1569 m. gruodis Koventris Marija

Aš drebu iš susijaudinimo ir negaliu to nuslėpti. Negaliu atrodyti romi bei nuraminti balso. Aš esu prancūzų princesė, turėčiau valdytis, bet norisi šokti aplink kambarį bei rėkti iš pasitenkinimo. Atrodo, kad audra, kurią iššaukiau, užplūdo Angliją tarsi didžiulė banga jūroje. Mano armija užėmė visą šiaurę bei šiandien užgrobė Hartlepulo uostą ispanų armadai, kuri ten išsilaipins. Popiežius mane užtars ir lieps kiekvienam Romos katalikui Anglijoje imtis ginklo vardan manęs. Negaliu nuslėpti džiaugsmo bei susijaudinimo, todėl liepiu Merei Seton, kad praneštų, jog sirguliuoju ir turiu likti savo kambaryje. Niekas neturi manęs pamatyti.

Hartlepulas yra giliavandenis uostas, ir ispanų laivynas turi nuplaukti trumpą reisą iš Nyderlandų. Jie galėtų plaukti per naktį ir rytoj būtų čia. Jie dabar gali būti jūroje, net šiuo metu. Kai ispanų armija bus išlaipinta, jai tereiks peržygiuoti šalį pas mane. Dabar likusį laiką nelaisvėje skaičiuosiu dienomis.

Girdžiu stuksenimą prie išorinių kambarių durų ir tylų balsą lauke. Tai Šrousberis, bet kur pažinčiau jo drovias intonacijas. Merė Seton praneša, kad jis atėjo pasiteirauti apie mano sveikatą.

— Įleisk jį, — sakau, pakylu iš krėslo bei išsitiesinu sijonus. Žvilgteliu į veidrodį. Aš paraudusi, akys blizgančios. Jis pamanys, kad karščiuoju, o ne jaudinuosi.

— Jūsų šviesybe, — įeina ir nusilenkia tardamas.

Duodu pabučiuoti ranką:

— Mano brangusis Šousbevi.

Jis nusišypso išgirdęs tariant savo vardą bei įsižiūri į mano veidą:

— Girdėjau, nesveikuojate. Jaudinausi dėl jūsų. Bet matau, kad jūs dar gražesnė nei visada.

— Nestipriai karščiuoju, — atsakau, — bet nemanau, kad tai rimta.

Merė Seton pasitraukia mums iš kelio prie lango.

— Gal norėtumėte, kad apžiūrėtų daktaras? Galėčiau iš Londono atvežti gydytoją, — jis sudvejoja, — ne, negaliu šito pažadėti. Nemanau, jog pavyktų įkalbėti leistis į kelionę tokiais neramiais laikais. Gal patikrinti, ar neatsirastų patikimas vietinis?

Papurtau galvą:

— Rytoj būsiu sveika, esu tuo tikra.

— Sunkūs laikai, — pasako jis, — nieko keisto, kad nesveikuojate. Tikėjausi nuvežti jus į Vingfildo dvarą dvylikai dienų per Kalėdas, ten būtų patogiau.

— Mes galime vykti į Vingfildą? — klausiu svarstydama, ar jis turi naujos informacijos. Ar gali žinoti, kur dabar mano armija? Ar jis gali tikėtis mane nuvežti į namą, kuris negalėtų būti apgintas.

— Tikiuosi, — tarstelėjo jis, ir iš jo neužtikrinto balso suvokiu, jog jie artėja prie mūsų, o jis žino esąs nugalėtas. Ramios Kalėdos su manimi Vingfilde yra jo svajonė, kuri niekada nebus įgyvendinta.

— O, tai bus mūsų antrosios Kalėdos kartu, — pasakau ir stebiu, kaip lėtai rausta jo oda.

— Aš nežinojau... — pradeda jis ir nutyla. — Jei jus paims, — pradeda ir iškart pasitaiso, — kai jus iš manęs paims...

— Ar jie netoli? — sušnibždu — Ar tu jų lauki?

Jis linkteli:

— Negaliu pasakyti.

— Nesipriešink, — raginu, — neištverčiau, jei tave dėl manęs sužeistų. Jų bus daug daugiau, juk žinai, ir Koventrio vyrai nesiims ginklų dėl Elžbietos. Prašau, tiesiog pasiduok.

Jis liūdnai šypteli:

— Turiu atlikti pareigą karalienei. Jūs tą žinote.

— Aš taip pat negaliu kai ko pasakyti, — sušnibždu, — aš taip pat turiu paslapčių. Bet žinau, kad jie yra jėga, neįveikiama jėga. Kai jie atvyks, noriu, kad tu man pažadėtum, jog ateisi pas mane, į mano pusę, ir aš tave apginsiu.

— Tai aš turėčiau jus ginti, — užginčija jis, — tai mano pareiga ir mano... mano...

— Tavo kas? — manau, jis atsakys „troškimas’¹, ir tada būsim labai arti prisipažinimo. Žinau, kad neturėčiau pakelti savo akių ir veido į jį; bet aš tai padarau, žengiu artyn, ir mes stovime arti lyg meilužiai.

— Tai mano įprotis, — paprastai atsako, — turiu paklusnumo savo karalienei įprotį. Aš įsipareigojęs. Įsipareigojęs karalienei Elžbietai.

Jis pasitraukia nuo manęs, akys nuleistos:

— Aš tik atėjau patikrinti, ar jums nereikia daktaro, — kalba, žiūrėdamas į batus, — džiaugiuosi radęs jus gerai besijaučiančią. — Jis nusilenkia ir išeina.

Išleidžiu jį. Mano saugumas yra jo nepripažintoje meilėje man, jis — mano, net jei to nežino. Mano išgelbėjimas yra nuolatos artėjanti armija. Mano ateitis žygiuoja manęs link, žingsnis po žingsnio, jauni šiauriečiai vyrai ant savo greitų žirgų atvyksta išgelbėti manęs nuo Elžbietos. Geriausia Europos armija atvyksta puikiaisiais laivais. Tuoj būsiu nepriklausoma.

Jei Botvelas ištrūko, jis bus pakeliui pas mane, žeme, jūra, pėsčiomis, raitas, laivu; jei jam teks ropoti keturiomis, jis tai padarys. Tai bus mūšis, kurio jis nepraleis. Jis kaip apsėstas nekenčia anglų, nekenčia kaip tikras pasienio gyventojas. Jo giminė puldinėjo anglų žemes ir kentėjo anglų puolimus ištisus amžius. Jis padarytų bet ką jiems pakenkti. Nugalėti juos atvirame mūšyje jam būtų gyvenimo palaima.

Mes vėl susitiksime taip pat, kaip išsiskyrėme — mūšio lauke. Jis mane paliko po siaubingai ilgos dienos ant Cerberio kalvos, kur pagaliau man viską pasakė. Jis nuspėjo, kad maištingieji škotų lordai garantuotų mano ir jo saugumą; bet jie išduotų savo priesaiką tą pačią minutę, kai tik jis dingtų jiems iš akių. Jis sakė, kad jį paskelbtų nusikaltėliu ir suimtų. Maldavo, kad leisčiau jam jėga mus išgelbėti, pabėgti kartu. Bet maniau žinanti geriau. Sakiau, jog jie negali manęs nuskriausti, aš — karališko kraujo. Jie nedrįstų man nieko padaryti, jaučiausi tikra savo saugumu. Niekas negalėjo manęs paliesti, mano persona buvo šventa, o jis buvo mano vyras, jie niekada nedrįstų jo liesti.

Jis trenkė žemėn skrybėlę ir prisiekė, sakė, jog tebūnie jis prakeiktas, bet jis tikras, kad mane nuskriaustų — vardas ir karūna manęs neapgintų. Sakė, kad aš buvau kvailė, negi pagrobimas nieko nepamokė? Negi nemačiau? Negi nežinojau? Kilmingumo magija yra iliuzija, kurią gali sugriauti žmogus be sąžinės. Jis rėkė ant manęs: negi aš maniau, kad jis buvo vienintelis prievartautojas Škotijoje? Negi dabar palikčiau jo apsaugą?

Aš taip pat netekau kantrybės. Prisiekiau, jog jis klysta, kad net sukčiausias škotų lordas žino savo karalių. Sakiau, kad jie niekad nekenktų karališkojo kraujo atstovui, jie gali būti pikti, bet jie nebuvo visiškai pasiutę — jie negalėtų manęs pasičiupti.

Ir tada jis man pasakė. Jis rėžė tiesą į veidą, prisiekiau viską išsiaiškinti, bet bijojau išgirsti. Jis prisipažino, jog kartu su maištininkų lordais sudarė paktą nužudyti Darnlį, kuris kaip ir aš buvo karališko kraujo. Jie susijungė ir pasirašė priesaiką nužudyti Darnlį, kuris buvo karalienės vyras, princo tėvas, pats karališko kraujo. Botvelas uždėjo savo sunkias rankas man ant pečių ir pasakė: „Marija, klausyk, tavo kūnas nėra šventas. Jei kada nors buvo — toks nebėra. Man gana. Jie visi žino, jog tave turėjau — ir be tavo sutikimo. Jie visi žino, jog tu mirtingoji. Tu gali būti išprievartauta, gali būti sugundyta. Gali būti nužudyta. Gali būti įmesta į kalėjimą, gali būti nukirsdinta. Aš juos šito išmokiau. Dieve, atleisk man, nežinojau, jog šią pamoką jie išmoks. Maniau, būsi saugi, jei padarysiu tave savo, bet viskas, ko pasiekiau, tai išsklaidžiau tavo kerus. Parodžiau, ką galima padaryti. Parodžiau, kad vyras gali su tavimi daryti viską, ką nori, su ar be tavo leidimo/’

Aš jo net negirdėjau. Tą akimirką jis pasakė tiesą, bet aš nesiklausiau. Tik paklausiau: „Kas? Pasakyk vardus. Pasakyk, kas nužudė Darnlį. Jie — lavonai.“

Atsakydamas jis įkišo ranką į liemenę ir ištraukė tą patį susitarimą, kuriuo jie prisiekė, išvyniojo ir akimirką palaikė. Jis tarė: „Čia tau. Tai gali būti paskutinis dalykas, kurį padarysiu dėl tavęs. Jis įrodo absoliutų tavo nekaltumą dėl jo žmogžudystės ir mūsų kaltę. Bus išsiskyrimo dovana tau.“

Tada nujojo šalin neatsisveikinęs. Nė žodžio netaręs. Popierius buvo priesaika, jame buvo beveik visų didžiųjų mano rūmų lordų vardai, maištingi, išdavikiški žudikai: įskaitant mano įbrolį Džeimsą. Jie prisiekė susivienyti mano vyro Dadlio nužudymui.

Ir — voila — Botvelo vardas buvo viršuje. Jis buvo kaltas kaip ir visi. Šitai jis stengėsi pasakyti tą dieną, kai mane paliko. Jie visi galėjo prisiversti nužudyti neliečiamą karališką asmenį kaip aš. Bet kuris žmogus be sąžinės tai galėtų. Botvelas taip pat.