis teigia, kad hercogo sužadėtuvės yra dalis šiaurės lordų suorganizuoto išdavikiško sąmokslo, kad išgelbėtų karalienę. Ir mes... Ir mes...
Besė išbąla kaip servetėlė jos rankoje.
— Sužadėtuvės nebuvo jokio sąmokslo dalis, — kalba ji skubėdama. — Visi kiti lordai žinojo taip pat gerai, kaip ir mes...
— Išdavystė. Karalienė tai vadina išdavystės sąmokslu. Norfolkas įtariamas, Trokmortonas suimtas. Trokmortonas! Pembrukas, Lamlis ir net Arundelis yra įpareigoti neišvykti iš dvaro, jiems draudžiama vykti namo arba nutolti daugiau nei dvidešimt penkias mylias nuo dvaro, nesvarbu, kur ji būtų. Įtariami sąmokslu! Vestmorlandui ir Nortumberlandui įsakyta atvykti į Londoną...
Ji tyliai švilpteli per dantis, kaip švilpia moterys šaukdamos vištas, ir žengia keletą žingsnių, tarsi norėdama nuimti paveikslus nuo sienų ir padėti juos į podėlį saugojimui.
— O mes?
— Vienas Dievas težino, kas nutiks su mumis. Jau pusė dvaro yra įtariami....visi lordai... visi mano draugai, visi giminaičiai... ji negali kaltinti mūsų visų... Ji negali įtarti manęs!
Ji papurto galvą tarsi lapė, kuriai stuktelėjo kūju.
— O mes? — ji vėl klausia, lyg negalėtų galvoti apie nieką kitą.
— Ji sukvietė visą šiaurės tarybą į dvarą. Ji įtaria netgi Sasekso grafą. Sasekso! Ji sako, kad pati jį ištardys. Ji prisiekė, kad jis papasakos žiūrėdamas jai į akis, ką planuoja šiaurės grafai. Sesilis sako, kad kiekvienas, kas bendrauja su škotų karaliene, yra išdavikas. Kad išdavikas yra kiekvienas, kas jos gaili. Kiekvienas! Juk mes visi manome, kad karalienė turi būti grąžinta į...
— O mes? — ji pakartoja šnabždėdama.
Aš sunkiai galiu prisiversti kalbėti.
— Mes privalome nugabenti karalienę Mariją atgal į Tatberį. Karalienės įsakymu. Ji mano, kad mes neverti pasitikėjimo laikyti ją čia. Ji mano, kad mes nepatikimi. Ji įtaria mane.
Žodžiai žeidžia vien juos ištarus. „Įtaria mane. Mane.“
— Kuo?
Jos žodžiai tarsi peiliai. Aš net netaisau jos kalbos, nekreipiu dėmesio.
— Sesilis rašo, kad žino apie jos susitikimą su šiaurės lordais. Žino, kad jie atvyko ir pietavo su mumis bei pasiliko pernakt. Jų vizitas buvo nesankcionuotas, dabar jis teigia, kad neturėjome jų įsileisti. Teigia, jog esu kaltas dėl aplaidumo, jei ne blogiau. Jis drįsta tai sakyti man. Rašo, kad žino, jog perdavinėjau Norfolko laiškus jai, o jos — jam. Jis teigia, kad neturėjau to daryti. Jis vos ne kaltina mane bendrininkavus su Norfolku kuriant sąmokslą ir šiaurės lordais, norint išlaisvinti škotų karalienę. Sesilis vadina juos išdavikais, vertais mirties, ir sako, kad aš toks pats.
Besė tyliai sušnypščia, tarsi gyvatė.
— Jis beveik kaltina mane išdavyste.
Baisusis žodis krenta tarp mūsų it kirvis.
Ji papurto galvą.
— Ne. Jis negali sakyti, kad netarnavome jam. Jam buvo pasakyta. Jis žinojo viską, kas vyko. Mes niekada neperdavėme jai laiško, kurio prieš tai jis nebūtų peržiūrėjęs. Ji nekalbėjo su niekuo, apie ką jam nebuvo pranešta.
Taip skubu išpažinti savo nuodėmes, kad net negirdžiu, ką ji man pasakoja.
— Bet, Bese, tu nežinai. Sąmokslas buvo. Gink Dieve, ne prieš karalienę. Prieš Sesilį. Norfolkas ir likę lordai, įskaitant ir mane, susivienijome prieš Sesilį.
Aš toks įsitempęs, kad girdžiu drebant savo balsą ir negaliu jo suvaldyti.
— Tai neturi nieko bendro su Škotijos karaliene. Tai dėl Sesilio nuvertimo. Jie atėjo pas mane ir aš prisiekiau veikti kartu su jais. Aš sakiau, kad prisijungsiu prie jų plano nuversti Sesilį. Vestmorlandas ir Nortumberlendas pakvietė mane prisijungti prie jų. Aš sutikau. Sakiau, kad Sesilį reikia padaryti nuolankesniu.
Jos aštrios tamsios akys kaltinančiai žvelgė į mano veidą.
— Tu dalyvavai sąmoksle prieš Sesilį! Tu man apie tai nieko nesakei.
— Tu puikiai žinai, kad nesu jo draugas.
— Gali jį mylėti arba jo nekęsti, tačiau nesakyti man, kad prisijungei prie sąmokslo prieš jį!
— Tu nesupranti... — Mano balsas skamba silpnai, net mano ausims.
— Aš žinau, kad vienas žmogus valdo Angliją, vienas žmogus patarinėja karalienei, ir tas žmogus yra Sesilis. Žinau, kad mano ir tavo saugumas garantuotas tol, kol jis neabejoja tavo ir mano lojalumu jam ir karalienei.
Bandau nuryti seiles, tačiau gerklė sausa.
— Mes, senieji lordai...
— Gaidžiai ant mėšlyno, — taria ji nešvankiai kaip tikra valstiečio dukra, kokia ir yra: — Seni gaidžiai. Ant seno mėšlyno.
— Mes, senieji lordai, tikrieji Anglijos lordai, manome, kad Sesilis kiek persistengia. Mes turėtume patarinėti karalienei.
— Priversdami šiaurę prieš ją sukilti? Priversdami sukilti rytus, vedamus Norfolko? Paskatindami sukilimą, vadovaujamą popiežiaus šalininkų? Pakenkdami karalystės saugumui ir taikai?
— Ne, ne, — iš mano burnos išsprūsta žodžiai. — Planas niekada toks nebuvo. Jie niekada man nieko panašaus nesakė. Mes norėjom Sesilį pastatyti į jo tikrąją vietą — karalienės tarno vietą, o ne jos vyriausiojo patarėjo ar vyriausiojo sosto tarėjo vietą. Ji turėtų klausyti savo pusbrolio, mūsų, jai turėtų patarinėti lordai, karalystės perai, lyderiai iš Dievo, vyrai, kuriems Dievas suteikė teisę valdyti...
Besė trepteli koja, vedama savo temperamento.
— Tu savo kvailystėmis mus sužlugdei, — ji drebia man į veidą šiuos žodžius pikta it ragana.
— Prisiekiu Dievu, milorde, jūs pasirinkote blogiausią sprendimą. Jūs persistengėte. Gal ir matote skirtumą tarp Hovardo palaikymo ir Sesilio puolimo, tačiau Sesilis — ne. Jis surinks visus šiuos siūlelius, suvys juos į vieną didelę sąmokslo virvę ir pakars jus visus.
— Tu negali to žinoti.
Ji pakelia smakrą.
— Aišku, kad aš žinau. Kiekvienas, turintis pakankamai sveiko proto, žinotų. Žinau, kaip jis mąsto. Jis yra vienintelis žmogus, žinantis, kokia gali būti Anglija, kuris planuoja šios šalies ateitį. Jis yra vienintelis žmogus, galvojantis ne apie praeitį, o apie tai, kas nutiks, kuris žiūri į priekį, o ne atgal. Jis veda karalienę dieną ir naktį. Kas galėtų būti tokiu kvailiu, kad galvotų, jog karalienė kada nors jam pasipriešintų? Ji niekada taip nepasielgė. Ji niekada nepadarė priešingai, nei jis liepė. Ji yra jo valioje. Salį valdo ne karalienė, o Sesilis. Ji tik sėdi soste, tačiau tikroji valdžia yra Sesilio rankose.
— Būtent, — įsiterpiu, — jis per daug galingas.
— Na, štai! Pagalvok! Pats pasakei. Jis yra per daug galingas. Taigi tau ir tiems kvailiams, norintiems jį nuversti, jis yra per stiprus. Net jei ir susivienysit. Jei jis pagalvos, kad einate prieš jį, sunaikins jus. Jis pripasakos karalienei nebūtų dalykų ir pakars šiaurės lordus už sukilimo planavimą, nubaus Norfolką dėl šių sužadėtuvių išdavystės, įmes tave į Tauerį amžiams už tai, kad buvai prisidėjęs.
— Aš nieko nežinojau. Prisijungiau tik dėl to, kad norėjau pamatyti Sesilį pažemintą. Pasakiau, kad palaikau jų norą nuversti Sesilį.
— Ar kalbėjai su šiaurės lordais apie Norfolko vedybas su škotų karaliene? — ji reikalauja atsakymo taip, kaip žmona reikalautų iš vyro prisipažinti apie meilužę. — Tada, kai jie lankėsi tą naktį? Ar sutikai su jais, kad tai būtų privalumas jums ir Norfolkui, bet kenktų Sesiliui? Ar sakei, kad būtų gerai, jei ji užimtų sostą Škotijoje turėdama jį savo vyru? Ar sutikai, kad karalienė nieko apie tai nežino? Ar sakei ką nors panašaus?
— Taip, — prisipažįstu kaip neištikimas vyras. — Taip, manau, kad galėjau taip kalbėti.
Ji numeta servetėlę ant žemės kartu su adata ir siūlu. Niekada nemačiau jos taip besielgiančios.
— Tada tu mus sužlugdei. Sesiliui net nebūtina klastoti sąmokslo. Iš tikrųjų tai jau yra sąmokslo detalės. Tu perdavinėjai jai laiškus nuo Norfolko, leidai jai susitikti su šiaurės lordais, kalbėjai su jais apie vedybas, sutikai dalyvauti sąmoksle kartu su jais prieš karalienės patarėją ir jo politiką.
— O ką turėjau daryti? — išrėkiu tai kupinu baimės balsu. — Esu už Angliją! Senąją Angliją, tokią, kokia ji buvo. Mano šalį, mano senąją šalį. Nenoriu Sesilio Anglijos, noriu savo tėvo Anglijos! Ką dar galėjau daryti? Tik nuversti jį!
Veidą, kuris į mane žvelgia, pavadinčiau akmeniniu. Akmeninė būtybė.
— Tu galėjai išlaikyti mane ir mano turtą saugų, — ištaria ji drebančiu balsu. — Atėjau pas tave su geru turtu, didžiuliu turtu, kuris pagal santuokos teises perėjo tau. Žmona negali turėti nieko nuosavo. Žmona turi savo turtą patikėti vyrui. Aš savąjį patikėjau tau. Patikėjau jį tau, kad saugotum. Kai mes susituokėme, visa mano nuosavybė perėjo tavo žinion, ką gaunu, tai tik žmonos kišenpinigiai. Patikėjau tau savo turtą, dvarus, žemes, verslą. Atidaviau juos tau, kad saugotum juos dėl manęs ir mano vaikų. Tai buvo viskas, ko iš tavęs prašiau. Kad saugotum mane ir mano turtą. Aš esu savo jėgomis iškilusi moteris. Tu man prižadėjai, kad saugosi mano turtus.
— Tu juos atgausi, — prisiekiu. Pykstu, kad ji galvoja apie pinigus tokiu metu. — Aš išsivaduosiu nuo šio šešėlio, kritusio ant mano vardo, panaikinsiu dėmę, sutepusią giminę. Vėl turėsi turtus savo vardu. Gyvensi atskirai nuo manęs savo brangiausiuose namuose ir skaičiuosi savo brangiuosius puspensius. Gailėsies, kad tu ir tavo didysis draugas Sesilis kada nors netikėjote manimi.
Jos veidas iš karto persimaino.
— Ne, nesakyk taip, nesakyk... — sušnabžda ji. Ji prieina prie manęs. Pajutęs jos plaukų kvapą bei rankų prisilietimą, ištiesiu rankas, ji krenta į mano glėbį, glaudžiasi prie manęs ir verkia, it silpna moteris.
— Nagi, — tariu. — Nagi, nusiramink.
Kartais per daug iš jos noriu. Ji yra tik moteris, todėl turi keistų gąsdinančių pomėgių. Ji negali mąstyti aiškiai kaip vyras, nėra išsilavinusi. Ji yra tik moteris — visi žino, kad moterų mąstymas nėra nuoseklus. Aš turėčiau ją ginti nuo išorinio pasaulio, o ne skųstis, kad ji neturi vyriško suvokimo. Glostau jos švelnius plaukus, myliu ją iki širdies gelmių.
— Aš važiuosiu į Londoną, — tyliai prižadu jai. — Nuvešiu tave ir karalienę į Tatberį, kai atvyks jos naujasis sergėtojas manęs pakeisti, nuvyksiu į Londoną ir pačiai karalienei pasakysiu, kad nieko nežinau apie jokį sąmokslą. Visi žinojo, ką aš žinau. Pasakysiu jai, kad viskas, ką kada nors esu padaręs, tai tik besimeldęs, kad grįžtų mano tėvo Anglija. Henriko Anglija, o ne Sesilio Anglija.
— Bet kokiu atveju, Sesilis žinojo, kad ir ką jis dabar besakytų, — pasipiktinusi pareiškia Besė, besiverždama iš mano glėbio.
— Jis žinojo apie šį sąmokslą dar gerokai prieš jam užgimstant. Jis sužinojo apie sužadėtuves taip pat gerai, kaip bet kuris iš mūsų. Taip pat greitai, kaip ir mes. Jis galėjo viską nutraukti per keletą dienų, kai tik viskas prasidėjo.
— Tu susipainiojai. Jis negalėjo žinoti. Jis sužinojo tik dabar, kai Dadlis pasakė karalienei.
Ji nekantriai papurto galvą.
— Ar tu dar nesupranti, kad jis žino viską?
— Kaip? Pasiūlymas buvo Hovardo laiške karalienei. Užantspauduotą laišką gabento hercogo pasiuntinys. Kaip Sesilis galėjo apie jį sužinoti?
Ji išsprūsta iš mano glėbio, nukreipia žvilgsnį.
— Jis turi seklių, — sako ji nelabai aiškiai. — Visur. Jis turi seklių, kurie tikrina visus Škotijos karalienės laiškus.
— Jis negalėjo. Jei Sesilis žino viską nuo pat pirmos akimirkos, kodėl jis man to nepasakė? Kodėl nepasakė iškart karalienei? Kodėl laukė iki dabar, kodėl apkaltino mane bendrininkaujant sąmoksle?
Jos rudos akys apsiblaususios, ji žiūri į mane, tarsi būčiau toli toli.
— Todėl, kad jis nori tave nubausti, — dėsto ji šaltai. — Jis žino, kad tu jo nemėgsti — buvai toks neatsargus, visas pasaulis žino, kad jo nemėgsti. Tu jį viešai vadini tarnu ir tarno sūnumi. Tu jam nepateikei norimų rezultatų karalienės tardyme. Tada jis sužino, kad prisijungei prie Norfolko ir kitų sąmokslo, kad nuverstum jį iš posto, kad remi karalienės santuoką su Norfolku, kad jo prisiekę priešai, šiaurės lordai, Vestmorlandas ir Nortumberlandas, lankė karalienę ir buvo gražiai priimti. Kodėl dabar stebiesi, kad Sesilis trokšta pašalinti tave? O tu nenorėjai? Ar ne tu pradėjai mūšį? Ar nematai, kad jis jį užbaigs? Ar pats savęs nepasmerkei atviriems kaltinimams?
— Žmona! — subaru ją.
Besė vėl pažvelgia į mane. Ji jau nebe švelni ir verkianti, ji — kritikuojanti ir atvira.
— Aš darysiu, kiek pajėgsiu, — taria ji. — Visada darysiu, kiek pajėgsiu mūsų saugumui ir laimei. Bet tegu tai būna tau pamoka. Niekada daugiau nestok prieš Sesilį. Jis vadovauja Anglijai, jis turi seklių tinklą, supantį kiekvieną namą Anglijoje. Jis kankina įtariamuosius ir priverčia dirbti sau. Jis žino visas paslaptis, jis mato viską. Matai, kas nutinka jo priešams? Šiaurės lordai eis ant ešafoto, Norfolkas gali prarasti turtus, o mes... — ji laiko iškėlusi laišką.
— Dabar mes esame įtariami. Geriau paaiškink karalienei ir Sesiliui, kad nežinome, ką planavo šiaurės lordai, kad jie nieko mums nesakė, kad mes nežinome jų planų; ir būtinai pasakyk, kad Sesilis gavo visų Norfolko laiškų kopijas nuo tada, kai Škotijos karalienė pradėjo juos gauti.
— Bet jis negavo, — kvailai paprieštarauju. — Kaip jis būtų galėjęs gauti?
— Jis gavo, — nukerta trumpai. — Mes ne tokie kvailiai, kad darytume ką nors be Sesilio leidimo. Aš tuo pasirūpinau.
Man reikia laiko suvokti, kad seklys mano namuose, dirbantis žmogui, kurio nekenčiu ir trokštu nuversti, yra mano mylima žmona. Dar reikia laiko suvokti, kad buvau išduotas moters, kurią mylėjau. Prasižioju iškeikti ją už neištikimybę, bet sustoju. Ji turbūt išgelbėjo mūsų gyvybes, išlaikydama mus laiminčioje pusėje — Sesilio pusėje.
— Tu pasakei Sesiliui? Nukopijavai jam laišką?
— Taip, — trumpai pasako ji. — Žinoma. Pranešinėju jam. Metų metus. — Ji nusisuka nuo manęs ir žiūri laukan.
— Ar tau neatrodo, jog šitaip parodei nepasitikėjimą, buvai nelojali? — klausiu jos. Aš sutrikęs, net negaliu pykti ant jos. Bet negaliu likti abejingas. Ji mane išdavė ir prisipažino be menkiausios gėdos! Kaip ji gali būti tokia įžūli?
— Ne, — sako ji. — Nemanau, kad buvau nelojali. Buvau naudinga, nors tu ir nesuvoki. Pranešinėdama Sesiliui saugojau mus ir mūsų gerovę. Argi tai nelojalumas? Gal pakalbėkime apie sąmokslą, rengiamą mano namuose, apie Anglijos karalienę? Pakalbėkime apie pataikavimą kitai moteriai ir abejingumą žmonai. Pakalbėkime apie kasdienį nuolaidžiavimą kitai moteriai ir pavojų žmonai. Apie pusiau išeikvotus turtus, apie užstatytas žemes.
Kartėlis jos balse mane pritrenkia. Besė vis dar žiūri pro langą, burna nuodinga, veidas akmeninis.
— Bese... žmona... Tu negali manyti, kad patarnauju jai daugiau, nei tau...
Ji net neatsisuka.
— Ką mes su ja darysime? — paklausia ji. Linkteli į sodą, prieinu ardau lango ir pamatau Škotijos karalienę. Ji vis dar sode, su apsiaustu ant pečių. Vaikšto palei terasą, žvelgdama į gūdžius upės slėnio miškus. Nuo žemai kybančios rudens saulės akis prisidengia ranka. Pirmąsyk man pasidaro įdomu, kodėl ji kasdien eina ir žiūri į šiaurę? Ar ji dairosi sunkiai jojančios armijos sukeliamų dulkių su Norfolku priešaky, atjojančių jos išgelbėti ir tada gabenančių ją į Londoną? Ar ji galvoja dar kartą paversti šalį karo zona, kur brolis eis prieš brolį, karalienė — prieš karalienę? Ji stovi auksinėje popiečio šviesoje, jos apsiaustas virpa už jos.
Ji laiko galvą lyg būtų graži figūrėlė gyvame paveiksle, kuri prašyte prašosi armijos, kuri ją išgelbėtų ir išsivežtų. Nors ji yra mano kalinė, aš trokštu, kad ji pabėgtų. Ji pernelyg graži, kad lauktų ir nesulauktų išgelbėtojo bokšte. Ji kaip princesė iš vaikiškos pasakos, vos pamatęs ją nori ją išlaisvinti.
— Ji turi būti laisva, — nesisaugodamas tariu Besei. — Kai ją tokią pamatau, žinau, kad ji turi būti laisva.
— Ją išlaikyti tikrai sunku, — taria ji visai neromantiškai.